Krikščioniška askezės tradicija pasakoja apie tokius pasiryžėlių darbus: 25 metus neprieina prie krosnies pasišildyti nei į pirtį išsimaudyti; kankindavo save troškuliu, kad net liežuvis suskilinėdavo; 3 metus nešiojo burnoje akmenį, kad išmoktų tylėti... tai senovėje didžiai vertyti būdai kūną padaryti jautriu sielos įrankiu. Šio elgesio logika buvo geležinė: išdžiūvęs ėdalas nepritraukia kiaulių (suvytęs nuo askezės kūnas nepritraukia piktųjų dvasių).
           Kodėl kiekvienas „pasitenkinimas“, „saldumas“ yra nuodėmė? Senieji skelbė, kad tokiu būdu sustiprinamas savęs pajautimas, kuo stipresnis yra savęs pajautimas, tuo gilesnis žmogaus atsiskyrimas nuo visuotinės harmonijos. Malonumas yra aukščiausia kūno karalystės vertybė. Tik tas švarus, kuris pasaulį visiškai nusiplauna nuo savo Dvasios. Štai senovinė tiesa: jei Dievas alkina, jis žeidžia, jei sotina, jie dar labiau žeidžia.
           Pati mūsų prigimtis nedaug reikalauja: tinkamo drabužio nuo šalčio, pakankamo maisto nuo bado ir vandens nuo troškulio. Kūnui reikia duoti dargi truputį mažiau, nei jam priklauso, antraip jis tampa išdaviku. Nieko per daug. Senieji norėjo kūną turėti vergu, o ne jam vergauti. Jie dargi ragino neapkęsti daiktų, nes šie supančioja sielą. Jie skelbė net tokias šiandienos miesčionį šokiruojančias tiesas: Žmogaus tikrieji turtai yra alkis, troškulys, karštis, šaltis, skausmas, niekinimas, neturtas, vienuma, išdavimas, šmeižtas, kalėjimas...
           Kiekvienas pasikeitimas mumyse turi ir liūdną pusę: turime atsižadėti dalies savęs, turime mirti vienos rūšies gyvenimui ir gimti – kitos. Kuo labiau mažėja kūnas, tuo siela didėja. Visgi apsimarinimas nėra suprastinas kaip sąmoningas savęs naikinimas – savižudybė. Tai būdas apvalyti save nuo egoizmo.