Statyti ant smėlio? Tai darome, kuomet užsibūname svajonių pilyse ir gyvenimą skiriame jas materializuoti: socialiniame lygmenyje rūpinamės užmegzti tvirtus santykius, juos ramstome materialine gerove, įtvirtime save valdžios siekimu. Baimė už sekančio posūkio išnykti „kaip dūmui, blaškomam vėjo“ padiktuoja keisčiausius ‚ego‘ savitaigos būdus. Visgi, pasaulis yra kaip upės vanduo, vis kitoks ir lakus kaip pajūrio smėlis.
          Prarasti įprastą pasaulio „suvokimo“ pagrindą? Pasaulyje leisti apsigyventi šmėkloms ir vaiduokliams? Pabėgti iš užburto egoizmo rato – reiškia išprotėti? Prarasti jaukią saugumo aplinką? Visa tai materializmo vergo, kuriam skirta egzistencinė mirtis, baimės.
           Asmenybės išsiskleidimo kelias – kai, išsivadavę iš ‚ego‘ kalėjimo, surandame save – savo savastį – Dvasią nemirtiną. Gyvenimas Prieblandos pasaulyje – buvimas įsčiose, iš kurių reikia dar kartą ištrūkti, ne per plačius vartus, bet per siauras duris, ne plačiu, bet erškėčiuotu keliu. Nors daugelis dvasinių mokytojų šiapusinę tikrovę nepagarbiai vadina iliuzija ar sapnu, bet tai yra kelio dalis – devynių mėnesių gyvenimas, kai susiformuoja Dvasia. Šis pasaulis būtinas pasilypėti aukštyn laiptelis. Vargas jei ‚ego‘ lukštas tampa kalėjimu, pernelyg ilgai įsčiose užsibuvęs vaisius žūna ir pradeda pūti.
           Mūsų likimas ne tikėti Dievą, bet jį patirti. Kalėjime esantis gali svajoti ir tikėti... Pabudęs mato „veidas veidan“. Jam visokiausi Dievo buvimo įrodymai tėra užsibuvusių smėlio dėžėje vaikų pastangos pastatyti gražiausią smėlio pilį ir sulaukti šalia esančių pripažinimo.
           Išsigydyti save ar nieko nebojant stengtis patirti Dievo buvimą? Pasilikti jaukumo užutekyje ar kryžiaus keliu žengti į Sinajaus kalno viršūnę? Ar yra toks upelis, kurio nepriglaustų jūra? Kiekvienas savo atsakymą žinome.