Apsisprendę už Dievą, mes teigiame save tokius, kokie esame giliausioje savo prigimtyje. Todėl kova už Dievą, nėra kova už kažką svetimą, šalia esantį, bet galų gale kova už save pačius.
           Šeimininkus nugalėję robotai svarstė klausimą: kas tai per daiktas jausmai? Po ilgai trukusių debatų paskelbė jiems vieninteliai prieinamą išvadą: jie yra virš prigimties, todėl nesvarstytini. Žmogus, prisiekęs ateizmui, pasiryžta save sužaloti, išsižada tai kas jame esmingiausia.
           Mes ieškome Dievo, užgaulingai šūkaujame, žiūrėdami į dangų, ir kenčiame be jo. Turime keistą pagundą pasakyti, kad esame aukščiau už jį. Kuomet išklaidžiojame visus kelius, kurie veda šalin nuo Dievo, atrandame jį netikėtai tenai, nei vienas nelaukė jį sutikti.
           Nėra nei vieno žmogaus, kuris tikrai būtų be Dievo, bet yra begalė tokių, kurie prarado orientaciją ir ramybę. Dievas, be abejo, būtų labai mažas, jei mūsų protas pajėgtų jį aprėpti, o akys matytų. Visgi jis yra tarsi oras, be kurio gyventi būtų neįmanoma. Kuomet paliaujame Dievą matuoti savo ribomis – tai būtų tolygu sutalpinti vandenyną kriauklėje – suvokiame, kad mūsų paskirtis gyventi jame. Galime turėti viską: žmogų, meilę, laimę, bet to kažkokiu keistu būdu bus visada maža.
           Dievo atžvilgiu randamės trijose padėtyse: galiu būti vergu, saugotis, kad negaučiau su rykšte, išvengčiau bausmės. Esame samdiniai, jei gyvename vardan algos, norime būti apmokėti sveikata, sėkme, turtais... Galiausiai sūnūs yra tie, kurie daro gėrį dėl paties gėrio, atsiveria Dievui ir susivienija.
           Dievas stovi viršum visų kategorijų ir todėl yra anapus visų sąvokų. Tąja prasme jis yra grynasis „Niekas“. Dargi pasakyti apie Dievą, kad jis „yra“, negalima. Apie ‚Tai‘ daugiausia pasakome kuomet tylime. Todėl paviršutiniškas žmogus pasako, kad Dievo iš viso nėra. Tai, anot biblijos, trumparegiška ir kvailiui būdinga išvada. Tiesa yra ta, kad mūsų nėra, jei netapsime apšviesti tos šviesos, iš kurios imame savo esmę.