Dvasios atodangą paskatina sąmonėje subrendęs ypatingas potyris, kurį apibendrina žodžiai: aplinkui viskas yra tuštybė, aš esu žvakės liepsna, kuri visada liepsnoja aukštyn. Kuomet žvakė įsidega, traukiasi Prieblandos pasaulio egocentrizmo bjaurastis, tamsa nyksta.
          Apačioje pasilieka aistros ir ambicijos, ten nuskęsta beprotiškos meilės ir nepamatuotos baimės... Visa sudedu krūvon ir, net nepaprašytas atsiskaityti su inventoriumi, ramia širdimi sugrąžinu upei. Stebiu šiuos kažkada man buvusius svarbius daiktus ir godotus reiškinius, tačiau jų prisiminimas nepajėgia parkviesti atgal į upę. Upė plaukia, o aš pasilieku ant kranto.
          Dvasios neišlaisvina nei apmąstymai, nei protingos knygos. Tik kančia, nusivylimai, neviltis numaldo ambicingą nerimą ir pripildo vidų švelnaus liūdesio. Einame į Golgotos kalno viršūnę ir ten galutinai paaukojame save it atnašą. Manęs nebelieka, dar keletas žingsnių likimo brasta, kol visiškai nieko daugiau neliks.
          Pasaulis gali tapti „iš dangaus nusileidžiančiu miestu“, kuriame tarpsta taika ir nenuvysdamos žydi gėlės. Šitokio pasaulio smėlio grūdelyje sutelpa Prieblandos pasaulio dangus ir žemė, o jame praleistoje vienoje akimirkoje – amžinybė. Čia visi gyvenimo saulėlydžiai pavirsta į vieną nesibaigiantį saulėtekį.
          Sėdžiu ant kranto. Vėjas prisiliečia šuorais. Jis persmelkia sielą ligi kaulų smegenų. Tarsi paukštis tiesiu sparnus ir trokštu, kad Vėjo būtų dar daugiau, kad jis pūstų nesustodamas. Noriu skristi su Vėju visai nesvarbu kur. Dvasios ugnis užgestų be Vėjo. Jai reikia Vėjo, taip kaip ir Vėjui reikia manęs. Tegul jis pripildys sparnus ir nusineš mane tolyn nuo upės. Vėjas įpučia ugnį, ir šviesa netelpa kūno taurėje. Vėjas džiaugiasi ugnimi ir neša ją ant sparnų tolyn.
          Ką jaučiu kai sėdžiu ant upės kranto? Kurčias nepajėgia suvokti, kas yra muzika, aklas negali pamatyti saulėlydžio grožio. Ką reiškia sėdėti ant gyvenimo upės kranto, gali suvokti tik ant jo pakilęs. Antraip kalbos apie tai tebus aklo kalbos apie grožį, o kurčio apie garsų harmoniją. Neįmanoma paaiškinti, kas yra meilė ar neapykanta tam, kuris šių jausmų niekada nepažino, o čia yra daugiau nei meilė ar neapykanta.
          Yra manančių, kad dera atsisakyti visų troškimų, nuraminti protą ir tapti abejingu. Net jei ypatingomis valios pastangomis pasieksime šią psichologinę būseną, vis dar pasiliksime upėje. Žinoma, tai yra labai daug, ir ypač jei pasiseka atsikratyti turėjimo aistros, bet tai kartu ir labai maža. Neužtenka trumpai suvaidinti aistrų tylą, nes tai tėra nudavimas, kuris neišlaisvina Dvasios iš sąsajų su mirties kūnu. Sielos taika yra Dvasios ėjimo kranto link pasekmė. Taigi mums svarbiausia yra save pažinti, surasti ir eiti. Visa kita paprastai pridedama nemokamai.
          Kalbu ne apie pusvalandinį jausmų pakilimą ar proto nušvitimą. Šie anksčiau ar vėliau pavirsta į blausios kasdienybės prietamsą. Atsisėdęs ant kranto persigeriu šviesa. Kai užgimstu, upės srovė jau nesielgia su manimi kaip su įkritusiu medžio lapu. Ji ir toliau neša ir blaško Išorinį žmogų, o Vidinis jai jau nepriklauso.
          Upėje pasilikusi dalis gyvena, tačiau netampa vartotoju. Ji kitų gaili, tačiau nelieja ašarų. Senasis žmogus dargi stengiasi kitus apginti, tačiau nemosikuoja kumščiais ir nešūkalioja. Jis gyvena taikoje su kitais ir niekada nesusideda su kaltinančiais ar einančiais plėšti. Pasilikęs upėje nieko nebijo, nes nesijaudina dėl sėkmės, tačiau nėra ir panašus į beprotį. Jis žino tiek daug apie upę, kad ši įmantriausiais posūkiais nepajėgia sužavėti.
          Šventieji seka pasakas apie Ramybės rytą, kad jis jau ateina ir jau dabar „yra tarp mūsų“. Galiu pamatyti jo atošvaistę ir ranka pasiekti vaivorykštę. Tereikia egzistenciškai apsispręsti, sprendimas turi būti šaltas ir galutinis kaip mirtis, nes vaivorykštės kelias trunka tik akimirką.
          Aš ir toliau einu savo gyvenimo brasta Prieblandos pasaulyje, bet tai esu jau ne aš. Pasaulis sukasi pats ir be mano rūpestingos pagalbos. Rankos atpažįsta darbą, o kojos susiranda kelią. Tik bijantys paaugliai save drąsina šūkaliojimais. Vidinio žmogaus apleistas Išorinis žmogus eina keliu nesiblaškydamas. Gerbdamas kitą kaip save patį ir elgdamasis su kitu taip kaip norėtų, kad su juo elgtųsi. Gyvenimas Kranto pasaulyje, tai gyvenimas laisvėje, meilėje ir taikoje.
          Senasis žmogus priima Dangaus valią, pasišventusiai, nebijodamas persistengti, išpildo savo pareigas. Jis neišgyvena dėl asmeninės naudos, nes žino, kad jam skirti pinigai suras jį, patys ateis į jo rankas. Auksas šildo tik pamišėlius. Užgimus Vidiniam žmogui, Išorinio jau niekas nepajėgia sukurstyti reikalauti visko tik sau. Tai dėl vikšro kokonas jautėsi išdidus. Senasis žmogus praranda savimeilės ir egoizmo gebėjimą, kuomet jo kūdikis užgimsta.
          Kai nieko nereikia, tada kažko labai reikia. Dvasios pabudimo kelias yra žengimas iš to, kas maža, į tai, kas be galo daug, iš ten, kur ankšta, į ten, kur nėra ribų, iš sumaišties į audros ramybę. Kalbėdami apie Dvasios užgimimą, būtume tikslesni jei kalbėtume apie jos sprendimą. Būtent Dvasia tarsi žengia žingsnį, po kurio viskas neatpažįstamai pasikeičia.
          Vieną mano pusę Prieblandos pasaulio upė nusineša į Nebūtį, kita pasuka amžino gyvenimo keliu. Upė plaukia savo vaga, o Dvasia ieško savo kelio. Neįmanoma sustabdyti to, kas nesustabdoma. Man nereikia šio kelio ieškoti. Kai ateina laikas, pats kelias suranda mane.
          Ištrauka iš knygos: http://www.freewebs.com/kelias/nauja/