Dvasios atodangą paskatina sąmonėje subrendęs ypatingas potyris, kurį apibendrina žodžiai: aplinkui viskas yra tuštybė, aš esu žvakės liepsna, kuri visada liepsnoja aukštyn. Kuomet žvakė įsidega, traukiasi Prieblandos pasaulio egocentrizmo bjaurastis, tamsa nyksta.
          Apačioje pasilieka aistros ir ambicijos, ten nuskęsta beprotiškos meilės ir nepamatuotos baimės... Visa sudedu krūvon ir, net nepaprašytas atsiskaityti su inventoriumi, ramia širdimi sugrąžinu upei. Stebiu šiuos kažkada man buvusius svarbius daiktus ir godotus reiškinius, tačiau jų prisiminimas nepajėgia parkviesti atgal į upę. Upė plaukia, o aš pasilieku ant kranto.
          Dvasios neišlaisvina nei apmąstymai, nei protingos knygos. Tik kančia, nusivylimai, neviltis numaldo ambicingą nerimą ir pripildo vidų švelnaus liūdesio. Einame į Golgotos kalno viršūnę ir ten galutinai paaukojame save it atnašą. Manęs nebelieka, dar keletas žingsnių likimo brasta, kol visiškai nieko daugiau neliks.
          Pasaulis gali tapti „iš dangaus nusileidžiančiu miestu“, kuriame tarpsta taika ir nenuvysdamos žydi gėlės. Šitokio pasaulio smėlio grūdelyje sutelpa Prieblandos pasaulio dangus ir žemė, o jame praleistoje vienoje akimirkoje – amžinybė. Čia visi gyvenimo saulėlydžiai pavirsta į vieną nesibaigiantį saulėtekį.
          Sėdžiu ant kranto. Vėjas prisiliečia šuorais. Jis persmelkia sielą ligi kaulų smegenų. Tarsi paukštis tiesiu sparnus ir trokštu, kad Vėjo būtų dar daugiau, kad jis pūstų nesustodamas. Noriu skristi su Vėju visai nesvarbu kur. Dvasios ugnis užgestų be Vėjo. Jai reikia Vėjo, taip kaip ir Vėjui reikia manęs. Tegul jis pripildys sparnus ir nusineš mane tolyn nuo upės. Vėjas įpučia ugnį, ir šviesa netelpa kūno taurėje. Vėjas džiaugiasi ugnimi ir neša ją ant sparnų tolyn.
          Ką jaučiu kai sėdžiu ant upės kranto? Kurčias nepajėgia suvokti, kas yra muzika, aklas negali pamatyti saulėlydžio grožio. Ką reiškia sėdėti ant gyvenimo upės kranto, gali suvokti tik ant jo pakilęs. Antraip kalbos apie tai tebus aklo kalbos apie grožį, o kurčio apie garsų harmoniją. Neįmanoma paaiškinti, kas yra meilė ar neapykanta tam, kuris šių jausmų niekada nepažino, o čia yra daugiau nei meilė ar neapykanta.
          Yra manančių, kad dera atsisakyti visų troškimų, nuraminti protą ir tapti abejingu. Net jei ypatingomis valios pastangomis pasieksime šią psichologinę būseną, vis dar pasiliksime upėje. Žinoma, tai yra labai daug, ir ypač jei pasiseka atsikratyti turėjimo aistros, bet tai kartu ir labai maža. Neužtenka trumpai suvaidinti aistrų tylą, nes tai tėra nudavimas, kuris neišlaisvina Dvasios iš sąsajų su mirties kūnu. Sielos taika yra Dvasios ėjimo kranto link pasekmė. Taigi mums svarbiausia yra save pažinti, surasti ir eiti. Visa kita paprastai pridedama nemokamai.
          Kalbu ne apie pusvalandinį jausmų pakilimą ar proto nušvitimą. Šie anksčiau ar vėliau pavirsta į blausios kasdienybės prietamsą. Atsisėdęs ant kranto persigeriu šviesa. Kai užgimstu, upės srovė jau nesielgia su manimi kaip su įkritusiu medžio lapu. Ji ir toliau neša ir blaško Išorinį žmogų, o Vidinis jai jau nepriklauso.
          Upėje pasilikusi dalis gyvena, tačiau netampa vartotoju. Ji kitų gaili, tačiau nelieja ašarų. Senasis žmogus dargi stengiasi kitus apginti, tačiau nemosikuoja kumščiais ir nešūkalioja. Jis gyvena taikoje su kitais ir niekada nesusideda su kaltinančiais ar einančiais plėšti. Pasilikęs upėje nieko nebijo, nes nesijaudina dėl sėkmės, tačiau nėra ir panašus į beprotį. Jis žino tiek daug apie upę, kad ši įmantriausiais posūkiais nepajėgia sužavėti.
          Šventieji seka pasakas apie Ramybės rytą, kad jis jau ateina ir jau dabar „yra tarp mūsų“. Galiu pamatyti jo atošvaistę ir ranka pasiekti vaivorykštę. Tereikia egzistenciškai apsispręsti, sprendimas turi būti šaltas ir galutinis kaip mirtis, nes vaivorykštės kelias trunka tik akimirką.
          Aš ir toliau einu savo gyvenimo brasta Prieblandos pasaulyje, bet tai esu jau ne aš. Pasaulis sukasi pats ir be mano rūpestingos pagalbos. Rankos atpažįsta darbą, o kojos susiranda kelią. Tik bijantys paaugliai save drąsina šūkaliojimais. Vidinio žmogaus apleistas Išorinis žmogus eina keliu nesiblaškydamas. Gerbdamas kitą kaip save patį ir elgdamasis su kitu taip kaip norėtų, kad su juo elgtųsi. Gyvenimas Kranto pasaulyje, tai gyvenimas laisvėje, meilėje ir taikoje.
          Senasis žmogus priima Dangaus valią, pasišventusiai, nebijodamas persistengti, išpildo savo pareigas. Jis neišgyvena dėl asmeninės naudos, nes žino, kad jam skirti pinigai suras jį, patys ateis į jo rankas. Auksas šildo tik pamišėlius. Užgimus Vidiniam žmogui, Išorinio jau niekas nepajėgia sukurstyti reikalauti visko tik sau. Tai dėl vikšro kokonas jautėsi išdidus. Senasis žmogus praranda savimeilės ir egoizmo gebėjimą, kuomet jo kūdikis užgimsta.
          Kai nieko nereikia, tada kažko labai reikia. Dvasios pabudimo kelias yra žengimas iš to, kas maža, į tai, kas be galo daug, iš ten, kur ankšta, į ten, kur nėra ribų, iš sumaišties į audros ramybę. Kalbėdami apie Dvasios užgimimą, būtume tikslesni jei kalbėtume apie jos sprendimą. Būtent Dvasia tarsi žengia žingsnį, po kurio viskas neatpažįstamai pasikeičia.
          Vieną mano pusę Prieblandos pasaulio upė nusineša į Nebūtį, kita pasuka amžino gyvenimo keliu. Upė plaukia savo vaga, o Dvasia ieško savo kelio. Neįmanoma sustabdyti to, kas nesustabdoma. Man nereikia šio kelio ieškoti. Kai ateina laikas, pats kelias suranda mane.
          Ištrauka iš knygos: http://www.freewebs.com/kelias/nauja/

          Pristatau knygą, kurioje raginu modernų žmogų apleisti šiandieniius, bet ne mažiau keistus savo tikėjimus.
          Kai kurie "pasaulio vaikai" nepakelia įtampos, spėja, kad bandau atimti jų sapnus, tegul šie tebus apie maistą ir pastogę, kaltina mane pesimizmu, cinizmu. Tegul... Vieni žaidžia smėlio dėžėse, pasiryžę keliauti, jas palieka.
          Pajėgiantys pažvelgti į pasaulį per širdies prizmę, šioje knygoje ras tiesą. Pasiryžėlius raginu nebijoti pažinimo skausmo, kuris ženklina Dvasios gimimą. Krantas, ant kurio ją pasitinka Vėjas, yra pasiekiamas ranka. Šioje knygoje nei karto neminiu žodį "Dievas", visgi ji apie šiuos dalykus.
          Ieškančiam pasitikėdamas duodu šią knygą apie gyvenimą. Jei pajėgsi skaityti, tavo siela subręs ir Dvasia užaugs. Džiaugiuosi šia knyga, nes sulaukiu palankų atsiliepimų iš įvairių visuomenės sluoksnių. Asmeniškai neturėjęs progos padėkoti, tai noriu padaryti dabar.
          
          Knygą galima surasti bibliotekose. Arba nusipirkti:
          http://www.freewebs.com/kelias/nauja/
          
           Vytas Sabaliauskas

          Ką reiškia prisiimti atsakomybę už patikėtus žmones? Kaip elgiasi tas, kuriam tikrai rūpi jo valdžioje esantys? Kaip atskirti piemenį nuo vilko?
          ______________________________

          Kartą gyveno sau berniukas. Sykį jis apsivogė. Įvykiui iškilus j dienos šviesą, vaikas išsigando, ką pasakys tėvas - doras ir visų gerbiamas žmogus.
          Tą vakarą namuose tvyrojo slogi nuotaika. Po vakarienės tėvas su sūnumi pasiliko dviese. Stingdamas iš baimės, berniukas laukė. Tėvas visą vakarą nebuvo prataręs nė žodžio. Staiga vyriškis atsistojo, priėjo prie židinio ir išsitraukė iš ugnies žarsteklį. Geležis buvo aštri ir karšta. Nieko nesakydamas, su žarstekliu rankoje jis žengė prie stalo.
           Vaikas iš siaubo išplėtė akis.
           Tėvas priėjo prie sūnaus, padėjo savo kairę ranką ant stalo ir, netaręs nė žodžio, smeigė į ją žarstekliu.
           Daugiau niekada gyvenime tas vaikas nevogė.
          ______________________________

          Taip elgiasi tėvas. Visi kiti, kurie įeina ne pro šiuos vartus, yra vilkai. O vilkų reikia saugotis.

          Kalbantysis semia iš savo širdies ir taria, besidomintis klausia apie tai, kas jam svarbu.
          Blogio įtakoje esantis trokšta, kad tamsa būtų dar gilesnė, jis visur ieškos tamsos įrodymų, apkalbomis bei šmeižtais tikins, jog visur yra tik blogis. Jis augina aplink save tamsą ir mistiniame lygmenyje yra Tamsos kovotojas. Jaunas ar senučiukas, pasaulietis ar dvasininkas, vargšas ar turtinas...
           Dvasios žmogus ant delno tiesia saulę ir, nesidomėdamas kitų blogumu, temato savo dovaną. Ją mato savo rankoje, įžiūri kitų širdyse. Jis tiki kitų gerumu, net ten kur tai neįmanoma. Nekaltumui būdinga bjaurumo nesupratimas. Būtent jis pasaulį daro geresniu.
           Pasakojama apie kažkokią kažkur miškuose galbūt gyvenusią gentį, kurioje neįprastu būdu buvo baudžiami įstatymo laužytojai. Prasikaltęs nebuvo nei kaltinamas, nei smerkiamas. Gentainiai pasodindavo jį kaimo aikštės viduryje ir patys susiburdavo aplink. Kiekvienas jį pažinojęs žengdavo į priekį ir pasakodavo apie tai, ką prasikaltėlis padarė gero. Žmonės vienas po kito prisimindavo jo kilnius darbus ir šiltus žodžius. Kalbėtojai neperdėdavo ir netuščiažodžiaudavo. Jų kalba turėjo būti konkreti ir apie tikrus atsitikimus. O prasikaltėlis sėdėdavo ir klausydavo. Procesas trukdavo keletą dienų.
           Kai kalbėtojai baigdavo, nusikaltėlį paleisdavo ir visi išsiskirstydavo. Po to daugiau niekas neprisimindavo to žmogaus nusikaltimo. Taip pasireikšdavo jų užuojauta, nes jie tikėjo, kad Dvasią pavergia Prieblandos pasaulio demonai. Darantis bloga žmogus jau yra auka, jis neturėtų būti auka ir antrą kartą. Jis kažkada padarė ir daug gera ir būtent tokį jį kiti nori atsiminti, toks, jų manymu, yra šio tikrasis kelias.
           Neturėtume smerkti ir niekinti vieni kitų. Kuomet pasodinu medį ir jis neprigyja, ar jį kaltinu? Gali būti, kad jam trūksta vandens, o gal saulės.

          Vertybes yra įprasta suskirstyti į visuomenines ir asmenines, pagrindines ir diskutuotinas ir t. t. Pirmosios vertybės yra tos, kaip pastebi edukologai, kurios dėl savo fundamentalumo ir neišvengiamumo laikomos privalomomis visiems žmonės. Dažnai įkūnytos įstatymuose ir išreikštos teisėmis, jos apima socialinę moralę, o demokratinėse visuomenėse – daugelį fundamentalių demokratinių principų: kalbos laisvę ir teisingumą
          Visuomenines vertybes pagrindžia “plonoji” gėrio teorija. Ji apibūdinama kaip “plonoji” dėl to, kad pačios vertybės yra akivaizdžiai svarbios dargi be jų filosofinio ar religinio pagrindimo. Todėl jų reikalingumą įrodinėjanti teorija gali būti nedidelė. Šių vertybių reikalingumui pritaria tiek skirtingų religijų išpažinėjai, tiek indiferentai. Būtent jas įvardijame “bendražmogiškomis vertybėmis”, kadangi šis lietuviškas žodis labiausiai atspindi jų specifiką ir apibendrina šioms vertybėms apibūdinti sociologijoje, filosofijoje ir religijoje vartojamų žodžių gausą.
          Asmeninės, arba dalinės, “ne visos visuomenės” vertybės, priešingai nei bendražmogiškosios, nėra visuotinai pripažįstamos. Dažniausiai jas propaguoja senosios religijos, sukūrusios visas gyvenimo sritis apimančias gėrio teorijas. Jos konkretizuoja įvairiausius gyvenimo faktus ir juos įvertina morališkai, pateikia detalias vertybių sistemas.
          Dauguma religijų (krikščionybė, islamas ir kt.) ar socialinių teorijų ( pacifizmas ir kt.) sukūrė tokias vertybių sistemas ir moralinio vertinimo kriterijus, kurie ne tik inkorporuoja bendražmogiškas vertybes, bet ir pateikia spektrą vertybių, kurios gerokai sutaurina visuomeninio gyvenimo standartus. Bendražmogiškos vertybės šiose moralinėse sistemose sudaro pagrindą, tačiau čia yra dar ir daug kitų jų pasekėjams privalomų vertybių, dėl kurių svarbos kitai religijai ar socialinei teorijai pritariantys asmenys ginčijasi. Šios vertybės yra dalinės, specifinės ir negali nulemti politinių, t. y. visai visuomenei privalomų, sprendimų.
          Mūsų pliuralistinėje visuomenėje ne pripažįstamos ( t. y. nėra joms pritariama), bet toleruojamos specifinės moralinės pažiūros. Šios moralinės pažiūros turi teisę koegzistuoti, jei jos stovi ant bendražmogiškų vertybių pamato.
          Visuomenėje egzistuoja šie du klodai: bendražmogiškos vertybės ir religinės, etninės, kultūrinės vertybės. Dėl pastarųjų svarbos be perstojo diskutuojama debatuose ir tūkstančiuose knygų. Bendražmogiškosios yra privalomos ir nediskutuojamos, jomis abejojantys privalo, visuomenės savisaugos labui, būti persekiojami.