Mes turime nykstamumo sąvoką, bet dažniausiai neturime nykstamumo jausmo. Mirties būtinybė virto racionaliu dalyku, kuris nepasiekia mūsų pergyvenimo. Pati mirtis mums atrodo lyg koks netikras sapnas. Mes, tiesa, žinome, kad visi miršta, bet kaip tik šie „visi“ ir pridengia pajautimą, kad mes patys mirsime, kad mes patys praeiname, kad gal rytoj ar poryt mūsų pačių nebebus. Mirtis stovi prieš mus tarsi koks svetimas dalykas, ištinkąs visus kitus, bet tik ne mus pačius. Šitoks pasimetimas realybėje ir sąlygoja vilties jausmo šokį.
          Vilties jausmas yra neatsiejamas nuo gyvenimo. Nebent keičiasi jo intensyvumas. Kol žmogus gyvena, tol viliasi. Viltis yra tarsi gyvybės kvėpavimas.
          Tekant gyvenimo upei tarsi purslai kyla vilties proveržiai. Populiarus posakis, kad viltis numiršta paskutinė, yra įrodytas stebėjimais.
          Šioje schemoje matome, ką išgyvena sužinojęs apie nepagydomą ligą žmogus ir kaip jo emocijos kinta laiko skalėje. įdomu pastebėti tai, jog viltis žmogų lydi ligi pat pabaigos. Prieš mirtį ji lieka viena ir būna pati intensyviausia.
          Kas toliau? Ramybės pajautimas, atsiskyrimo nuo kūno jausmas, ėjimas į tamsą, ryškios spalvos pamatymas, žengimo į šviesą patirtis?