Idealistinės minties adeptams – stebuklai įmanomi, jie savaime suprantama jų pasaulėjautos išvada. Pasaulio vaikai suakmenėjo savo pažiūrose: jie mato tik kairę ir dešinę, dvasios mokytojai – aukštį ir gylį.
           Šventoji knyga apie stebuklus rašo kaip apie savaime suprantamą dalyką, apie tai, kas Dievo vaikus neatskiriamai lydi: „Jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks”.
           Dvasios pionieriams priskiriami šie ir panašūs darbai: pranašavimo dovana, visų kalbų supratimas, ligų išgydymas, menas skaityti kitų mintis, sugebėjimas girdėti kalbas už tūkstančių kilometrų, žvėrių ir paukščių kalbos supratimas, laiko sustabdymas, sugebėjimas palikti savo kūną ir persikėlimas į kitą, gali sutramdyti ar žvilgsniu užmušti žvėris, jėga palenkti sau žmones ir priversti juos vykdyt savo norą ir t.t.
           Visgi ereliui menka nauda iš sparnų, jei kojos pririštos. Šių dalykų norėti ir siekti, tai rūpintis ne tuo, kas tikrai svarbu.