|
|
| |
| |
FILOSOFIJA
Žmogaus išsivystymo lygiai
Nelaimingų žmonių keisti džiaugsmai
|
| |
|
| |
Senovės laikais vien tik vaistininkas ir daktaras pažinojo degtinę, kiti žmonės nieko apie ją nežinojo. Ant galo išsimokino ją pažinti ir bobos. Jos girdėjo apie degtinę, kad tai yra didelis vaistas, todėl ir pradėjo su ja ne tik ligonius gydyti, bet ir sveikiems dėl sveikatos išlaikymo ją siūlyti. Vyrai klauso moterų savo, viską gatavi daryti, kad tik boboms patikti, taip, kaip Adomas levą bevalgant uždraustą vaisių matė, - jos nesudraudė ale ir pats valgė.
Sveikatoje esančiam žmogui degtinė visai nemačina, bet dar ir iškadija. Todėl tas pasakymas, kurį gerdami degtinę žmonės vieni kitiems sako, yra melagingas. Jie sako "į sveikatą", o yra į nesveikatą arba į ligą, aš abejoju, ar jį ne velnias išmislijo. Jei didesnis svečias į namus ateina, gaspadinė tuojau išsprūsta pro duris ir pargrįžta degtinės bonką rankoje nešdama. Gaspadorius neklausia, ar svečiui ši prie dūšios, ar ne, pirmiausia patsai godžiai stiklelį makt, paskui pripylęs tą patį stiklelį neša svečiui prie burnos ir per prievartą verčia gerti.
Kitas svečias padėkoja ir pasakyti nori, kad jam degtinė nesveika ir kad bėdos gali padaryti, tačiau tai nieko nepadeda. Gaspadorius atsisėdo jam už akių ir verčia svečią degtinę gerti. Svečiui nusibosta, nes jis nė vieno išmintingo žodžio negirdi, o ta degtinė ištolo jau štykšti ir bjauri jam rodosi, norėtųsi pasiskubinti… Šeimininkas svečią į glėbį ir vėl už stalo sodina, ir vėl degtinę kiša. Jei svečias negeria, šeimininkui rodosi, kad tai svečias nedrįsta, dėl to, kad jam galėtų iš tikros širdies savo meilę parodyti, patsai pirmiausiai nuolat sveikina ir sveikina svečią, ir
nusisveikina nuo koto, t. y.: jo akių lėlelės pabalusios, veidas kaip keptas vėžys, liežuvis milijasi: nė vieno išmintingo žodžio negali ištarti, galva garuoja, apsiseiliojęs, nors ant kojų nestovi, bet siekia svečią bučiuoti Ir be paliovos šneka: "gerk degtinę".
Iš toliau atvažiavę žmonės, matydami tokią mūsų parapijiečių meilę, pašneka: "Biedni žmonės.Tikri prasčiokai, be jokio apsišvietimo. Tiek
pasaulyje yra nekaltų džiaugsmų, o jie nieko nepažįsta, kaip tik tą smirdinčią degtinę.
Kun. Antanas Tatarė, 1851 m.
|
| |
Komentarai: (3) |
|
|
Autorius: Kun. Antanas Tatarė
Data: 2008-04-27 16:45
|
|
|
Kas yra pamierkavonė?
Jūs sveiki sakote, kad žmogus išmintingas su pamierkkavone čierką išgeria – labai gerai yra: jam prie procios daduoda sylos ir ukvatos.
Gertie su pamierkavone labai yra pigu istartie, ale kaipgi tai gertie su pamierkavone? – pasakinkite man: kokia tai miera yra žmogui reikalinga? Kad išmintingas daktaras žmogui sergančiam duoda vaistus, jis rašo į aptieką, kad jam tokių atsiųstų dėl pakėlimo žmogaus iš ligos: penkias arba šešias uncijas vienokios žolelės, septynias ar aštuonias uncijas kitokios žolelės, dešimtą arba penkioliktą dalelę trečios žolelės, – tenai viską deda pagal mierą. Aptiekorius, viską pagal prisakymą daktaro pervožijęs ir permieravęs, sumaišo, virina, sutaiso ir dabar duoda ligoniui, ir dėl to pamačija.
Tai dabar aš suprantu, kas tai yra miera, šiteip duodant ligoniui. Ale kokia miera jūs mieruojate, duodami žmogui degtinę gertie? Žinoma yra, kad viens yra tvirto prigimimo, o antras ne teip, trečias suvisu silpnos sveikatos. Tai kaipgi dabar? Ar tai visiems arielką reikia viena miera duotie?
Kad arielka žmogui butų pamačlyva, tie, kurie degtinę geria, būtų sveikesni, drūtesni ir išmintingesni, o dabar suvisu priešingai einasi; tie, kurie arielką geria, yra slabnesni, ligūsti ir kvailais yra.
Pamokslai išminties ir teisybės, 1887metai |
|
|
|
|
|
Autorius: Kun. Antanas Tatarė
Data: 2008-04-27 16:46
|
|
|
Vynmedis ir velnias
Pasakoja žmonės Arabijos: kad Adomas pasodino vyno medelį, pamatė, kad apie jį velnias per daugel trūsia, tai yra: velnias pirmiausiai patepė medelį vyno su taukais povo, kai tas jau paaugo, patepė su taukais beždžionkos, tas medelis tarpo, vėl atėjo velnias ir patepė su taukais Liūto. Jau medelis suaugęs buvo, da vėl velnias atėjo ir patepė su taukais kiaulės. Niekas negalėjo išmislytie, ką čion biesas daro ir kas iš to bus.
Štai dabar, kai medelis vyno užaugo, kekes vyno atnešė ir žmonės sau vyną iš jų padarė, pasirodė: ateina bravas žmogus pas savo brolį, pripila sau stiklą vyno, kaip povas kloniojasi, kitus sveikindamas, ir geria. Begerdamas prageria savo protą ir dėl to ima kaip beždžionka šoktie. Ir vėl dar geria, o per tai užsivietrija girtuoklio smegenys, ir be reikalo užpyksta ant savo artimo, užpuola ant jo ir kaip levas piktas smertį jam padarintie gatavas. Ant pabaigos, kad geria ir geria be pamierkavonės, trotija suvisu savo razumą ir sylas kūno, puola ant žemės ing purvyną ir voliojasi kaip kiaulė.
Ir per tai velnias ko daugiausiai žmonių prapuldo ant kūno ir ant dūšios.
Pamokslai išminties ir teisybės, 1887metai |
|
|
|
|
|
Autorius: Vysk. K. Paltarokas
Data: 2008-04-27 16:50
|
|
|
Nors būtų galima ir amžinai girtuokliauti,— nustojus turtų, sveikatos,—nebūtų malonus gyvenimas. Tuo tarpu girtuoklis sutrumpina sau gyvenimą, sunyksta kaip žolė. Kas tada bus su nelaiminga jo dūšia jei be atgailos persiskirs su šiuo pasauliu? „Gėda,— šaukia Dievas per Izają Pranašą,—gėda, kurie keliatės anksti linksminanties girtybėje ir geriate iki vakarui, kad nuo vyno inkaistumėt... Pragaras išskėtė savo vidurius ir atvėrė savo nasrus be jokio galo; nueis ten galiūnai ir šiaipjau žmonės" (Iz. V, 11—I4p).
„Kiekvienas... medis,—sako Išganytojas,—neduodantis gero vaisiaus, bus iškirstas ir ugnin įmestas" Mat. III, 7). Girtuoklis nieko gera nedaro, gyvena tik gerklei ir pilvui, net apie Dievą užmiršta. "Turėdamas apsvaigusią galvą, negali minties pakelti į Dievą; kelias ir gula nepasimeldęs, net kryžiaus ženklo nepermetęs; patys gerai žinote, jog kiek kartų pasigėrėte, tiek kartų apleidote kasdieninius poterius; o jei kada ir meldėtės, kas iš tai?
Kada šventomis dienomis dievobaimingi žmonės skubinas bažnyčion pasimelstų, šv. Mišių išklausytų,— girtuokliai sėdi aludėse. Bažnyčios rašytojas Tertulijonas gražiai sako: „Pilvas ir gerklė—yra girtuoklių dievas; smuklė užvaduoja jiems bažnyčią, šinkstalis— altorių, smuklininkas yra jų kunigas, butelyje visas jų tikėjimas, stiklelyje jų visa viltis, girtybė—visa jų meilė". Gi šv. Povilas Apaštalas, vadindamas girtuoklius „Kristaus kryžiaus priešininkais“, sako: „Nes daugelis, apie kuriuos jums dažnai sakiau, dabar ir su ašaromis sakau, elgiasi kaipo Kristaus kryžiaus priešininkai, kurių galas—pražuvimas (Pil. III, 18—19).
„Negali, — anot Kristaus,—blogas medis išduoti gerų vaisių“ (Mat. VII,18). Girtuoklystė yra gausi daugybės sunkių nusidėjimų versmė.
Daktaras Marambat‘as Paryžiaus gydytojų akademijoje aiškiai priparodė (pamokslas rašytas 1911m), kaip nuo girtuoklystės pasidaugina įvairios nedorybės; jis savo bandymus darė su trimis tūkstančiais piktadarių; anot jo apyskaitos: iš šimto pereigų-valkatų—be reikalo elgetauja 79 girtuokliai; iš šimto vagių, apgavikų—71 girtuoklis; iš šimto nepilnamečių piktadarių—64 girtuokliai; iš šimto ant nekaltybės užpuolančių—53 girtuokliai: iš šimto žmogžudžių—50 girtuoklių. Jei taip liūdni girtuoklystės vaisiai Francijoje, kur daugiausia vynas geriamas ką besakyti apie mūsų kraštą, kur visi nuo jaunų dienų pripranta prie degtinės, alaus?
„Girtuokliai,—sako šv. Bazilius – į visa pikta yra palinkę". Girtybė apakina žmogų ir drąsiu daro prie visa. Kad nebūčiau buvęs girtas,—sako ne vienas išsiblaivėjęs,—nebūčiau taip padaręs... Nieko todėl ypatinga, kad girtuoklystė yra tiesus kelias į prapultį. „Ar nežinote,—klausia Apaštalas,—jog... girtuokliai dangaus karalystės nepaveldės?" (I Kor. VI, 10).
Eina metai po metų, — o girtuoklis, kaip gėrė, taip ir geria; sensta, pražyla—geria; ateis ir mirtis—gers. Girdėjote girtuoklio prisipažinimą: „Mirsiu girtuokliu!" Prisižiūrėkite girtuokliams, kuriuos patys pažinote: gėrė dešimtį, dvidešimtį, trisdešimtis metų ir dabar girtuokliauja; paliks girtuokliais iki mirties. Girtas be sąmonės nei gailesčio negali pažadinti už savo nedorybes. Man pačiam teko būti prie girto mirštančio su perskelta galva; nieko nesusišnekėjau; tik kažinką nuolat niurzgėjo, dantimis grieždamas; turbūt, pyko ant tų, kurie jį primušė. „Koks gyvenimas, toks ir mirimas"—sako priežodis. Baisus žodžiai, kurie visus privalo suturėti nuo girtuoklystės.
„Sergėkitės gi jūs, – perspėja Išganytojas, — kad kartais jūsų širdys nebūtų apsunkintos apsirijimu ir girtuoklyste... ir neateitų ant jūsų ūmai ta diena“.
1911m. |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| Pagalbos linija |
|
|
| Liudijimai |
|
| Mano foto |
 Ir Jūs galite atsiųsti savo nuotrauką, adresu: info@sventove.net
|
| Pasakos |
|
| Mielos karikatūros |
|
|
