Valgis – maitinimasis, o ne pasitenkinimas, žmogų maitina ne tai, ką su pasimėgimu jis valgo, bet ką įsisavina.
           Badas yra normalus maisto pareikalavimas, apetitas – nenormalus. Būtent tarp šių dviejų sąvokų yra bedugnė. Apetitas nėra bado rezultatas, bet iškreiptas dažnai organizmą griaunantis polinkis.
           Troškulys – noras išgerti vandens, jis jaučiamas burnoje ir gerklėje. Noras išgerti limonado, degtinės... – apetito patenkinimas. Apetitas tai įsigytas polinkis valgyti ir gerti, jis nieko bendro neturi su troškuliu ar alkiu. Žmogus įgauna apetitą tabakui, alkoholiui, narkotikams... Šis įgytas apetitas tampa stipresniu net už maisto pareikalavimą.
           Žmonės parduoda vaikų drabužius (dabar ir čia), kad galėtų nusipirkti degtinės, plėšia ir žudo dėl noro patenkinti apetitą. Nenormalūs polinkiai nieko bendro neturi su badu ir troškuliu. Pasninkas yra būdas įveikti apetitą, įveikti nuodėmę. Ir ne tik: jei nori prailginti gyvenimą – trumpink valgymą. Nesuvirškintas maistas suėda tą, kuris jį suvalgė. Šalia to, ėdrumas tiesiai proporcingas proto bukumui.
           Apsimarinimas atrodo yra sunkus, bet kada jo prisilaikome, jis pripildo širdį dangiška ramybe. Jei šiame pasaulyje norime būti kiek galima laimingesniais, turime išsiugdyti įprotį energingai pasipriešinti visiems netvarkingiems polinkiams. Taigi tiek gero padarysime, kiek nugalėsime patys save.
          iš knygos "Betarpiška Dievo patirtis. Mistikos vadovas"