Kad gyventi kartu neužtenka to, ką vadiname tolerancija. Tolerancija reiškia pakantumą. Pakęsti kito nuomonę? Pakęsti kitą žmogų? Tolerancijos esmę išreiškia žodžiai: gyvenk kaip nori, tu man nerūpi. Todėl šiandienos žmogus supranta, kad jo gyvenimas, jo tikėjimai yra tik toleruojami. Didžiai liūdna suvokti, kad vietoj to, kad mylėtų, ar bent priimtų, suprastų, tave tik pakenčia. Todėl klausiame: ar ilgai? Kiekvienas sutiksime, kad yra gerai, jei kiti toleruoja mano pažiūras ir dargi ginčytinus darbus. Tačiau jeigu yra toleruojamas pats žmogus? Kiekvienas norime iš kitų daugiau negu vien tiktai pakantumo. Juolab, kad šis pakantumas persimaišo su abejingumu tam, ar tu gyveni, ar miršti, džiaugiesi ar kenti. Yra bloga, jeigu kiti atsitveria aukštomis sienomis ir pasidomi tavimi tik žiūrėdami pro plyšį. Tolerancija gimdo susvetimėjimą.
          Atjautos šerdis yra geranoriškumas. Sugebantis atjausti sieks su kitu pasidalinti tuo, ką jis laiko gėriu. Tolerancija persismelkia abejingumu. Ji pamiršta kitą žmogų tol, kol jis netampa grėsme nuosavoms tiesoms. Šios grėsmės akivaizdoje atjauta sieks taikos, o tolerancija pavirs į neapykantą.
          Atjauta pripažįsta, kad kiekvienas galime turėti nuosavas tiesas, o atėjus laikui jas išmesti tarsi suplyšusius drabužius. Juk daug svarbiau, nei pati tiesa, yra žmogus. Tolerancija savyje slepia agresyvumo branduolį. Jai ne tiek svarbu leisti kitiems gyventi, kiek ją jaudina baimė, kad kiti neatimtų nuosavų tiesų. Jas praradęs, prarasiu pagarbą sau. Ši baimė, kad kiti mane pasmerks dėl tų drabužių, kuriuos nešioju, apnuogina tolerancijos esmę. Ja daugiau stengiamės prisidengti patys, nei pateisinti kitą.
          Tiek atjauta, tiek tolerancija skelbia "teisę būti skirtingu". Kiekvienas gali pasakyti, kad "tai yra mano vertės", ir niekas neturi teisės jų niekinti. Šiandienis žmogus jaučiasi esąs kūrėju kuomet nusprendžia, kokios vertės jam yra svarbios, jis išgyvena galios jausmą, kuomet atmeta svetimas vertes. Tačiau ši laisvė nuspręsti, kas yra teisinga, atveda į akligatvį.
          Šiandienos dorybės - "tolerancija", "savęs išreiškimas", "atvirumas". Šiandienos moto yra gerai gyventi. Privati moralė tapo auksine taisykle. Vyrauja tikėjimas, kad žmogus esmėje yra geras ir dėl to nedera jo varžyti. Pirmasis ir didysis šiandienos įstatymas yra: "išlaisvink save". Einant šiuo keliu reikia atmesti visus draudimus, rūpintis ir mylėti save, siekti ir ieškoti tai, kas yra malonu. Gyventi - tai reiškia gyventi dėl savęs ir nepaliaujamai siekti laimės. Laimės turinį sudaro patogumas, sveikata, jaunystė, pasilinksminimai, sėkmė, malonumai.
          Visuomeniniame dorybe tapo privataus gyvenimo neliečiamumas. Kiekvienas turime teisę gyventi taip kaip norime ir mus varžo tiktai vienintelis draudimas: primesti savo nuomones kitiems.
          Šiandieną yra praktikuojamas tik gailestingumas ir tik rezervato sąlygomis. Gailestingumas yra privaloma dorybė, tačiau ji turi reikštis tam tikra forma. Jeigu atjauta mato šalia esančius žmones, tai šiandienos gailestingumas rūpinasi diskriminuojamais, persekiojamais, gamtinių nelaimių ištiktaisiais. Šis gailestingumas tampa parodomuoju sentimentu. Jam užtenka tik keleto nerūpestingų gestų. Užtat šis sentimentas atsilygina šimteriopai, suteikdamas patogų savimi pasigėrėjimo jausmą. Ir visai nesvarbu kad toks gailestingumas pažemina kitą.
          Šiandieniniame pasaulyje visos nuomonės yra lygios, o kai kurios iš jų net ir patogios. Tačiau kiekviena mintis, kiekviena tiesa ir kiekvienas darbas turi nuosavus atspalvius. Pajausti šviesius ir tamsius atspalvius vėlgi gali tik užgimusi dvasia. Atjaučianti dvasia tampa žvake, kuri išblaško tamsą .