Nuoširdžiai ieškančio kelio į šventovę tikėjime sąžinė yra ne internalizuota autoriteto nuomonė, bet paties žmogaus balsas, mūsų dvasinio vientisumo sargas, mus sugrąžinantis prie savęs pačių, kai mums iškyla pavojus prarasti save, subyrėti į begalę šukių. Nuodėmė yra pirmiausia ne nuodėmė prieš Dievą, bet prieš patį save.
           Prieš autoritetą pripažinti nuodėmes yra baisu, nes tai ir savo nepaklusnumo jam pripažinimas, už tai nusidėjėlis bus neišvengiamai nubaustas. Atgaila baigiasi tuo, kad nusidėjėlis, apimtas nuodėmingumo jausmo, praranda moralinę stiprybę, ima neapkęsti savęs, bjaurėtis savimi ir linksta į naujas nuodėmes, kai atlėgsta saviplakos manija.
           Kas kalba ir ilgai mąsto apie savo blogą darbą, to siela visiškai užimta tomis mintimis, jis vis dar neatsikrato niekšybės. Jis ir negalės jos atsikratyti, nes širdis sugrubs ir ją apims liūdesys. Ką daryti? Kad ir kiek šluosi šiukšles iš vienos vietos į kitą, jos vis vien liks šiukšlėmis. Tą laiką, kurį praleidi sau priekaištaudamas ar save kankindamas, gali daryti gera. Užmiršk blogį ir negalvok apie jį. Tu pasielgei neteisingai? Ištaisyk tai ir elkis teisingai.