|
|
| |
| |
AKTUALIJA
„Apie likimo upę ir Vėją“
Knyga apie tai, kas svarbu |
| |
|
| |
Pristatau knygą, kurioje raginu modernų žmogų apleisti šiandieniius, bet ne mažiau keistus savo tikėjimus.
Kai kurie "pasaulio vaikai" nepakelia įtampos, spėja, kad bandau atimti jų sapnus, tegul šie tebus apie maistą ir pastogę, kaltina mane pesimizmu, cinizmu. Tegul... Vieni žaidžia smėlio dėžėse, pasiryžę keliauti, jas palieka.
Pajėgiantys pažvelgti į pasaulį per širdies prizmę, šioje knygoje ras tiesą. Pasiryžėlius raginu nebijoti pažinimo skausmo, kuris ženklina Dvasios gimimą. Krantas, ant kurio ją pasitinka Vėjas, yra pasiekiamas ranka. Šioje knygoje nei karto neminiu žodį "Dievas", visgi ji apie šiuos dalykus.
Ieškančiam pasitikėdamas duodu šią knygą apie gyvenimą. Jei pajėgsi skaityti, tavo siela subręs ir Dvasia užaugs. Džiaugiuosi šia knyga, nes sulaukiu palankų atsiliepimų iš įvairių visuomenės sluoksnių. Asmeniškai neturėjęs progos padėkoti, tai noriu padaryti dabar.
Knygą galima surasti bibliotekose. Arba nusipirkti:
http://www.freewebs.com/kelias/nauja/
Vytas Sabaliauskas
|
| |
Komentarai: (3) |
|
|
Autorius: Ištrauka iš knygos:
Data: 2007-11-20 07:07
|
|
|
Bevertis žmogus
Pasaulis visus žada aprūpinti gyvenimu ir viltimi, tačiau šias savo dovanas dalija tik pagal gimimo dieną išduotus talonus. Vieni jų turime daugiau, kiti – visai mažai. Visi žmonės yra lygūs ir iš prigimties turime vienodas teises į gyvenimą, laisvę, meilę? Yra kraštų, kurių mokyklose teigiamos kitokios tiesos, yra tamsių didmiesčių gatvių, kur niekas netiki, kad žmonės gali būti kiek nors „lygesni“, jei to neiškovojo jėga.
Musė gali skraidyti, taigi ji yra paukštis? Kartais būna sunku susivokti, ar esu musė, ar paukštis ir kokių teisių galiu sau reikalauti. Juolab ar norės kas nors man jas ne tik garantuoti, bet ir suteikti? Pasaulis visus mus pasveria ir paskiria kiekvienam vietą eilėje. Keistai ir netgi kvailai atrodysiu, jei mosikuosiu žmogiškumo kortele ir reikalausiu geresnės vietos eilėje. Taigi teisėmis nepasitikime, bet stengiamės turėti kiek galima daugiau privilegijų. Prieblandos pasaulyje gerai gyventi neužtenka. Visi supranta, kad čia reikia gyventi geriau negu kiti, kad yra svarbu „išeiti į žmones“, nors neprivaloma tapti žmogumi.
Prekybinių santykių zonoje yra savi dėsningumai. Didžiojoje pasaulio parduotuvėje esame daiktai tarp daiktų. Jeigu ir nesuvokiame savo vertės, tai savo kainą jaučiame. Mokykloje ir gatvėje perprantame daiktų ir žmonių, įvykių ir reiškinių vertę, susivokiame, kiek kas apytiksliai kainuoja, tad belieka stengtis brangiau išsiparduoti. Čia, kur visi ir viskas turi savo vertę bei mažmeninę kainą, visada bus ir beverčių žmonių.
Vartotojiški išskaičiavimai į antrą vietą nustumia žmogiškos vertės apibrėžimus. Mums patinka tokios mintys, kurios nereikalauja didesnio dėmesio ir neverčia galvoti. Taip dėl nežinia ką reiškiančių šiandien populiarių žodžių „gyvenimo kokybė” noriai paaukojame žmogiškumą ir net pridedame tūkstančius svetimų gyvybių. Vis dėlto „gyvenimo kokybės” lapas nepajėgia pridengti modernaus žmogaus širdies skurdo gėdos. Mes esame blogi, nes juokiamės iš dorybingų ir užjaučiame iškrypėlius.
Pasaulyje gyvena pernelyg daug įžeistų ir pažemintų. Žmogus čia tik tada yra šio to vertas, jei galima jį į ką nors išmainyti ar parduoti. Jeigu nuo traukinio atkabinsime po vagoną, jis dar ilgai turės paskutinį vagoną, kol jie visi baigsis. Pasaulis savo piliečius įkeičia, eikvoja ar apiplėšia, tačiau viltis, kad aš dar ilgai judėsiu bėgiais, kol tapsiu čia visiškai bevertis, guodžia ir šildo.
Kas yra man privalomas mylėti „mano artimas” čia, kur visi siekia būti gana primityvūs ir dominuojantys? Ar priklausantys ne mano grupei, ne mano tautai, ne mano rasei yra žmonės, kuriuos turiu lygiai vertinti? Kaip galima juos gerbti, jei jie tėra tik „pagonys“, „stabmeldžiai“ ar kitaip tikintys „priešai“? Galbūt jie dargi yra „ne visai žmonės“?
Kiekvienas net nesusimąstęs atsakys, kad tie, kurie nepriklauso mano šeimai, irgi tokie pat žmonės. Tai taip pat išmokome mokykloje ir to reikalauja viešas padorumas. Betgi jeigu tai nuogai aišku, kodėl kasdieniame gyvenime viskas susidėlioja kiek kitaip? Kodėl įmanoma už televizoriaus kainą nusipirkti žmogų ir su juo ištisą mėnesį elgtis kaip su daiktu? Kodėl tuos, kurių negalima nupirkti, galima parduoti? Kas yra tas, kurį būtų draudžiama žudyti? Į šiuos klausimus tėra tik vienas atsakymas, bet jis gali būti arba mandagus arba sąžiningas.
Vienos visuomenės savo aušroje garbina kankinius, kitos jau vakarop teikia pirmenybę budeliams. Dargi ta pati visuomenė tą pačią dieną apverkia nužudytus ir, dar nenudžiūvus ašaroms, aukština budelius. Neseniai, o ir šiandien visuomenė pasmerkė ir pasmerkia mirti tūkstančius savo narių. Skirtingose vietose ir skirtingu laiku sakinys: „Visa, kas sena ir reakcinga, turi būti sunaikinta užuomazgoje” – nuskamba mažai tepasikeitęs ir visada pakiliai žmogiškai.
Tylioji dauguma ištisus būrius žmonių argumentuotai įvardija atgyvenomis ir jų žudymą paskelbia dorybe, pavadina keliu į visuomenės išlikimą, rasės ar tautos išlaisvinimą. Juk taip nuogai paprasta ir lengvai suprantama yra tiesa: tik keletą tūkstančių žmonių nužudyti ar pavergti, ir pasaulis bus išgelbėtas. Tai dargi nebūtina vadinti tokiais iškilmingais žodžiais kaip „galutinis sprendimas“.
Kartais būna tiesiog labai reikalinga įrodyti, kad vieni ar kiti nėra žmonės. Tai padaryti kaip niekad yra lengva, nes po ranka guli filosofų, psichologų, sociologų palikimas – storos jų knygos. Taip gimsta ideologijų plakatai, kurie visiems suprantamai paskelbia, kas yra gera ir kas bloga. Jeigu tie ar kiti yra tik priešai, tai ant jų galvų galima drąsiai išmesti bombų krovinį. Ginantis žudyti nedraudžia jokia moralė.
Tikėjimas žmogumi dažniau nei bet kuris kitas ir ypač neramumų laikmečiais smarkiai susvyruoja. Garsiakalbiai labiau įtikina nei humanistiniai knygų argumentai. Žmogaus teisės visais laikais, be abejo, yra neginčijama tiesa, tačiau kas turi teisę vadintis žmogumi, paskelbia radijas, televizija ir laikraščiai.
Reguliariai vykstančių karų metu propagandistai išaiškina visuomenei, kad žmonių grupė ar tam tikras visuomenės sluoksnis yra beverčiai. Mes ypač lengvai pamirštame tuos dalykus, kuriuos žadėjome niekada nepamiršti. Kai kurie žmonės savąjį orumą noriai išmaino į minios dovanojamą mobilizuojantį bendrumo jausmą. „Aš žinau, kas yra mano draugai, ir dar geriau žinau, kas yra mano priešai“. Susibūrus draugėn, žmonių kaip ir nelieka, tik „savi“ ir „svetimi“.
Žmonių perkainavimas vyksta ne tik karo metu. Tradicijos, įstatymai, papročiai suskirsto mus visus į žmones ir mažiau žmones. Nuo seno visuomenė praktikuoja užmušimą akmenimis tų, kurie yra „mažiau žmonės“ ir kurie išdrįso palikti savo rezervaciją. Laikui bėgant keičiasi kaltinimų turinys ir užmušimo technologijos, bet pati tradicija gyvuoja nenusilpusi. Taip sutvarkytas šis pasaulis, kad pranašai – pranašauja, o minia – svaido akmenis.
Didelis blogis yra nužudyti kūdikį. Tačiau buvo laikai ir kraštai (senovės Graikija, Kinija ir visi kiti savo laiku), kai įstatymai leisdavo nužudyti neturtėlių vaikus. Tų laikų ir tų kraštų žmonės galvojo, kad negyventi geriau ir patiems vaikams. Jie nesulauks pagalbos iš tėvų, kurie patys skursta ar iš viso jų nėra. Jie turės kentėti ir valkatauti. Taip pat jie bus našta valstybei. Šie vaikai ne tik nebus naudingi visuomenei, jie su ištiestomis rankomis užplūs turgaus aikštes ir taps nusikaltėliais, – jie bus parazitai, kurie užpuola sveikus ir maitinasi jų klestėjimo syvais. Todėl nesantuokiniai vaikai, našlaičiai ir vaikai su negalia buvo pasmerkti mirti vos tik gimę. Tais laikais tuose kraštuose žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad žudydami daro gera.
Žmonės sunkiai dirba, kad gyventų. Ar šios kovos neapsunkins jų parazituojantis vaikas ir ar tėvai netaps pralaimėtojais? Tėvai turėjo teisę patys nuspręsti. Vaikai yra akiplėšiški, pavydūs, savanaudžiai, tingūs, mėgsta pameluoti, bijo skausmo, tačiau jį mielai suteikia kitiems… Jų lūpomis dažnai nuskamba įžeidžianti ir reikalaujanti tiesa. Jie suteikia daugiau džiaugsmo nei skausmo? Daugelis tėvų taip nemano... Ar jie privalo aukotis dėl vaikų vien dėl to, kad bijo vienatvės? O gal kad gyventų juose po mirties? Ar tėvai elgiasi niekšiškai kai siekia gyventi ilgiau nei jų vaikai?
Įsčiose gyvenantis kūdikis maitinasi motinos syvais, tačiau jai nieko neduoda. Net ir ūgtelėjęs vaikas tik reikalauja iš globėjų sau maisto ir dėmesio, bet mainais nieko negali pasiūlyti. Daugelis nedvejodami nužudytume žmogaus išvaizdos neturinčius parazitus: mūsų kūne apsigyvenusius virusus ir bakterijas ar namuose užsiveisusias žiurkes. Taigi visuomenė visais amžiais kėlė klausimą: ar reikia toleruoti žmogaus panašumą turinčius parazitus? Ir ypač tam tikromis sąlygomis: kai sergame ir neturime jėgų pasirūpinti kitais ar esame dideliame nepritekliuje, ar kai pasauliui graso žmonių perteklius? Keistos ir kietos mintys... Visgi nūdien nužudoma ne mažiau kaip ir anais laikais tų, kurie norėtų gyventi.
Taigi kada tampama žmogumi, kuris turi neginčijamą teisę gyventi? Pradėjimo įsčiose metu? Ar tam tikru nėštumo laiku, kurį visuomenė nusprendžia diskusijose ir patvirtina? Ar vos tik gimęs? Ar paauglystėje praėjęs įšventinimo į vyrus apeigas? Ar tik tapęs savarankiškas, pajėgia savimi pasirūpinti ir gali apsiginti? Anų žiaurių laikmečių nerašyti papročiai gyvena ir šiandien. Nors ir teisės gyventi kartelė yra nužeminta ligi kelių savaičių. Jei suspėjame jas „ištempti“, vadinasi, kiti jau nenugalabys...
Nuoširdus pasipiktinimas nepajėgia ištraukti mūsų iš realaus gyvenimo pragaro. Tai kas, kad piktinamės, bet šiuo metu pasaulyje tūkstančiai vaikų miršta iš bado, jie luošinami ir siunčiami elgetauti, vergauja, tampa organų donorais... Tiesa, ne šalimais, bet „kažkur“, toli nuo mūsų...
Ar pasiturinti visuomenė privalo, apiplėšdama save, dalintis maistu, pastoge ir gera buitimi su parazituojančiais jos nariais? Taip mąstant protas veidmainiškai, nors ir atsargiai, paklausia: galbūt yra tame dalelė tiesos? Iš karto labai susigėstame, bet ir toliau gyvename kaip gyvenome. Taigi kur yra ta gėrį ir blogį skirianti riba? Kaip susivokti, ar ją jau peržengėme, jei ji nuolat perstumdoma? Gal ji iš viso tėra negilus brūkšnys mūsų protuose?
Ar galime abejoti tuo, kad vergovė yra blogis? Visgi vergovė ilgą laiką buvo visuomeninio gyvenimo norma Europoje, Amerikoje, Azijoje ir bet kuriame kitame pasaulio kampe. Tam, kad žmogus taptų vergas, nebūtina jį jėga pagrobti iš namų ir žiauriai prievartauti, kaip kad buvo elgiamasi su Afrikos vergais Amerikoje.
Žvilgtelkime tik į ilgus amžius gyvavusią vergovę Rytų Azijoje. Buvo įprasta, kad gausi šeima parduodavo vaiką į vergovę, kad užsitikrintų duonos kąsnį. Šio sandėrio dėka vaikas būdavo aprūpintas stogu ir maistu. Jo gyvenimas tapdavo daugiau ar mažiau saugus. Nieko nuostabaus, kad laisvė jam atrodė dargi grasinamai. Todėl vergas tegalėjo jaustis įžeistas ir atstumtas, jei šeimininkas norėdavo juo atsikratyti.
Vergas yra šeimininko nuosavybė. Jei šeimininkas yra padorus ir protingas, vergas gali būti ramus dėl savo ateities. Jei jis dar ir nesuvokia vergavimo esmės, jis gali būti netgi laimingas. Tuo tarpu šiandienos darbininkas samdomas tik darbui atlikti. Jo atlygio dažnai vargiai pakanka maistui, drabužiui ir pastogei. Jei žmogus dirba kaip arklys, avižoms užsidirba. Jei jis neturės darbo, jis ir jo šeima badaus. Jo socialinės garantijos yra prastesnės nei gero vergo pas padorų šeimininką.
Mes galvojame, jog vergas laukia, kad kas nors ateitų ir jį išvaduotų. Atrodo, kad jie kitas mintis mąsto ir kitomis viltimis gyvena. Vergas ilgus amžius svajonėse matė nebent turgų, kur galima būtų nusipirkti gerą šeimininką. Mes net nesusimąstome, kad mūsų siūloma laisvė gali jiems atrodyti tik nauja dar blogesnė vergovės rūšis. Bene mūsų laisvės teorijos tėra suprantamos ir reikalingos tik mums, jų kūrėjams.
Būkime sąžiningi: mūsų tikimų istorijų apie laisvę teužtenka tik vergą paversti valkata, bet nesitaikysime su jo aprūpinta nelaisve. Jeigu taip aukštai iškeliame žmogaus vertės vėliavą, kodėl šalia mūsų valkatauja benamiai? Ar ne mes suteikiame jiems šią teisę? Nors ir visi kalbame tas pačias maldas, kuriose prašome „duonos kasdieninės“, tačiau juos laikome kitokiais, nevertais sočiai pavalgyti ir švariai rengtis.
Taigi vergovė atrodo blogis tik tuomet, kai esame įsitikinę, kad visi žmonės yra lygūs. Visgi jei atmesime tikėjimą į prigimtinę visų lygybę, tada neliks jokio moralinio sverto, nebent ekonominiai argumentai prieš vergovę.
Vergvaldžiai ir vergai ilgus amžius sugyveno taikingai, nors vieni nešiojo naštas, o kiti savindavosi nuopelnus. Net ir šiandien šie nors ir kitaip įvardinti santykiai žydi darbovietėse, šeimose ir bet kur kitur. Kėsintis į šią teisę, tai riboti vergauti norinčių apsisprendimo laisvę. Daugelis nepasiruošę klausyti tos tiesos, kuri juos padarytų laisvus. Jiems, be abejo, kažko labai norisi, bet jie nėra tikri, kad jiems norisi būtent laisvės.
Žvilgtelkime tik į didmiesčių gatves. Jose gerumas retas paukštis. O vergovė įsitvirtino nusikalstamose gaujose, viešnamiuose ir keistai tarpsta net save padoriais laikančių žmonių namuose. Kiek daug net ir pasipuošusių kaklaraiščiais vyrų ir brangias sukneles dėvinčių moterų tam tikromis aplinkybėmis pavirsta robotais ir nedvejodami vykdo paliepimus. Laisvi žmonės turi taip pat ir teisę gyventi vergovėje. Žmogus – privati nuosavybė? Įstatymų knygose to nėra, bet ne gyvenime.
Kodėl negalima mažiau vertingą žmogų kaip šuniuką ar katę pasilaikyti savo patogumui ir malonumui? Neskubėkite veidmainingai pasmerkti šią mintį. Kuo aršiau ją stengsiesi nuvyti, tuo net ir tau pačiam kils įkyrus įtarimas, kad savo aplinkoje taikstaisi su vergija. Šiandieną vergai nėra paženklinti įspaudais ant kūno kaip kad senovėje. Visgi vergoviniai santykiai veši bet kokioje dirvoje, taip pat ir mūsų laikmečiu. Jie yra ir pasiliks, kol bus norinčių valdyti kitus, kol galvosime, jog esame lygūs, bet ne visi.
Kartais atrodo, kad žmonėms didžiausia palaima yra vergauti. Jie negali pasipriešinti Pasaulio dvasios užkrautoms į jų sielos laikmenas mąstymo programoms. Protas gi niekada nepasakys, kad tai yra bloga, kas yra malonu ar naudinga. Dvasia jaučia tamsą ir galėtų pasakyti, kas yra blogis, tačiau šiandienos pasaulyje retas nori išgirsti jos argumentus. O protas gali net šlykščiausią vergovę pateisinti, surasti šimtus argumentų, kodėl mes, žmonės, nesame iš prigimties lygūs.
Vergovė turi daug net šlykštesnių seserų. Dargi mūsų dienomis gyvena gentys, kuriose praktikuojamas kanibalizmas. Kodėl lavonu pirmiausia maitinasi kirminai ir augalai? Jais augalai, augalais žvėrys ir gyvuliai. O štai žmonės labai myli gyvulius, nes šie yra skanūs. Kodėl šis ratas yra būtinas? Kanibalų argumentas apie stovėjimą maitinimosi grandinėje pirmoje vietoje skamba gana praktiškai... Visada atsiranda tų, kurie suabejoja, kad tai, kas atgyveno, gali tapti maistu tik kitoms gyvybės rūšims. Apetitas mus visus išjudina ir jo nė vienas negalime nei neigti, nei gėdytis.
Ar gali kas nors būti baisiau kaip genocidas? Bet kodėl jis yra taip labai paplitęs reiškinys? Būtent masinės kaimyninių tautų žudynės ženklino „išrinktosios tautos” kelią. Genocidas padėjo įsitvirtinti Romos imperijai karingų pagoniškų genčių apsiaustyje, genocidas palaisvino naujakuriams žemę Amerikoje... Mūsų amžiuje bendrų kapų duobės tik praplatėjo. Kuomet žavimės praeities tautų įstatymais ir kultūra, pamirštame apie visos tos didybės pamatą, dargi vengiame paminėti skerdynes, kad nereiktų ištisas tautas pavadinti žudikėmis. Žudymą visada ir visur tiek pavienės moterys, tiek valstybininkai vadindavo ir vadina „valymu“. Genocidas istorijoje nesibaigia ir, atrodo, neturės pabaigos.
Kartais ir gailestingumą, kuomet matome, kas po to sekė, vengiame vadinti gėriu. Užjaučiančių taip pat nesinori matyti ir girdėti, nes jie seka nelaimę iš paskos. Neįmanoma gerai suvokti, kur yra ši riba. Tiesa, mūsų protai gali pasakyti, kas yra vergovė, genocidas ir begalė kitų šiurpių žmogiškų rankų darbų, bet šis supratimas daugiau reiškia „įvardijimą“ ir priėmimą. Nors ir siela, kurios buvimu abejoja pusė pasaulio, priešinasi ir šios patirties purtosi.
Nedrįstame pažiūrėti blogiui tiesiai į akis, bet jaučiame jį šalimais. Ar gali pats darbas būti blogas savyje? Gal tik aplinkybės jį padaro tokį? Vieniems genocidas buvo gėris, kitiems, pavergtoms tautoms, blogis. Taip, pavyzdžiui, romėnų civilizacija buvo gausiai laistoma krauju ir ašaromis. Šis paveldas tapo mūsų dalimi. Be šių klaikių priemonių nebūtų ir XXI amžiaus civilizacijos. Ar pateisiname jų naudotas priemones? Reikėtų klausti: ar galime pateisinti savo pačių buvimą?
Ar yra blogis sudeginti dar gyvą našlę ant mirusio jos vyro kapavietės laužo? Jei ji nuoširdžiai mylėjo, privalo pati žengti ant sukrautos malkų kupetos... Ar yra blogis nukirsti vagiui ranką? Ar yra blogis nužudyti nusikaltėlį elektros kėdėje? Turėtų būti bjauru kitą žudyti? Ar gali geras žmogus džiaugtis tokia gėrio ir teisingumo pergale? Mes tik svajojame, kad kada nors liūtas ir avinėlis vaikščios rojaus sode vienas šalia kito, tačiau dabar neturime ambicijų pakeisti pasaulį. Žinoma, galime paguosti sėdintį elektros kėdėje, pasiūlyti jam atsipalaiduoti ir pažadėti, kad bus malonu.
Istorija primena ritualines žmogžudystes. Šimtmečiais jos buvo ištisų kultūrų kertiniai akmenys. Šiais ritualais jų sąmonėje įtvirtintos tiesos padėjo jiems gyventi ir kurti. Ištisos tautos jautė, kad tai yra normalu, taip turi būti. Istorijos, kuriomis tikėjo anų laikų žmonės, skiriasi nuo šiandieną tikimų. Tiesa, mes jų papročius vadiname žiauriais, o jie mūsiškus, be abejo, pavadintų pasibjaurėtinais. Visgi mes esame tie patys žmonės, tiek mes, tiek jie klausiame vienodus klausimus apie gyvenimo prasmę: „Kam visa tai?“
Kiekvienas ateiname į savo laikmetį ir užsiimame sau skirtą vietą. Jeigu pasisekė gimti krašte, kuriame žmonės badauja, neturėčiau liūdėti, kad nesulaukiu dovanų. Taip pat neturėčiau skųstis, kad mano gyvenimas yra bėdinas. Tai tik dėl to, kad privalau kartoti klaidas tokios visuomenės, kuri instinktyviai griebiasi akmens ir kurios paklydimai yra be fantazijos ir polėkio.
Žmonės turi nuosavą moralinį horizontą, kuris dažnai taip stipriai priartėja, kad prašosi peržengiamas. Tautos susikuria savą nuomonę apie gėrį, ir ji sutelpa į keleto žodžių sakinį. Paprastai šis gėris turi gūdžią išvaizdą ir aštrius dantis. Prieblandos pasaulyje mes jau seniai turėjome būti šaukiami vardų vietoje numeriais...
Mes visi esame pasverti ir įkainoti, o daugumos vertė paprastai tebūna artima nuliui. Pasaulis pažemina milijonus žmonių, kad išaukštintų keletą. Šie keletas įsitvirtina įvykių centre, kai kiti tuo metu sviedžiami į pakraštį. Pasaulis niekada nesiekė būti ypač teisingas, jame visada yra ir bus pažemintų bei nuskriaustų. Taigi ir aš, jeigu nesu tame mažame išrinktųjų skaičiuje, vadinasi, esu mažas ir bevertis, arba visai mažas ir visai bevertis. Tas, kuris yra niekas, neturi teisės vadintis net kankiniu.
Svajonių ugnį kursto ir ryžto ištverti teikia mažas namas, kuriame laimingai gyvens žmona ir vaikai… Nors kad didžiausias gyvenimo pasiekimas yra vaikai, galėtų, jei mokėtų kalbėti, pasigirti ir triušiai, tačiau dėl šių svajonių išnaudoti ir žeminti, engti ir žudyti galime tik mes, žmonės. Todėl ir kyla nesutarimai, kas ką pirmas išnaudos ir kuris kurį žudys. Todėl vieni kitus sekame, registruojame prasižengimus, rodome vienas kito nuogybę ir stengiamės priešininką pažymėti taikinio kryžiuku. Šypsodamiesi ir tarsi netyčia.
30 - 41 psl. |
|
|
|
|
|
Autorius: Ištrauka iš knygos:
Data: 2007-11-20 07:11
|
|
|
Lygybės nelygybė
Visi tvirtai žinome, kad žmonės yra lygūs, tačiau nesusimąstome, kuo jie yra lygūs. Ar jie visada, visur ir viskame yra lygūs? Ką reiškia „lygūs“? Jei vis dėlto esame lygūs, kodėl su mumis nevienodai elgiamasi? Kodėl ne visi naudojamės tomis pačiomis privilegijomis? Nė vienas nenorime stovėti eilėje, tačiau kai kurie stovime pačiame gale ir teturime maža vilties ligi darbo dienos pabaigos nors žingsnį pasistumti iki langelio, prie kurio dalinama laimė.
Keistai paprasti klausimai, bet juos retai kas garsiai ištaria. Mes neuždavinėjame šių klausimų, nes bijome išgirsti neįprastai aiškius atsakymus. Panašius klausimus užduoti bei ieškoti į juos atsakymų reiškia nepaklusti visuomenės paskelbtam tabu ir lipti į dievų kalną. Visgi šioje knygoje mes jau ne pirmą kartą bandome mąstyti leidžiamos teritorijos paribiais.
Stengiamės būti žmonėmis bent jau kol mokslas neįrodė kitko. Visgi ir žmonėms reikia svarios priežasties, kad su kitu pasielgtum kaip su lygiu. Reikia taip pat stiprių argumentų, kad prisiverstum duonos kepalą išdalinti lygiomis dalimis visiems badaujantiems įskaitant save. Juolab patirtis sako, jog jei viską išdalinsiu, tapsiu pagal šio pasaulio standartus tuščia vieta. Aplinkiniai tai greitai pastebi. Visiems visko neatiduosi, nes visų yra labai daug, o visko – pernelyg mažai. Taigi skausmingai neužtenka filosofų pasvarstymų apie įgimtą lygybę.
Jeigu duonos gabalas yra vienas, o alkanų burnų šimtas, ar ne geriau būtų pamaitinti dešimtį, nei visiems duoti po mažą trupinį? Bent dešimt žmonių išliktų... Visada norinčių pasidalinti duoną yra minios vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, o galinčių ją padauginti – vienetai. Taigi kaip nuspręsti, kuris turi teisę gyventi? Ar turiu pasidalinti duona ir su tuo žmogumi, kuris visą dieną šunimi loja, o vakare kaip slenkstis prie durų guli?
Gamta ne po lygiai išdalina grožį, sveikatą, suvokimo galią, drąsą. Paveldimumo įstatymai savaip sudėlioja taškus. Biologiniai, psichologiniai ir ekonominiai dėsningumai mus padaro skirtingus. Taigi joks žmogus nėra toks pat lygus kaip ir kitas. Vieniems pritinka platūs gestai, aukšti sielos polėkiai išryškina jų žmogiškumą, kiti nedrįsta ir vengia prasikišti, nebent paveldėjo ypatingo kvailumo dovaną.
Vienus gyvenimas įkasa taip giliai į žemę, kad reikia daug ir, deja, veltui šūkalioti, nes kiti paprasčiausiai nesiteikia pastebėti. Esame mažesni ar didesni, vieni akivaizdžiai kreivi, kiti tiesesni, vieni tarnai, kiti aristokratai, vieni tik priemonės, kiti žmonės, vieni gatvių šlavėjai, kiti bankų prezidentai, vieni beverčiai, kiti svarbūs. Ar tautai vadovaujantis prezidentas ir gatvėje išmaldos prašantis elgeta yra vienodai vertingi? Net ir dešimt nulių kartu tėra tik nuliai. Nuliai gali rikiuotis tik paskui skaičių. Žinoma, elgeta gali tapti karaliumi, bet taip atsitinka labai retai ir tik pasakose.
Skirstome vieni kitus į žmones ir ne žmones. Poetiškai tariant, gyvenimo kelyje, o tą patį pasakant proziškai – išlikimo kelyje kirčiai patys susidėlioja ant žodžio „žmogus“. Vieniems labiau pasiseka įsitvirtinti „po saule“ kaip Abeliui, nekantriesiems – kaip Kainui, tretiems vietos iš viso pritrūksta. Žiūrėk, kol išsikovojame vietą po saule, ateina vakaras. O švytuoklė juk gyvena tik kol juda.
Kažkuriame lygmenyje mes visi esame lygūs? Taigi kokiame? Iškiliais žodžiais pamokslauti apie lygybę yra lengva, bet kaip ją pagrįsti? Akivaizdu, kad žodis “lygybė” teturi religinę prasmę. Mes visi esame lygūs prieš Teisėją, kuris „tiria inkstus“ ir laikų pabaigoje vienus „įmes į ugnies ežerą“, o kitų sielas padės į savo lobių skrynią. Taigi siekinyje tapti lygiais teturime vienintelę galimybę: galime atskaitos tašku paimti tai, kas yra neapčiuopiama. Tik kažkur viduje, ten, kur „viskas yra viena”, suartėjame, tampame laisvi ir lygūs.
Visi esame broliai ir seserys, tačiau ne pagal protą ir ne pagal daugelį kitų likimo skirtingai išdalintų dovanų. Galime nebent girtis, kad turime neribotas galimybes, nes niekas, net ir mes patys, to negalime patikrinti. Taigi, esame nebent tuo panašūs į brolius ir seses, kad tarsi vaikai be galo ir pabaigos dalinamės skurdų mirusių tėvų palikimą. Jeigu reikės kiekvienam atiduoti jo dalį, visiems neužteks. Šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė” akivaizdžiai turi dvasinę prasmę. Šie žodžiai perduoda jausmą, rodo į kažkokį neapčiuopiamą gėrį, žymi kažin ką, į kur veržiamės pasitikėdami tik nuojauta ir vilties prievartaujami.
Tikėjimas į sielos nemirtingumą pasilieka vienintelė galimybė paaiškinti, kodėl mes esame lygūs ar bent privalome stengtis gyventi kaip lygūs tarp lygių ir kodėl negalime vienas kito naudoti kaip priemonės saviems tikslams siekti. Tik šis būtent tikėjimas pasirenka atskaitos tašką anapus ir prislepia tai, kas yra akivaizdu: likimas mus, „gimusius laisvus“, pasak mūsų mylimų tikėjimų, prie stalo susodina skirtingose vietose. Šis tikėjimas yra vienintelė mums duota galimybė išlikti žmonėmis. Tai vienintelis būdas paaiškinti, kodėl mes gimstame laisvi ir kodėl esame vienodai vertingi. Tai vienintelė galimybė pasijausti broliais ir seserimis, nes realiame gyvenime mes išsidėstome skalėje nuo blusos iki dramblio. Atmetus šią vienintelę galimybę, visur kitur „lygybės“ lieka mažai, tiksliau sakant, visai jos nėra.
Apibendrindami mūsų visuomeninių santykių spindesį ir skurdą, galime pasakyti, kad jeigu kuo ir esame lygūs, tai nebent nemirtinga siela, kurios buvimu šiandienos žmogus nepernelyg tiki. Bene visais laikais kiekvieno „normalaus“ žmogelio vizitinė kortelė yra materialistinė vartotojiška pasaulėžiūra, kuri iš esmės yra priešinga, dargi visiškai atmeta lygybės mintį. Viduje vis dėlto dar kankinamės bijodami nuteisti sielą, bet gatvėje bijome prisipažinti ją turį. Visuomenė dvasiniams dalykams surado senienų sandėlyje lentyną ir vis rečiau užsuka ją apžiūrėti.
Iškilmingos deklaracijos skelbia: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs“. Visgi nėra pasaulyje jėgos, kuri šį teiginį paverstų gyvenimu. Prieblandos pasaulyje „lygybė“ yra daugiau moralinė nuostata – vėliava, kuri įpareigoja kitus laikyti sau lygiais ir elgtis su visais lygiai. Dekoracijos padeda visuomenei išlaikyti pagarbą sau. Vis dėlto tai yra tik dar viena svetima istorija, kuri pridengia mūsų neoninio pasaulio skurdą: juokdariai vaidina lygius, nors tai ir visiškai nėra juokinga.
Teisingumą atkakliai atstatinėjame, tarsi jis kada nors būtų buvęs. Net budeliai įneša nuosavo triūso dalį į šį kilnų statybos darbą. Visgi žmonės nori teisingumo, bet tik sau. Mūsiškas teisingumas tėra savotiškas argumentų sąrašas, kodėl eilėje aš turiu stovėti pirmas. Dėl šio teisingumo aukojame ir teisybę, ir garbę, ir draugystę. Taigi, visos mūsų gyvenimo pastangos, nors ir nuoširdžiai jaunystėje kalbame apie lygybę ir brolybę, galiausiai pasirodo esąs tik siekis pakeisti traukinio vagoną.
Jeigu visi sutartinai siektume teisingumo, jį seniai jau būtume pasiekę. Visgi mums užtenka to, kad išsitenkame tam tikrose ribose, kurios tradiciškai nusistovėjo ir pasako, kas kiek ir ko gali turėti. Socialinio neteisingumo ir ekonominės vergovės pasaulyje susiskirstome į valdančią elitinę grupę bei į tarnaujančią – vergaujančią masę. Jei eilinis darbininkas turi per daug, vadinasi, jau ribos buvo peržengtos. Taigi tai, kas yra anapus ribos, kas niekam pagal nusistovėjusias dalybos taisykles nepriklauso, turėtų būti teisingai perskirstyta.
Turime keistą ir nepaaiškinamą potraukį į teisingumą. Kažkaip sunku susigyventi su mintimi, kad vieni gimėme su karūnomis ant galvų, o kitiems likimas paskyrė būti kojų suoleliu prie pirmųjų karietos durų, vieni turi viską, o kiti – viską, kas nuo pirmų atliko. Pasaulis mums nedraudžia gražiai gyventi, bet visiems užsimaniusiems to ir neleidžia. Čia reikalauti teisingumo būna ne tik nemandagu, bet ir nemoralu.
Tegul nelygybė šaukia dangaus keršto, tegul vyresnybės pasiekia despotiškumo viršūnę, tačiau kenčiame. Žmogus gyvena baimėje „peržengti ribą”, už kurios išsilaisvintų laukinė prigimtis. Mes stengsimės daug ko nematyti, nes nenorėsime sužinoti, kad visi, būdami lygūs, nesame lygūs. Jeigu vis dėlto teks įsitikinti, kad nesame lygūs, aukštesnieji privalės gulti į Prokrusto lovą.
Visokias beprotybes reikėtų daryti atsargiai. Ypač kai neturintys sparnų ruošiasi skristi. Tiesa, jie pajėgia pakilti ir skrenda, bet prisitrenkia leisdamiesi. Net jei savarankiškai mąstyti mums nėra įprasta, derėtų bent palaukti signalo... O kol kas „sau plojimo” pamišimas patikimai mus apsaugo nuo „svieto lyginimo” beprotybės. Tarp turtingų ir vargšų niekada nebuvo ir nebus ilgalaikės draugystės, kibti į atlapus neskubame.
Prievartos ir atviros ar užslėptos vergovės pasaulyje lygybė ir brolybė yra viltį kurstanti svajonė. Šios iliuzijos tikina, kad kiekvienas esame laisvas pasiekti bet kokią padėtį visuomenėje ar įsigyti bet kokį turtą. Šios mintys nors ir negali išsipildyti, tačiau bent keletą žingsnių pakylėja godose aukštyn. Kai Bedugnės ranka traukia visuomenę į žemiausią egzistencijos lygmenį, sapnuose stengiamės apčiuopti kelią aukštyn. Žvelgiame į debesis, o ten tik tuštuma ir įstrižai krentančios žvaigždės.
Vis dėlto lygybė nėra šventa ir nekalta iliuzija. Žmonės ją įprastai prisimena, kai išsiruošia plėšti ir žudyti. Istorijos knygos pasakoja, kaip ši vėliava plevėsavo žiaurių karų, revoliucijų, badmečių laikotarpiu. Ši vėliava visada plevėsuodavo ten, kur smilkdavo pelenai ir liejosi kraujas. Tik ji galėdavo sušvelninti šleikštų išdarkytų lavonų vaizdų įspūdį.
Lygybės idėjos vedami žemesnieji norėjo būti lygūs, o kurie jau buvo lygūs – aukštesni. Turtingi siekė dar labiau praturtėti, o galingi tapti dar stipresni. Niekada ir niekas nesilygiavo į žemesniuosius. Visas kraugeriškas revoliucijas išjudindavo pirmiausia tie, kurie jau buvo lygesni už kitus. Vilkų liežuviai nukąra ir seilės bėga... Jų drąsa auga, kai tik pasimato valdančios kastos silpnumo ženklai, juose subręsta „moralinis nepasitenkinimas”, jie išjuokia anų idealus ir, atėjus laikui, kimba aštriais dantimis į gerklę.
Revoliucionieriai ne kartą bandė gelbėti žeminamus ir išnaudojamus, tačiau neteisybės dar stipriau įleisdavo šaknis išlygintoje žemėje, nes pasaulio instrukcijoje nėra numatytas visų gerovės sulyginimas. Taigi dar kartą apkapotos gobšumo ir kvailystės piktžolės krauju patręštoje pajėgiančių turėti ir tesugebančių parsiduoti dirvoje pakyla iš šaknų dar vešlesnės. Sustojus kruvinam istorijos ratui, žiūrėk, ir pats Prieblandos pasaulis subliūkštų.
Lygybės idėją pasauliui dovanojo ne antikos ar vėlesni revoliucijų laikmečiai. Ši idėja yra tokia pat sena, kaip ir pats žmogus, nes visais laikais buvo mažuma tų, kurie turėjo daug, bet visada užteko reikalaujančių dalintis. Iš arti pamačius turėjimo blizgesį ir iškentus neturėjimo skurdą, piršdavosi vienintelis įmanomas vertinimas: „Taip toliau negalima“. Neramumų išvakarėse paprastai nebūna laiko ir net menkiausio noro pagalvoti apie tai, „kas iš to išeis“, juolab septynis kartus pamatuoti.
Mielai prisimename lygybę ir ten, kur tik atsiranda proga kurti pasaką. „Valstybė rūpinasi lygiai visais piliečiais, kiekvienas žmogus privalo būti lygiai gerbiamas…“ – skelbia konstitucijos ir mokykliniai vadovėliai. Kiek verti šie šamanų kartojami užkeikimai? Šie žodžiai turi nebent sunkiai suvokiamą magišką poveikį. Tikrovėje kuo labiau valstybė stengiasi sulygti piliečius, tuo gyvenimas labiau pabrėžia jų skiriamuosius požymius. Įstatymai nieko negali padaryti ten, kur paklusę būtinumui vieni kyla, o kiti skęsta.
Vergų visada bus, nes niekada netrūko norinčių būti šeimininkais. Bajorai noriai paaiškina smulkmei kas yra „viršus“ ir kas „apačia“. Čia taip pat bus revoliucijų ir karų, nes visada atsiras geidžiančių pasikeisti vietomis. Mūsų civilizacija dovanojo „pavykusiems vienetams” dar daugiau pasigėrėjimo savimi, neįgaliesiems dar daugiau paranojiškų aistrų, o visiems dar aiškesnį supratimą, kad kraujas suka istorijos ratus. Mokslo pasiekimai tepakeitė vergvaldžio lazdą į šautuvą. Tiek Romos imperijos, tiek šiandienos filmai rodo „kaip kraujas liejasi laisvai“.
Jokia valstybė negali mus padaryti lygius. Ji niekada nebus vienodai savo vaikus mylinti motina. Valstybė gali nebent mus laikyti lygiais prieš įstatymą ir vienodai ginti. Tačiau ir valstybės įstatymai ne visus vienodai paliečia. Jie, žinoma, vienodai draudžia vogti duoną ir vargšams, ir turtingiems. Bet antriems jos užtenka. Taigi įstatymai prievartauja tik pirmuosius. Įstatymai tiek turtingiems, tiek vargšams vienodai draudžia valkatauti. Bet turtingi niekada nemiega šiukšlių krūvoje.
Kur turtingieji valdo, ten įstatymai yra nesusipratimas. Auksinė taisyklė yra ta, jog taisykles nustato tie, kurie turi aukso. Jie ne tik užsako muziką, bet ir verčia kitus jos klausytis. Galingųjų muzika niekada nebūna juokinga, nes primena pinigų skambėjimą. Turčiai išleidžia įstatymus ir juos, be abejo, skiria ne sau. Jie rafinuotai kankina nevykėlius ir pasiteisina, kad jų tikslai yra kilnūs, kad aniems linki gera. Jie gali išnaikinti ištisas čiabuvių tautas, dovanodami joms tokį nesuprantamą dalyką kaip „civilizacija“.
Prieblandos pasaulio „elitas“ yra tie, kurie kovoje už būvį įstengia daugiau sugalvoti klastų. Jie griebia ir ima, kas jiems patinka, ir tik vėliau surašo nusavinimo dokumentus. Įstatymų ir taisyklių siela yra nuosavybė, apie kurią sukasi visas mūsų teisingumas ir teisė. Tegul mes ir jaučiamės esą lygūs prieš įstatymą, nors kai kurie akivaizdžiai būname lygesni. Šalia didelių vartų visada yra maži varteliai, kurie varstomi dažniau. Vieni turime teises, o kiti – privilegijas.
Saulė šviečia daugmaž visiems vienodai, lietus, jei lyja, lyja plačiai ir dosniai, oras duoda gyvybę irgi neatsižvelgdamas į asmenis. Tik maistas, drabužiai, daiktai dalinami nevienodai, nes juos galima atimti iš kitų ir turėti tik sau. Panašių pasvarstymų bendras vardiklis yra tiesa, jog ne visi vienodai esame lygūs: esame nevienodai vikrūs, kad pagriebtume, ir nevienodai stiprūs, kad nutvertą išlaikytume.
Laimė turėtų būti dalinama kiek galima lygiau. O gal man ją jau davė, bet aš nepastebėjau? Visgi ją sunku atseikėti po lygiai, nes nežinome, kas ji yra ir kokiais vienetais ją matuoti. Vis dėlto tuos mažus džiaugsmus, kaip šiltas drabužis, patogus daiktas ar skanus pyragas, įmanoma paskirstyti lygiau. Taigi, turime būti sąžiningi ir prisipažinti, kad tai daryti kiekvieną kartą ir visur tikrai nenorime ir nesistengiame.
Laisvė taip pat tėra apgaulė ten, kur nėra lygybės. Bala kartais sukuria gilumo įspūdį. Iš tikrųjų visos mūsų politinės santvarkos tėra tik valstybiškai surikiuotas saujos žmonių viešpatavimas miniai. Teisybė, demokratija priklauso daugumai, tačiau kurlink sukti vairą pasako keletas. Valdžia priklauso tiems, kas turi didelius namus, nešioja gražius drabužius ir važinėja prabangiais automobiliais. Vieni tai turi, kiti šių dalykų dar tik siekia, nes nori būti reikšmingi, įsigyti demokratijos ir būti laisvi. Dar kiti apie tai net nedrįsta pagalvoti, nes kasdienės duonos paieškos jiems atima visą laiką.
Lygybės ir laisvės iliuzijos yra tik lapai, kuriais pridengiame gimtąją nuodėmę – nesugebėjimą ir nenorėjimą gyventi po saule kaip broliai ir sesės. Visuomenėje aukštinamas lygybės principas tėra tuščiavidurė taisyklė. Lygiai akiplėšiškai ir akivaizdžiai suinteresuotai meluoja tie, kurie tikina, kad pasaulyje yra teisingumas. Lygybės ir teisingumo troškimas yra tik svajonė skraidyti tų, kuriems tai nėra lemta.
Esame lygūs, bet ne su visais. Net jeigu garsiai šauksime: „Šalin prietarus. Visi esame lygūs”, esminės gyvenimo smulkmenos mus visus rūpestingai sudėlioja į keliolikos aukštų lentynas. Kai kurie čia esame apdulkėję ir įkainoti nedaug, užtat sugebame nuostabiai jausti nelaimes ir lipame iš vienos balos į kitą. Antri stengiasi kilniadvasiškai neerzinti stokojančiųjų savo pasakiškais turtais. Turtingi taip pat nenori, kad skurdžiai juos laikytų sau lygiais, nes šis jų idiotiškumas erzina.
Ar gali kieno nors gyvenimas būti vertingesnis už kito žmogaus? Visi choru atsakysite: „Ne”. Neprietaringas žvilgsnis lengvai pastebės tą nelygybę ir neteisybę, kurios tapo duona kasdiene, net jei ir mūsų tikimos istorijos prieš akis paleidžia rožinių dūmų uždangą. Betgi nereikia net akis badančio akivaizdumo, kad suprastume, jog kuo pragyvenimas yra brangesnis, tuo žmogus tampa pigesnis. Juolab tai krenta į akis, nes galingieji nesugeba savo turtais ir išskirtinėmis privilegijomis naudotis taktiškai.
Vienų pageidavimai išpildomi akimirksniu. Jie stokoja nebent naujų idėjų ką įsigyti ar kaip ištaigingiau praleisti atostogas. Šitie gauna iš gyvenimo viską, nors ir juos kankina įtarimas, kad gavo, bet ne viską. Vis dėlto daugiau yra tokių vargetų, kurių norai trumpai gyvena ir miršta neišsipildę. Turtingų šeimų vaikai ir našlaičiai turi panašius norus, bet antrųjų troškimai nedaug kam rūpi. Visi vienodai turime teisę išsakyti savo pageidavimus Kalėdų seneliui, bet ne visų prašymai patenka į jo rankas. Kodėl? Ar jų svajonės nėra tokios pat nuoširdžios, o gal jie patys nėra vienodai svarbūs, nėra lygūs?
Trokštame didelės ir šviesios laimės. Vis dėlto daugelis išgirstame atsakymą, kad liko tik maža ir susipurvinusi laimė. Vieni gyvename pilyje, nes tai daryti įpareigoja kilmė, kiti glaudžiamės it lozoriai prie pirmųjų vartų; vieni sotūs ir sveiki, kiti jau nuo gimimo dienos pažįstame skurdą ir ligas; vieni ministrai, kiti – pamišę vargetos... Tie, kurie užaugo pakrypusioje vienkiemio trobelėje, net nesvajoja apie gyvenimą karališkuose rūmuose.
Jei auksas, sidabras ir deimantai čia niekada nebuvo bent apylygiai padalyti, tai ir galimybė gauti maisto, drabužį ir pastogę juolab suteikta ne kiekvienam vienoda. Čia, kur ne žmogus puošia vietą, bet vieta – žmogų, ne visos vietos yra vienodai garbingos ir geros, į kai kurias užsukame tik patupėti. Vietų užsiėmimo teises patikslina įgimta sveikata, suvokimo galia ir, žinoma, tie, kurie mūsų laukė ar nelaukė ateinant, ir ypač tie, kurių vietą taikomės užimti.
Prigimtinės savybės, šeimos pagalba ir dar daug kitų paslėptų nuo paviršinio žvilgsnio priežasčių lemia, kad gauname skirtingas starto pozicijas. Atsitinka ir taip, kad vis ruošiuosi užimti pelningą vietą „po saule“ ir nepastebiu, kaip ateina gyvenimo vakaras. Nepasisekė, o gal ir neturėjo pasisekti. O jeigu man labai labai pasiseka ir užsiimu išskirtinę vietą, saulė vis vien ima ir nusileidžia...
Kiekvienas, be abejo, esame pasiruošę užsirašyti į karalius... Mes visi tikime esą genijai. Šis tikėjimas nesusvyruoja net jei mirštame tetapę skurdžiomis asmenybėmis. Iš tikrųjų ir gimstame, ir mirštame skirtingi. Jaunatviškos iliuzijos mūsų akyse mus padaro genijais. Tada save jau vadiname neišsipildžiusiais genijais. Gamtoje nėra lygybės, čia kiekvienam tenka atsiimti savą saiką. Tai neteisinga? Jeigu bandysime ištaisyti vieną neteisybę, kėsinsimės sukurti naują.
Vieniems reikia bėgti ilgiau ir su kliūtimis, kitiems tereikia ištiesti ranką kad pasiektų tą patį finišą. Vieni džiaugiamės tvirta sveikata, kiti paveldime palinkimą į nepagydomas ligas, vienuose nerimsta kūrybinės aistros, kituose slypi žudantys polinkiai. Vienus vaikystėje gaubė rūpestis ir sielos šiluma, kitus begėdiškai išnaudojo. Ne tik fizinė jėga mus padalija į didesnius ir mažesnius, vertesnius ir valkatas, bet daug reiškia odos spalva, paveldėta vieta po saule, genai, inteligencijos koeficientas... Šiandieną yra begalė įmantrių būdų pasakyti, kad kitas žmogus yra ne visai žmogus.
Turime skirtingą išvaizdą: vieni esame liekni ir pasitempę, kiti – riebūs ir stori, vienų veido bruožai mieli, kitų – itin bjaurūs, dar kitų išvaizda iš viso yra vakarykštė. Gražūs žmonės visi panašūs vienas į kitą, tik bjaurūs kiekvienas savaip atstumiantys. Pastariesiems gyvenimas dargi visai „netinka prie veido“. Įstatymų knygose skaitome apie draudimus skriausti kitą dėl odos spalvos, lyties, invalidumo… tačiau gyvenime viskas susidėlioja savo įprasta tvarka. Galbūt ne mano namuose, ne mūsų kaime... O gal ir čia pat.
Ar turime vienodus šansus gauti sau mielą darbą ir padaryti karjerą? Tie, kurių šeimos gyvena skurdžiai, retai įgyja aukštą išsilavinimą. Jie vis praleidžia savo galimybes, bet pernelyg neišgyvena, nes tikisi, kad ateityje dar bus galimybių, kurias irgi galės praleisti. „Jeigu turėčiau daugiau laiko, jei nereiktų taip sunkiai dirbti, jeigu tik būčiau galėjęs pasiekti išsilavinimą, aš…” – mūsų pamėgti būdai paslėpti savo nevisavertiškumą bei save pagirti neturi nei galo nei krašto. Saviapgaulės padeda jaustis pakenčiamai net jei ir visas pasaulis nori sugadinti nuotaiką.
„Jeigu tik būčiau turėjęs galimybę, aš irgi būčiau tapęs garsus, turtingas, galingas…” Mūsų svaičiojimai siekia dangų, tačiau turimos galimybės yra suskaičiuotos ir pasvertos. Neužtenka noro, dar reikia galėjimo susikaupti, atminties, valios pastovumo ir kitokio prigimtinio gebėjimo. Daug didžiųjų dirbo sunkų fizinį darbą, ir jis nesutrukdė, o dar daugiau per kančias pabaigusių universitetus nepajėgė kilti ir kelti bei nieko nepasiekė.
Vienas vaikų globos namų įkūrėjas sakė, jog prigimtinis ribotumas daugeliui jo globotinių neleidžia pritapti visuomenėje, jie ateina į pasaulį su pažeistais genais ir pasilieka jame visada antrarūšiais. Jo kalba nuskambėjo kietai. Kalbinau ir kitus vaikų globos namų darbuotojus. Jie abejojo, ar galima pasakyti tiksliau apie daugelį vaikų, kurių tėvai jau penkios kartos neišlipa iš alkoholio liūno. Taigi vieni jau nuo pat pradžios esame it kiaušiniai apvalainukai ir pasiruošę ristis į pasaulio kraštą, kiti – sudužę, treti – jau ir supuvę.
Kai kuriuos tėvai jau pačioje pradžioje, kai sužinojo apie užsimezgusią naują gyvybę, keikė ir neapkentė. Gyvenimas juos pametė jau vaikystėje, ir jie, nors ir kaip besistengtų, nesuspės kartu. Likimai mus išskirsto ir išmėto, nors dainuojame dainas apie tai, kaip visi plaukiame vienu laivu ir visada pasiliksime kartu. Kaip sulyginti tai, kas nesulyginama? Kaip suvienodinti buvimo gyvenimo šventėje sąlygas? Kaip padaryti, jog visi galėtume kasdien pietauti tame pačiame prabangiame restorane?
Visur girdime iškilmingus tvirtinimus, kad su visais bus elgiamasi lygiai. Visgi čia, kur stipresniojo teisė yra pirmesnė, o nelygybė ir nepagarba kitam slepiama po etiketo taisyklėmis, kai kurie tesame grybai, kuriuos galingesni ir turtingesni spardo šalin nuo savo kelio. Dar kitus gyvenimas išmeta pro paradines duris, ir tai jie jau gali laikyti dideliu pasisekimu. Maža žuvis ryklių pasaulyje visada tebus tik užkanda, nors apie tai ir nėra patogu kalbėti jai dalyvaujant.
Galiausiai suvokiame, kad kasdieniame gyvenime svajoti yra svarbiau, nei pasiekti žiburį laimės kalno viršūnėje. Pati svajonė būti lygiam ir laisvam yra svarbiau nei pati laisvė. Dargi nėra svarbu, koks tas pasaulis yra iš tikrųjų, bet reikšminga tik kokį jį įsivaizduojame. Prieblandos pasaulyje visiškai laisvas negali būti niekas, bet viltis apie laisvę ir lygybę šildo labiau nei šių dalykų pasiekimas. Įsivaizdavimas yra galingas ginklas kovoje prieš skurdžią tikrovę. Bet net ir mūsų svajonės nėra lygios, vieni svajojame apie neribotas galimybes pirkti maisto prekių parduotuvėje, kiti – prabangių automobilių salone.
Užtenka tik svajoti apie lygybę ir teisingumą. Tegul svajones it dulkes pakelia ir nuneša rytdienos skersvėjis, tačiau tik jose galime perbraukti tą nelygybę, kuria supančioja paveldėti fiziniai ir sielos bruožai, socialinė padėtis. Jeigu pilkas likimas paskyrė rinkti trupinius nuo gyvenimo puotos stalo, tai svajonėse ir sapnuose turiu progą gyventi kitą gyvenimą, kuriame galiu skraidyti be sparnų ir neprivalau žemintis dėl to, ko negavau.
Dėka gebėjimo dieną svajoti, o naktimis sapnuoti galime ilgai ir iki valiai sėdėti karaliaus soste. Sapnuose ir godose galime savęs neriboti, galime netgi viską sau leisti. Arbatos maišelis, kuris buvo įmestas į karštą vandenį, palaikytas, išgręžtas ir numestas, gali galvoti pats sau, kad jo gyvenimas yra prasmingas, nes jis suteikė saulėlydžiui spalvą.
Kad ir kokios gražios būtų mūsų svajonės ir lakūs sapnai, viena pasaulio pusė visada skendės tamsoje. Potvyniai, žemės drebėjimai kaip ir nelygybė tarp žmonių yra tikri ir neišsigalvoti. Net jei ir gyvensime tikėdami, kad nėra žemės drebėjimų, dėl mūsų tikėjimo jie neišnyks.
Kada nors visi būsime lygūs? Ši svajonė leidžia pasijausti žmonėmis, nors ji išsipildo tik atsigulus į karstą. Tikrovėje ir toliau vieni gyvensime beprotiškai, kiti tesugebėsime daryti kvailystes, kol ateis laikas tapti lygiems.
50- 64psl. |
|
|
|
|
|
Autorius: Ištrauka iš knygos:
Data: 2008-09-06 13:06
|
|
|
Troškimų riba
Vaikas ateina į pasaulį ir pareiškia, kad nori būti mylimas. Vis dėlto jis negali tikėtis, kad būtinai kas nors jį išgirs. Net jei jis ir piktinsis, kad privalo kartu su kitais laukti eilėje, niekas jo neklausys. Medis negali pasirinkti nei tos žemės, kuri jį maitins, nei tos vietos, kurioje užaugs. Vieta, kur jį pasodins, gali būti net ir dykvietė be vandens.
Vieniems likimas padovanojo daug saldumynų, žaislų ir erdvų nuosavą kambarį. Jiems gyvenimas davė viską, nors jie ir turi įtarimų, ar gavo iš tikro viską, kas priklauso pagal lydintįjį sąrašą. Kiti teturėjo baimingas mintis: ar turėsiu už ką nusipirkti maisto, ar, atėjus šalčiams, rasiu šiltą drabužį... Kai kuriems pasirinkti iš dviejų bėdų jau buvo neblogas pasiūlymas.
Gyvenimas yra pilnas atsitiktinumų, kurie tik patvirtina, kad kitaip negalėjo būti. Vis dėlto tie netikėtumai, kurie lankosi pilyse, retai užklysta į varganą palėpę. Skirtingų žmonių rūpesčiai nors ir yra panašūs, bet kartu labai ir skirtingi: vienų sriuba pernelyg skysta, o kitų brangakmeniai per smulkūs.
Galbūt ir manau, kad gyvenu ypač palankioje geografinėje vietoje: tarp pietų ir šiaurės, tarp vakarų ir rytų. Net jeigu savo kaime būsiu šauniausias vaikinas, bet likimas galbūt jau nuo gimimo man paskyrė būti antrarūšiu trečio pasaulio žmogumi. Į tą patį klausimą: „Būti ar nebūti?“ – skirtingi žmonės skirtingose vietose įdeda vis kitokią prasmę.
Kiekvienas vos užgimę tampame turinčios savus tikėjimus, savas tradicijas bei labiau jai įprastas suktybes visuomenės nariai. Ši kultūrinė aplinka įperša tam tikrą idėjų bagažą, išmoko tarti ribotą žodžių skaičių. Kasdienės kalbos žodžiai taip pat turi atspalvius, kuriuos aplinka perduoda tik savo įnamiams.
Visuomenė išmokė atminti savas „svetimas istorijas“, už kurių deklamavimą mokykloje gaudavome aukštus įvertinimus. Visgi dažnai ši visuomenė nors mokė sakyti tiesą, bet pati melavo. Vaikai, kuriems buvo meluojama, tampa meluojančiais suaugusiais.
Pirmą kartą išgirstos pasakos skiriasi kaip ir mūsų drabužiai. Skiriasi taip pat ir kiekvieno mūsų užimama vieta vištidėje. Ant apatinių kartelių tupintys nešioja dvokiančius drabužius ir jų tėvų sekamos pasakos dažniausiai neturi geros pabaigos. Vienų svajotos svajonės, paveldėti tikėjimai ir pačių pažintos tiesos pasiliko ir pasiliks uždaryti mažame ir priplėkusiame kambaryje, kur visada trūksta oro. Jeigu pasakų fėja pažadėtų išpildyti tris norus, tikriausiai jie paprašytų porcijos ledų. Kitų svajonės, tikėjimai ir tiesos lakioja erdviuose rūmuose.
Vieni mokėmės universitetuose, kiti – gatvėje. Kaip žinome, vieni esame talentais apdovanoti, kiti – dauguma, kuri esą užkasa savo talentus. Betgi norėtųsi paklausti: kaip žemė gali savyje išlaikyti tiek užkastų gerų dalykų? Šios kalbos tėra menka paguoda tam, kuris nenori matyti ir vengia įžiūrėti savo vietos pasaulyje siauras ežias. O savo vietą pamatyti nėra sunku, galime net ir patys be paraginimų: „Žinok savo vietą“ ją atspėti, bet slogu būna susitaikyti su mintimi, kad tik šios vietos esame verti. Kai kiti pardavinėja savo talentą, tegali pardavinėti savo sąžinę...
Vieni vilkime senus suplyšusius drabužius, valgome apgedusį maistą ir gyvename kampan įsispraudę. Šių nelaimėlių likimas akivaizdžiai yra užrašytas su grubiomis klaidomis. Ką reiškia būti visuomenės dugne nesupras tas, kuriam neteko ten gyventi. Apačioje yra nyku bei šalta ir visai ne dėl to, kad nemokėtume naudotis kalendoriumi. Iš ten pargrįžti jau neįmanoma, nors ir netikėtai išplaukęs pražuvėlis sakytų, kad „Aš esu vis tas pats, mano tik plaukai pabalo“.
Čia vieni negali gauti net sunkiai dirbdami to, ką mano nusipelnę, o kiti gauna viską net ir nespėję to panorėti. Paprasčiausiai atsitinka taip, kaip turi atsitikti. Tik sapnais apie laimę esame panašūs. Prabudę panašūs jau neatrodome. Neįmanoma palyginti nepalyginamų dalykų. Kai kurie esame tokie maži, kad mūsų be galo didelio išdidumo niekas net nepastebi.
Kodėl šiame pasaulyje vieni yra turtingi, kiti – vargšai, vieni gyvena prabangoje, o kiti kenčia vargą? Kodėl vieniems turtai tarsi mana krinta iš dangaus, kiti duoną kasdienę privalo užsidirbti veido prakaitu? Kodėl vieni suserga sunkiomis ligomis, kiti yra sveiki visą amžių ir numiršta taip ir nepažinę skausmo? Vieni yra mylimi, kiti – neapkenčiami vos tik spėję gimti? Vieni turi polinkį žudyti, vogti ir griauti, o kiti tiki, kad gimė mylėti ir aukotis: „Aš šviesiu kitiems pats sudegdamas!“
Vienoje vietoje matome atsitiktinumą, kitoje įžiūrime priežastis. Dargi manome, kad be priežasties plyta ant galvos nenukrenta. Ypač bepročiai visur randa tikras priežastis. Jie kiekvieną rytą mato septynių kelių sankryžą ir kiekvieną kartą sugeba pasirinkti kelią, kuris veda į niekur.
Žmonės sukūrė daug svetimų istorijų, kad paaiškintų ypač tiesos ieškantiems vaikams, kodėl vieni gimėme karaliaus šeimoje, kiti – alkoholiko ir isterikės šeimoje, kodėl vieni valgėme saldainius pilna burna, o kiti dar būdami maži bandėme atspėti, kodėl suaugusiųjų mieliausias užsiėmimas yra mosikuoti diržu. Tačiau net sudėtingiausi išvedžiojimai apie buvusius gyvenimus ir atsakomybę už prieš gimstant padarytus prasikaltimus nepajėgia apginti tikėjimo į teisingumą akyse tų, kurie labai nori jį įžiūrėti, tačiau niekaip nepajėgia jo pamatyti.
Grožis visuose namuose yra laukiamas, o bjaurumas slepiasi tamsiausiuose akligatviuose ir yra įleidžiamas į anų svetaines tik kaip juokdarys ar menininkų nudailintas sienos papuošimo elementas. Kodėl vieni esame gražūs, kiti atrodome bjauriai? Kodėl vienus net į paskutinę kelionę išlydi verkdamos minios, o kitus paprasčiausiai užkasa?
Nors visi tarsi ir esame vienodi, tačiau skiriamės išoriniais bruožais ir vidinėmis savybėmis. Medis pažįstamas jau nuo šaknies. Savo veido bruožus atsinešame gimdami. Ne mes renkamės akių spalvą ar ūgį. Tarp vilkų gyvenant, gimsta vilkai, tarp avių – avys. Tikrame gyvenime bjaurusis ančiukas užauga ir tampa tik antimi.
Charakterius nulemia gimstant atsinešti palinkimai ir begalė kartais net ir nepastebimų aplinkos bakstelėjimų. Jeigu tai, kas manyje kreiva, pastebime ir savo tėvuose, tai nėra tik patogus būdas pasiteisinti. Paveldėtos žinios ir auklėjimo aplinka nemažiau sąlygoja mūsų mintis, jausmus ir veiksmus. Vieni labiau sugebame kriuksėti, kiti – urgzti.
Mes pasirenkame vieną ar kitą taką tiktai todėl, kad paveldėtos asmeninės savybės, įvairios socialinės, psichologinės, politinės, auklėjimo, kultūrinės ir ekonominės jėgos tai pasirinkti pasiūlo ir nenori girdėti atsisakymo. Žinoma, galiu rinktis bet kokį gyvenimo kelią, tačiau gausiu leidimą eiti tik vienu būtent man skirtu taku.
Viskas įvyksta kitaip nei tikiuosi: vieno noriu, tačiau gaunu kitką. Žiūrėk likimas neša mane tarsi aklą kačiuką skandinti. Esu ramus, ir išsivaizduoju, kad galėsiu plaukti tarsi gulbė ežero paviršiumi, ir nervinuosi kai kažkas pamato ir priglaudžia tik šiltuose namuose. Kartais likimas mane išmeta iš rūmų tarsi seną šunį, o aš džiaugiuosi, nes manau, jog einu į apdovanojimų įteikimo ceremoniją. Taigi, negauti norimo, dažniausiai ir yra didžiausia likimo dovana.
Likimas nukreipia į reikiamą kelią ir parodo kryptį, o ypač besipriešinančius paspiria, kad įgautų reikiamą pagreitį. Nors lėlių namuose niekas garsiai nekalba apie siūlus, tačiau visi žino, kad kojos ir rankos, protas ir širdis seka nematomų siūlų judesius.
Prieblandos pasaulyje atsisakius tikėjimo „laisva valia“, neliks atsakomybės už tai, ką darome? Nebent mūsų „teisingumas“ galutinai prarastų veidą... Prieblandos pasaulyje vargu ar įmanoma atsakomybė už tai, ką darau. Bausmė ir nusikaltimas jau seniai nevaikščioja kartu, jei jie iš viso kada nors kartu buvo susitikę akis į akį. O jeigu pabandyčiau nieko nesvarstyti ir negalvoti? Rankos pačios suras darbą, o kojos – kelią. Kyla keistas įspūdis: tarsi darbai ateitų į rankas, o kelias pats judėtų į mane. Gyvenimas pasirodo esąs upė, kuri pati plaukia.
Mūsų pastangos surasti įrodymus ir surinkti faktus, kad „teisingumas nugali“, tėra virš mūsų esančio įstatymo nuolankus pripažinimas. Tikėjimas į faktus gi akimirksniu pražudo šį mūsų vaikišką tikėjimą. Aš turiu būti toje vietoje, kurioje esu, kad lėlių teatre vaidinimas vyktų toliau ir kad pasaulis turėtų šansą išlikti.
Vieni užimame aukštas vietas ir turime didelę galią tik dėl to, kad bejėgiai ir vargšai jaučia pagarbą kilmingiesiems; yra daug badaujančių, nes ne mažiau yra tų, kurie garbina duoną, vieni tik trokšta turtų, kiti juos plėšia ir prievartauja, tarsi išpildytų anų neryžtingųjų valią... Nei vienas žodis, nei viena mintis, nei vienas darbas neprapuola. Visa susipina į visumą, kuria yra Prieblandos pasaulis.
Likimai mus sujungia šiai kosminės pusiausvyros paieškai. Tiesa, vieni šioje dieviškoje komedijoje kursto pragaro ugnį, augina Bedugnės dvasią, kiti gyvena dėl to, kad šią ugnį užgesintų; vieni didina sumaištį, kiti neša taiką; vieni kaupia turtus, kiti miršta nuskurę iš bado...
Žmogžudystės, plėšimai, melas ir kitoks aklos aistros siautulys po kiek laiko it žvarbi audra nurimsta. Po audros šėlsmo lieka neturtas, ligos, nerimas, skausmas... Visi šie dalykai išsirikiuoja į tvarkingą eilę. Net kokios bjaurasties, kurią tikiuosi patirti, kartais būna tiesiog neįmanoma sulaukti, jeigu ji nepriklauso šiai rikiuotei.
Ilgainiui ramybės sukaustytas ežeras pradeda dvokti, todėl net toks sujudimas kaip karai, žudymai ir prievarta pasauliui yra tarytum gėris. Neapykanta, pavydas ir kitokia sumaištis išjudina pusiausvyrą ir sukelia Prieblandos pasaulio vandenyne bangas. Atjauta, gamtos grožis, atviras žvilgsnis… – nuramina ir atstato pusiausvyrą.
Kai kurie pasaulio panoramos potėpiai erzina. Tačiau net bjaurūs daiktai ir kreivi poelgiai turi savo vietą. Jie yra visumos, kurioje yra vietos taip pat mūsų visų viltims ir troškimams, dalis. Šis pasaulis yra tarsi scena, ant kurios kiekvienas nors ir stengiamės vaidinti svetimą rolę, atliekame tik savą. O ji yra ypatinga, nes net dangus ir žemė nuščiuvę žiūri ir klausosi. Net jeigu įsivaizduosiu esąs savo gyvenimo scenaristas, tai vis dėlto bus tik iš aukščiau paskirta man rolė.
Už žodžių nėra kalbančiojo, už minties nėra mąstančio, už darbų nesislepia tas, kuris dirba. Žodžiai ir kalbantis, mintys ir jas mąstantis, darbas ir jį atliekantis yra viena. Todėl vietoje to kad sakytum: aš mąstau, aš darau, tiksliau būtų tarti: mintis ateina, žodis ištariamas, darbas įvyksta. Raidė po raidės susirenka tvarkingai į žodžius, žodžiai susiburia į sakinius dieviškosios komedijos knygos puslapiuose.
Mums norisi tikėti, kad pasaulis yra tvarkingai sudėliota žmonių ir reiškinių lentynėlė. Visi daiktai turi savo vietą ir žmonės savo valandą... Ką gali žinoti, gal taip ir yra, nors mes neturime pakankamai skvarbių akių tai pamatyti. Man nereikia niekuo rūpintis – belieka tik viskuo džiaugtis. Nors liks ir kels nerimą abejonė, ar koks katinas nežaidžia su likimo siūlų kamuoliu.
„Visi į rinkimus!“ Atrodo, tarsi minčių lavina, fantazijos ir svajonių mišinys būtų likimo kalvė. Aš galiu suteikti bet kokį pavidalą savo gyvenimo keliui, galiu padaryti begalę gyvenimo kelių ir patį geriausią pasilikti sau. Į visus kraštus pasipila jausmų žiežirbos ir, aidint minčių smūgiams, įvyksta pasirinkimas iš dviejų kandidatų.
Gal ir įsivaizduoju, kad man vadovauja protas, tačiau esu varganas savo pykčio ir visokiausių kitų geismų šeimininkas. Nuo akių nukrinta uždanga ir patiriu, kad tik stengiuosi pažinti tą vienintelį kelią. Tarsi kūjį kilnotų kieno kito, tačiau ne mano rankos. Minčių ir jausmų dūmai prislėpė prieš šimtus metų pastatytą tiltą virš Nebūties. Pats takas tarsi pasikloja po negalinčio sustoti kojomis. Argumentai, priežastys ar laisvas apsisprendimas tėra likimo bakstelėjimai lazda, kad žiūrėčiau po kojomis.
Kad atlikčiau tai, ką privalau, nereikia grumtis su likimu, nes man pakeliui su juo. Prieš verždamasis ką nors primušti, turėčiau giliai įkvėpti ir nurimti bei pasistengti tai pamiršti. Ateina laikas ir būtinybė duoda geriausią patarimą. Net jei aš atsitiktinumus pasipūtėliškai pavadinu tik atsitiktinumais, jie pirštu duria į tai, kas man tuo metu yra geriausia. Šventasis neturi planų, bet priima viską ką siunčia Dangus.
Jeigu lyja – tegul lyja, tegul pavyduolis pavydi, o piktas nekenčia. Kiekvienas paprasčiausiai daro tai, ką jis tą akimirką pajėgia daryti. Likimas maišo kortas, o mes tik žaidžiame. Kartais viską pastatome ne ant tos kortos ir tampame kankiniais, o kartais laimime to net labiau ir nenorėdami.
Aš turiu laisvą valią savo nuožiūra naudoti laiką ar pasirinkti užsiėmimą? Likimą, gyvenimo kelią susikuriu pats savo rankomis? Ne, pirmiausia ne pats susikuriu likimą, toliau – ne rankomis, ir tikrai ne savomis. Mano mintys ir jausmai atspėja likimą. Naujas kelias gimsta kažkur giliai viduje. Išorėje pasirodo tik tai, kas jau mirė. Prieblandos pasaulyje žiežirbos tik gęsta.
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| Pagalbos linija |
|
|
| Liudijimai |
|
| Mano foto |
 Ir Jūs galite atsiųsti savo nuotrauką, adresu: info@sventove.net
|
| Pasakos |
|
| Mielos karikatūros |
|
|
