...Gilumoje staiga atsiveria geležinės kalėjimo durys, ir senis su žibintu rankoje lėtai įeina į kalėjimą. Jis vienas, durys paskui jį tuoj pat užsidaro. Jis sustoja ir ilgai, minutes dvi, apžiūrinėja kalinį. Pagaliau tyliai prieina, pastato žibintą ant stalo ir sako kaliniui: -"Tai tu? Tu?- bet nesulaukęs atsakymo paskubomis priduria: -Neatsakyk. Tylėk. Ir ką tu gali pasakyti? Aš per daug gerai žinau, kad tu, taip tu net teisės neturi nieko pridurti prie to, kas žinoma iš anksčiau. Kodėl tu atėjai trukdyti? -Nes tu atėjai trukdyti, ir pats tai žinai. Nežinia, kas bus rytoj? Aš nežinau, kas tu, ir žinoti nenoriu: ar tai tu, ar tik tavo atvaizdas, bet rytoj aš nuteisiu tave ir sudeginsiu tave ant laužo, kaip pikčiausią eretiką, ir ta pati minia, kuri bučiavo tau kojas, rytoj man tik mirktelėjus puls rinkti anglis, kad greičiau įsiliepsnotų tavo laužas. Ar tu tai žinai? Taip, gali būti, kad tu tai žinai,"- pridūrė jis giliai susimąstęs, nei sekundei nepaleisdamas iš akių savo kalinio... […]
          Galinga ir protinga dvasia, save naikinanti ir neegzistuojanti dvasia,- tęsia senis, -didi dvasia kalbėjo su tavimi dykumoje, ir mums perduota knygose, kad ji lyg ir "gundė" tave. Ar tikrai taip? Ir ar būtų galima pasakyti nors ką nors daugiau už tiesą, kurią ji tau apreiškė trijuose klausimuose, ir kad tu atmetei, ir kad knygose tai pavadinta "gundymu"? O tuo tarpu, jei žemėje kada nors būtų įvykęs visiškai tikras visaapimantis stebuklas, tai būtų įvykęs būtent tą dieną, tuose trijuose gundymuose. […]
          Prisiminkim pirmą klausimą, nors ir ne paraidžiui, bet vis gi: "Tu nori eiti į pasaulį ir eini tuščiomis rankomis, su kažkokiu tai laisvės įžadu, kurio jie, savo paprastume ir įgimtame savivaliavime, negali net suvokti, kurio jie bijo ir baiminasi - nes nieko ir niekada nebuvo nepakenčiamesnio žmogui ir žmonių bendruomenei už laisvę! Ar matai tai toje basas kojas deginančioje dykumoje? Paversk laisvę į duoną, ir paskui tave žmonija bėgs, banda, dėkinga ir paklusni, nors ir amžinai drebanti, kad tu atitrauksi duodančią ranką ir pasibaigs jiems tavo duona. Bet tu nepanorai atimti iš žmogaus laisvės ir atmetei pasiūlymą, nes kokia laisvė, išmąstei tu, jei tikėjimas nupirktas duona? Tu pasipriešinai, kad žmogus gyvas ne tik duona, bet ar žinai, kad vardan tos žemiškos duonos ir sukils prieš tave žemės dvasia ir susikaus su tavimi ir nugalės tave, ir visi eis paskui jį, šaukdami: "Kas gali prilygti šiam žvėriui, jis išvarė mus iš dangaus! […]
          Ne, mums brangūs ir silpni. Jie nuodėmingi ir maištaujantys, bet ir jie pagaliau taps klusniais. Jie stebėsis mumis ir laikys mus dievais už tai, kad mes, tapę jų valdovais, sutikome subrandinti laisvę ir jiems vadovauti - toks baisus jiems pasirodys buvimas visiškai laisvu! Bet mes pasakysime, kad paklusome tau ir valdome tavo vardu. Mes juos vėl apgausime, nes tavęs jau nebeleisime pas save. Tame mele ir slėpsis mūsų kančia, nes mes būsime priversti meluoti. štai ką reiškė tas pirmas klausimas dykumoje, ir štai ką tu atstūmei vardan laisvės, kurią pastatei aukščiau visko. O tuo tarpu šiame klausime buvo sudėta visa šio pasaulio paslaptis. Priėmęs "žemišką duoną" tu būtum atsiliepęs į bendrą ir amžiną žmonijos ilgesį kaip atskiro sutvėrimo, taip ir visos žmonijos kartu -į tai "Prieš ką nusilenkti."
          Nėra žmogui kito tokio pastovaus ir kankinančio rūpesčio, kaip tapus laisvu, kuo greičiau susirasti tą, prieš kurį nusižeminti. Tik žmogus ieško nusilenkti tam, kas jau neginčijama, taip neginčijama, kad visi žmonės iškart bendrai sutiktų jam paklusti. Nes tų vertų pasigailėjimo sutvėrimų rūpestis yra ne tik tame, kad surasti tą, prieš ką vienam ar kitam nusilenkti, bet kad surasti tokį, kad visi patikėtų juo ir paklustų jam, ir kad būtinai visi kartu. štai tas bendrumo poreikis paklusti ir yra pagrindinė kančia kiekvieno žmogaus atskirai ir visos žmonijos nuo amžių pradžios. Dėl visuotinio paklusimo jie naikino vienas kitą kardu. Jie sukūrė dievus. Ir kvietė viens kitą: "Palikite savo dievus ir ateikite nusilenkti mūsų, nes kitaip mirtis jums ir jūsų dievams!" Ir taip bus iki pasaulio pabaigos, netgi tada, kai pasaulyje išnyks dievai: vis tiek kris kniūpsčiomis prieš stabus. […]
          Yra trys jėgos, vienintelės trys jėgos žemėje, galinčios amžiams nugalėti ir tų silpnavalių maištininkų laimei įkalinti sąžinę; tos jėgos - stebuklas, paslaptis ir autoritetas. Tu atmetei ir viena, ir antra, ir trečia ir pats parodei tai savo pavyzdžiu. Kai galinga ir labai išmintinga dvasia pastatė tave ant šventyklos stogo ir pasakė tau: "Jei nori sužinoti, ar tu Dievo sūnus, tai krisk žemyn, nes pasakyta apie jį, kad angelai pagaus jį ir nusineš, ir nenukris, ir neužsimuš jis, ir sužinosi tada, ar tu Dievo sūnus, ir įrodysi tada, koks tavo tikėjimas Tėvu",- bet tu išklausęs atmetei pasiūlymą ir nepasidavei, ir nešokai žemyn. O, žinoma, tu pasielgei išdidžiai ir žavinčiai, kaip Dievas, bet žmonės, ta silpna maištaujanti gentis - argi jie dievai? […]
          Bet kartoju, ar daug tokių, kaip tu? Ir nejaugi tu iš tikrųjų nors minutei leidai sau patikėti, kad ir žmonėms bus įveikiamas panašus gundymas. Ar taip sukurta žmogiška prigimtis, kad atsisakyti stebuklo tokiais baisiais gyvenimo momentais, pačiomis sunkiausiomis ir labiausiai kankinančiomis apsisprendimo dvasiniais klausimais minutėmis likti tik su laisvu širdies sprendimu? O, tu žinojai, kad žygdarbis tavo išliks knygose, sulauks daugybės amžių ir paskutinių žemės metų, ir tikėjaisi, kad sekdamas tave ir žmogus taps dievu, nenorinčiu stebuklo. Bet tu žinojai, kad jei nors truputį žmogus atstums stebuklą, tą pačią akimirką jis atstums ir Dievą, nes žmogus ieško ne tiek Dievo, kiek stebuklo. Ir kadangi žmogus pasilikti be stebuklo neturi jėgų, jis susikurs sau naujus stebuklus, jau nuosavus, ir nusilenks jau žiniuoniškam stebuklui, bobučių kerams, nors ir koks maištininkas, eretikas ir bedievis jis būtų.
          Tu nenužengei nuo kryžiaus, kada tau šaukė, tyčiodamiesi ir erzindami tave: "Lipk nuo kryžiaus ir patikėsim, kad tai tu". Tu nenulipai todėl, kad vėl gi nepanorai pavergti žmogaus stebuklu ir troškai laisvo tikėjimo, o ne stebuklingo. Troškai laisvos meilės, o ne vergiško žavėjimosi galia, visiems laikams išgąsdinusia juos. Bet ir čia tu sprendei apie žmones perdaug aukštai, nes jie yra nelaisvėliai, nors ir sukurti maištininkais. Praregėk ir nuspręsk, štai praėjo penkiolika amžių, eik pažiūrėk į juos: ką tu iškėlei iki savęs? Prisiekiu, žmogus sukurtas silpnesnis ir žemesnis, nei tu apie jį galvojai! Ar gali, ar gali jis įvykdyti tai, ką ir tu? Gerbdamas jį tu kaip ir nustojai užjausti, todėl kad perdaug iš jo reikalavai, -ir tai tas, kuris pamilo jį labiau už save! Gerbdamas mažiau, mažiau iš jo ir reikalautum, o tai būtų panašiau į meilę, nes lengvesnė būtų buvusi jo našta. Jis silpnas ir niekšingas. Kas iš to, kad jis dabar visur maištauja prieš mūsų valdžią ir didžiuojasi, kad maištauja? Tai vaiko ir mokinuko pasikėlimas. Tai maži vaikai, maištaujantys klasėje ką tik išviję mokytoją. Bet ateis galas vaikiškam susižavėjimui, tai brangiai jiems kainuos.
          Jie sugriaus šventyklas ir užlies krauju žemę. Bet supras, pagaliau, kad jie kvaili vaikai, nors ir maištininkai, bet maištininkai silpnavaliai, nesugebantys suvaldyti nuosavo maišto. Apsipylę kvailomis ašaromis, jie neviltyje suvoks, ir jų žodžiai taps Dievo paniekinimu, nuo to jie taps dar nelaimingesni, nes žmogiška prigimtis neperneša paniekos Dievui, ir galų gale, panieka ir atkeršys už Dievą. Ir taip, neramumai, sumaištis ir nelaimės - štai dabartinis žmonių likimas po to, kai tu tiek iškentėjai dėl jų laisvės! […]
          O tarp kita ko tu galėjai dar tada paimti Ciesoriaus kardą. Kodėl tu atmetei šią paskutinę dovaną? Priėmęs tretįjį didžiosios dvasios pasiūlymą, tu būtum įvykdęs viską, ko ieško žmogus žemėje, tai yra: prieš ką nusilenkti, kam įteikti sąžinę ir galiausiai kokiu būdu visiems susijungti į neginčijamai bendrą ir darnų skruzdėlyną, nes poreikis pasaulinio susijungimo yra trečia ir paskutinė žmonių kančia. Visada žmonija siekė būtinai apsijungti visu pasauliu. Daug buvo didžių tautų su didžia istorija, bet kuo aukščiau buvo tos tautos, tuo jos buvo ir nelaimingesnės, nes stipresni už kitus suvokdavo pasaulinio žmonių susijungimo poreikį. Didieji užkariautojai, Timūrai ir čingis-chanai, praskrido, kaip viesulas virš žemės, siekdami užvaldyti visatą, bet ir tie, nors ir nesąmoningai, išreiškė tą patį didįjį žmonijos poreikį pasauliniam ir bendram susijungimui. Priėmęs pasaulį ir Ciesoriaus mantiją, būtum įkūręs pasaulinę karalystę ir suteikęs pasaulinę ramybę. Nes kas gi gali valdyti žmones, jeigu ne tie, kurie valdo jų sąžines ir kieno rankose jų duona. Mes ir paėmėme Ciesoriaus kardą, paėmę jį, žinoma, išdavėme tave ir nuėjome paskui jį. […]
          Laisvė, laisvas protas ir mokslas nuves juos į tokias tankmes ir pastatys prieš tokius stebuklus ir neišsprendžiamas paslaptis, kad vieni iš jų, nepaklusnūs ir įniršę, sunaikins save patys, kiti nepaklusnieji, bet silpni, sunaikins vienas kitą, o treti, likusieji, silpnavaliai ir nelaimingi, atšliauš prie mūsų kojų ir maldaus mūsų: "Taip, jūs buvote teisūs, tik jūs valdote jo paslaptį, ir mes grįžtame pas jus, išgelbėkite mus nuo mūsų pačių". Gaudami iš mūsų duonos, žinoma, jie aiškiai matys, kad mes imame jų pačių duoną, jų rankomis užaugintą tam, kad jiems ir atiduoti, be jokio stebuklo; pamatys, kad nepavertėme mes akmens į duoną, bet tiesą pasakius daugiau, nei džiaugdamiesi pačia duona, jie bus laimingi todėl, kad gaus ją iš mūsų rankų! Nes vis dar prisimins, kad anksčiau, be mūsų, ta pati duona, užauginta jų pačių, jų rankose pavirsdavo tik į akmenį, o kai jie sugrįžo pas mus, tas pats akmuo jų rankose vėl pavirto duona. Per daug, per daug aiškiai suvoks jie, ką reiškia kartą ir visiems laikams paklusti! Ir kol žmonės to nesupras, jie bus nelaimingi.
          Kas labiausiai padėjo viso to nesuvokti, pasakyk? Kas suskaldė bandą ir paleido ją nežinomais keliais? Bet banda vėl susirinks ir vėl paklus kartą ir visiems laikams. Tada mes duosime jiems ramią paklusnią laimę, laimę silpnavalių sutvėrimų, kokiais jie ir sukurti. O, mes juos įtikinsime, pagaliau, nesididžiuoti, nes tu juos išaukštinai ir išmokei savigarbos, įrodysim jiems, kad jie bejėgiai, kad jie tik apgailėtini vaikai, bet kad vaikiška laimė saldesnė už visas kitas. […]
          žinok, kad aš nebijau tavęs. žinok, kad aš buvau tada dykumoje, kad ir aš maitinausi šaknimi, kad ir aš dievinau laisvę, kuria tu palaiminai žmones, ir aš ruošiausi tapti tavo išrinktuoju, tarp galingų ir stiprių, trokšdamas "papildyti skaičių". Bet aš praregėjau ir nepanorau tarnauti beprotystei. Aš sugrįžau ir prisijungiau prie būrio tų, kurie ištaisė tavo žygdarbį. Aš palikau gerbiančius save ir sugrįžau pas klusniuosius dėl laimės tų klusniųjų. Tai, ką aš tau sakau, išsipildys ir mūsų karalystė susikurs. Kartoju tau, rytoj tu pamatysi tą paklusnią bandą, kuri nuo vieno mūsų žodžio puls rinkti anglis tavo laužui, ant kurio tave sudegins už tai, kad atėjai mums trukdyti. Nes jeigu atsirastų tas, kuris labiausiai nusipelnė mūsų laužo, tai juo būtum tu. Rytoj tave sudeginsiu...

          Alegorinis pasakojimas apie "Didįjį Inkvizitorių", kurį Ivanas Karamazovas papasakojo Aliošai F.Dostojevskio romane "Broliai Karamazovai" (F.M.Dostojevskis. Sobranije sočinėnij. M.,1958m.,313-327psl).