„Pragaras nesuderinamas su Dievo gerumu“, „pragaro nėra“... Ypač šiandienos žmogui nepatina pragaras. Jis visada gali Dievui ir jo pragarams pagrūmoti mokslo lazda.
          Visgi tiesą pripažįsta vienais ar kitais žodžiais visos pasaulio religijos. E. Kantas „Grynojo proto kritikoje“ rašė, kad mums, kurie tikime į teisingumą, Dievas privalo būti (jo buvimo įrodyti neįmanoma, bet jis „privalo būti“) kaip teisėjas ir atlygintojas už gėrį ir blogį. Pastaruosius dalykus mes jaučiame ir be didesnių mokslų skiriame gėrį nuo blogio, vadinasi būtent mūsų pasirinkimo rezultatas yra dangus arba pragaras.
          Viena moteris pasakojo savo nelaimes: neseniai pasikorė jos vyras, jos dukterį su dviem dukromis paliko anos vyras ir perskėlė gyventi pas netoli gyvenančią kitą moterį. Ji siaubingai nuoširdžiai pasakė: „Kad jis gautų galą“. Šis klajoklis paskui save velkasi prakeiksmo šleifą, jei jis per savo gyvenimą daug nuskriaus ir išduos, paskui jį slenkantis juodas debesis pavirs sunkiais į prarają traukiančiais svarsčiais. Blogio pasirinkimas, mūsų kreivi darbai mus nuteisia, pragaro duobę išsikasame patys, pragaras jau dabar yra „tarpe mūsų“, kaip ir Dangaus karalystė, pasak Jėzaus, „jau dabar yra tarpe jūsų“. Taigi kuo kaltas Dievas? Žmogus pats save nutremia į „negęstančią ugnį“, Dievas čia dalyvauja tik ištiesdamas gelbinčią ranką.