Paprastumo malda vadinama kontempliacija. Prie jos gali žmogus ruoštis iš tolo, darydamas pažangą dorybėse, bet jos gavimas tik nuo Dievo valios pareina. Šiame mistiniame stovyje Dievas yra pirmasis veikėjas. Visi mistikai sutinka, kad kontempliacija yra Dievo dovana.
          Sielos centrui Dievas sutelkia pažinimą ir meilę. Žmogus jaučia savyje Dievo veikimą. Ši kontempliacija užslenka per negationem, neigimą. Siela sujungta su kūnu negali pažinti Dievo esmės. Žmogus gali geriau pažinti, kuo Dievas nėra, negu kas Jis yra. Būties pažinimas, kokį mes turime, nėra tobulas, to Dievui negalime pritaikyti. Neigiamais, kuo Dievas nėra, įgauname Dievo pažinimą. Bet kyla klausimas, kaip Dievo sąvoka gali paaiškėti neigimu. Kuomet pažinome, kuo Dievas nėra , įgyjame labai kilnią apie Dievą sąvoką, mūsų prote lieka didis Dievo kilnumas, o valioje sukyla didi meilė beribiam Dievui. Šios kontempliacijos procesas ir mistikams nelengvas nupasakoti, jie neranda žodžių jai pareikšti.
          Dievas savo malone paliečia sielą, o siela tai Dievo įtakai laisvai ir su malonumu pasiduoda. Ji yra aktyvi ir pasyvi. Ji yra pasyvi, nes neturi iniciatyvos, kai maldose. Ji nemintija, pereidama nuo geriau žinomų prie mažiau žinomų tiesą. Ji yra pasidavus aukštesnei įtakai ir jos valdoma. Protas aiškiai pažįsta, o valia tai myli ir džiaugiasi. Protas veikia, bet nediskursyviai jisai yra nustatytas į vieną kokį objektą ir tuomet žmogus tik su didele sunkenybe ir pastangomis gali lūpomis žodį tarti.
          Nors kontempliacijoj protas savo iniciatyva nesidarbuoja, bet yra labai aktyvus: jisai gauna šviesos ir toje Šviesoje padidėja jo energija. Siela jaučia savyje aukštesnį stovį, žino, kad tai kyla iš Dievo. Kontempliacijoje kitokiu būdu Dievas pasireiškia žmogui, negu šiaip gyvenime. Paprastame gyvenime žmogus su Dievu jungiasi tikėjimu, kontempliacijoj gi jaučia Dievą, galima sakyti, eksperimentaliai, jaučia, kad Dievas sielą paliečia. Kontempliacijoj Dievas pažįstamas ne indukcijos arba dedukcijos pagalba, tik intuityviai, betarpiškai. Tarp Dievo ir sielos pasidaro kontaktas, žmogus patyrimu jaučia Dievo buvimą.
          Kontempliacijoje valia savo objektą pasiekia kitaip, negu protas. Proto pažinimas gali būti vaizdų arba sąvokų pagalba, ir tasai pažinimas gali būti daugiau ar mažiau tobulas. Valia gi myli ir siekia objekto, kokis jisai yra pats savyje.
          Kontempliacijoje jungiasi malonūs jausmai su nuliūdimo ir kentėjimo jausmais. Neapsakomai malonu jausti Dievo buvimas, bet skaudu, kad žmogus to gėrio dar neturi nuolatinai ir atskirtas nuo jo. Širdyje kyla didi meilė Dievui, o tokia meilė nelengva žodžiais išreikšti.
          Esminis elementas, kuris kontempliacija ištiria yra pasyvumas ta prasme, kad siela neturi iniciatyvos, ji visiškai pasiduoda Dvasios vadovavimui. Antras kontempliacijoje taip pat svarbus dalykas tai patyrimas Dievo buvimo jutimu.
          Kada ateina laikas, kaip galime pajausti, kad kontempliacija netoli. Ateina laikas, kada Dievas duoda suprasti, kad reikia apleisti mediciją. Sulig šv. Kryžiaus Jono nuomone, tai galima numanyti iš trijų ženklų: 1) Įprasta malda ir meditacija pasidaro sunkios, varginančios ir neneša dvasinės naudos. 2) Antrasai perėjimo į kontempliaciją ženklas yra visiškas nenoras nukreipti vaizduotę ir kitus pojūčius fiksuoti į kokį nors objektą.3) Trečiasis ženklas yra aiškesnis. Žmogus ima norėti ramybės, jam malonu būti sau vienam Dievo akivaizdoje ir kilti į Dievą širdies jausmais, nemąstant atskirų tiesų. Jisai ramus jo protas neveikia diskursyviai, jisai pasitenkina būti Dievo akivaizdoje.