Depresija, arba „melancholija“ – rašė Soren Kierkegaard – yra pilnai nuo jos kenčiančio žmogaus kaltė“. Pats nuo depresijos kentėjęs filosofas mano, kad tokiam žmogui trūksta „tikėjimo“, jis nesugeba, nepajėgia „laukti džiaugsmo, laimės, gėrio“. Kierkegaard tikėjo, kad ligą apsprendžia „iškrypęs santykis“ tarp kūno ir sielos. Žmogus galėtų pagyti, jei sukauptų visas valios jėgas.
           „Psichosomatiniai iškrypę santykiai“ negali būti pagydomi „vaistininkų ar daktarų“ „milteliais ar tabletėmis“. „Kentėjimą gali išgydyti tik gailestingumo Dievas, kuris visiškai ir be sąlygų rūpinasi žmogumi ir gali sugražinti jam sveikatą“. Depresija yra nuodėmė. Neviltis ir užsiskleidimas savyje reiškia atsiskyrimą ir nutolimą nuo Dievo. Vienintelis kelias išsigelbėti iš nuodėmės yra „artintis prie Dievo pasitikint, kad jis suteiks atleidimą“.
           Visi depresijos požymiai yra ir nuodėmės požymiai, galiausiai susikoncentravimas į save ir mėgavimasis neviltimi ir baime. Pagydyti gali tik Dievas, kuomet pamirštame save ir leidžiamės pripildomi jo Dvasios šviesos. Pagijimo kelias tai kelias iš vidinės dvasinės tamsos į dievišką šviesą. Antidepresantai tepajėgia prislopinti ir sulėtinti vidinius asmenybės irimo procesus, bet išgelbėti iš nuodėmės gali tik Dievas, jei sugebėsime jam atsiverti.
           Kierkegaard skelbia išvadą, kad visa medicinos praktika – vienas iš didžiausių žmogiškos civilizacijos laimėjimų – yra nieko daugiau kaip visiškas farsas. „Ką ištikrųjų gali pasakyti gydytojai? – pats save klausia Kierkegaard. – Visiškai nieko“.
           Kierkegaard rašė, kad “dauguma žmonių mano, kad mintis apsprendžia išorinis pasaulis ir jo įvykiai, bet taip nėra, nes minčių kryptį esminiai nulemia tai, kas yra giliai asmens viduje“. Materialistinės pasaulėžiūros atmetimas sąlygoja visai kitą depresijos gydymo būdą.