Po susikaupimo pastangų, surankiojus save po dalelę iš trimatės erdvės, pasinėrus sielos ramybėje, ateina apsvaigimas ir Dievo regėjimas. Dievybės artumoje pajauti, koks anksčiau buvai nuo Dievo atsitolinęs elgeta. Prisipildžius Dievu, atrodo, kad nieko nėra kas nebūtų Dievas ir kad Dievas, daiktai, žmonės sudaro vienintelę vienumą.
          Kai žmogus įpuola ekstazėn, tai jis nei apie save, nei apie ką kitą nebežino ir ilsisi amžinojo „Nieko“ prieglobstyje. Ekstazėje jis viską praranda ir suranda visų netekusių savo formos dalykų esmę. Kūnas vis dar žemėje, tačiau žmogus randasi virš laiko.
          Šioje būklėje žmogus negeidžia nieko blogo, vien gero, laimina kitus. Visas tokio žmogaus gyvenimas, tai viena vienintelė ir niekieno netrikdoma laisvė. Jis gimdytojas – per jį Dievas atlieka darbus, jame veikia Dievo dvasia.
          Ekstazėje paskendęs žmogus nieko nežino nei apie patį žinojimą, nei apie meilę, kaip ir aplamai apie viską. Jis pilnai ilsisi šiame „Nieke“. Kuomet siela suvokia ir pajaučia, kad ji žino ir regi „Nieką“, ji vėl atsiskiria ir natūralia tvarkia pasišalina į save, į savo egocentrišką buvimą.