Kentėjimai – kaip audros debesys, tolumoje atrodo gąsdinančiai juodi, virš mūsų – vos pilkšvi. Stiprus žmogus kenčia nesiskųsdamas, o silpnas apipila skundais ir prisiverkia dar nelaimei toli vaikščiojant. Daugiausiai ašarų išliejame dar kai kančios debesis neužslinko. Jei bėda užklumpa, visada spėjame apie ją sužinoti. Kai skausmas mus traiško, bėga ne ašaros, bet kraujas.
           Didelis skausmas visada yra Dievo pasiuntinys, jis atneša tylą, siela klauso ir išgirsta atsakymą. Kančia yra mūsų giliausios būties budintoja, jis lyg žadintuvas perveriančiai sučirškia, kai esame labiausiai įminę savo pasaulietiniame buvime. Kai žmogus tampa malonumų vergu, jis tuo pačiu papuola į kančios vergiją.
           Jei kurią nors dieną žadintuvas neskamba, verta suabejoti, ar tave neužmiršo Dievas. Skausmas yra ženklas, kad Dvasia gyja. Tikrai kentėjęs žmogus sugeba atjausti ir kitą, jis įtikinamai paliudys, kad viskas, net ir kančia praeina. Visgi dvasios mokytojai, skausmo nelaikė gyvenimo tikslu, nes mylintys kančią pamėgsta kankinti ir kitus. Kančia yra tik mokytojas, kurio pamoką išmokus, gali jį palikti visam laikui.
           Kai po gausių liūčių būna gaivus ir švarus oras, taip po ašarų lietaus seka minties giedrumas ir ramybė. Dažnai didelė nelaimė baigiasi visai neplanuota ir didele laime. Jo nuplauta siela yra nuostabiai graži. Taip pat daug išmoksta tas, kuris kenčia. Jis galiausiai suvokia, kad kentėjimų pabaiga: tiesus žvilgsnis, tiesūs polinkiai, tiesi kalba, tiesus elgesys, tiesus gyvenimo būdas, kvailų minčių atsisakymas, prisiminimas, kad pasaulis birus kaip pajūrio smėlis ir egocentriški jausmai pririša.
           Kristus susirado sau sostą ant kryžiaus, gal iš tikro tai vertingiausia pasaulyje vieta? Siela geriausiai mato tik per ašaras.