Taip atsitinka, kad labiausiai išryškiname, žinoma su gera intencija, juodąsias gyvenimo puses. Šio negatyvaus iškėlimas yra vis dėlto didelė klaida. Tame dargi šmėkščioja kažkas šėtoniško. Kodėl linkstame kituose pastebėti vien tiktai klaidas? Kodėl tai, kas gera, retai akis tesulaiko? Žmogus yra tarsi moneta: jis turi ir gerąją ir blogąją pusę. Kodėl renkamės blogąją? Jeigu pastebėti kitame žmoguje tik neigiamybes, tai tuo prisidedame prie galutinio jo sužlugdymo. Mūsų dėmesys yra tarsi šildymo lempos spinduliai.
          Jeigu šiuos gyvybę nešančius spindulius kreipsime link kito vidiniame pasaulyje apsigyvenusių kirminų ir kitų parazitų, vadinasi šie augs ir stiprės. Žmogui yra baisu būti absoliučiu nieku. Todėl jis mieliau bus niekšas, nei bespalvė dėmė visuomenės žemėlapyje.
          Tikras gydytojas puoselėja kitame gerumo užuomazgas. Jis apžiūri ir tiria kitame beprasikalančius gerumo daigus. Šiuo pastebėjimu juos tarsi šiltomis rankomis apglėbia ir gaivina. Tokia yra taisyklė: veši ir stiprėja tai, kas yra pastebima. Doras žmogus tai turi savo prigimtyje. Jis kitame ieško tik tai, kas gera, o visa, kas kreiva, nemato. Jis savotiškai naivus. Tačiau aklas yra ir tas, kuris nepajėgia kituose įžiūrėti nieko gero.