Meluojantis nepasitiki Dievu, bet bijo žmonių. Melas – vergų ir šeimininkų duona. Melagis ritina melo kamuolį, kol šis tampa vis didesnis. Kas meluoja, tas galiausiai, ilgai nesusimąstęs, ir išduoda. Kas melu prasidėjo, turi ir baigtis melu, nes, net ir rožinėmis svajonėmis ir meilės polėkiu prasidėjęs darbas, jau nuo pradžios iki galo priklauso Melo kunigaikščiui.
           Saulę niekas neišdrįs pavadinti melage. Ja visada pasitikime, bet nors kartą sumelavusiu jau niekada nepasitikėsime, ir tai yra sunkiausia melo pasekmė: mes tampame vis labiau susvetimėję, mūsų sielos vis labiau atitenka šėtonui.
           „Jūsų tėvas velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.“ – sako Jėzus.
           Pameluoti „dėl šventos ramybės“, „niekas dėl mano melo nenukentėjo“... Nėra „švento“ ar „nekalto“ melo. Yra tik melas, kuris vis plačiau praveria tamsos, sumaištes, depresijos vartus, pro kuriuos į nelaimėlio gyvenimą įsiveržia vis daugiau vaiduoklių.