Pasak Vaižganto, karas nuskaidrina sielą. Žinoma atsinaujina sielos tik tų, kurie išgyveno, tų, kurie pajėgė išlikti žmonėmis.
          Šiandieną daug ir su užsidegimu ruošiamės karui.
           Prieblandos pasaulyje karas niekada nesibaigia, tik ilsisi ir laukia tinkamos progos vėl sukilti. Jis visada gyvena tarp mūsų ir mumyse. Karas yra mūsų likimas, arba jam ruošiamės, arba kariaujame. Jokio karo neįmanoma laimėti, jį įmanoma pralaukti, galima jame išgyventi, nuo jo pabėgti į kitą pasaulio kraštą, tarsi nuo ugnikalnio išsiveržimo ar žemės drebėjimo. Praeities žiaurumai tėra tik įvadas į tai, kas mūsų laukia. Karais remiamės netgi skaičiuodami laiką: „Prieš Antrą pasaulinį karą...“ Jį matome praeityje, o ir regime ateityje. Jis yra mums keistai svarbus.
           Keistas džiaugsmas apvaldo žmones, kai paskelbiamas karas kitai valstybei ar klanui, nes daugeliui tai reiškia vienatvės Raudonųjų žibintų kvartale pabaigą. Karas, pasirodo, bent pirmą savaitę yra smagus dalykas, ir apie tai liudija ne tik be perstojo pučiamųjų orkestrų griežiami maršai. Pačioje karo pradžioje, kaip rašo istorikai, daugelis džiaugsmingai atsidūsta: „Pagaliau sulaukėme...“ Džiūgaujama, nes darosi aišku, kas yra draugai ir į kurią pusę privalu šaudyti, taip pat prasikiša artėjantį plėšimą jaučiančios širdies virpulys.
           Nesvarbu, kad yra žmonių, kurie nenori kovoti idiotiškų kovų svetimuose frontuose, tačiau dar daugiau yra tokių, kurie trokšta patirti naikinimo įtampą, svaigintis neapykantos narkotiku, nes juos šeimyninės dramos, verslo konfliktai ir gausus valgymas bei nuogybės jau „neveža“. Bombų sproginėjimai ir automatų pliūpsniai užgožia vidinius konfliktus. Pragaras išoriniame pasaulyje bent laikinai apgina nuo šmėklų sieloje, nes jos persikelia į išorinį pasaulį.
           Vidurio amžiaus baisumus išgyvenome ir savotiškai juos „priėmėme“. Kas buvo neįsivaizduojama, pasirodė yra įmanoma. Iš karo niekas negrįžta toks, koks į jį išėjo. Mūsų visuomenės po karo taip pat pasikeitė. Kai pasakos pabaisa paleidžiama iš narvo, ji dar ilgą laiką skraido ratais. Kai liūtis išsilaisvina upę, ji negrįžta atgal kol nenusiaubia apylinkių. Kitą kartą jau žinome, kaip toli gali skristi ši pabaisa ir kaip plačiai gali išsilieti upė. To tikimės ir tam ruošiamės.
           Vienus nusikaltimus nustumia į užmarštį kiti nusikaltimai. Šioje eilėje, kurioje vieni įvykiai vadinami nusikaltimais, o kiti bausmėmis, dar kiti – žygdarbiais, nelieka vietos laisvai valiai ir atsakomybei. Kolektyvinė atsakomybė ir minios valia dovanoja suvokimą, kad viskas dar nėra pakankamai žiauru. Žudymas ir griovimas tampa savitiksliu dalyku, bėgimu lenktynėse dėl pačių lenktynių. Vieni pragaištį sėja kokiame nors tamsiame akligatvyje, kiti šimtus kartų žudymą atkartoja mintyse ar „serga“ už žudikus žiūrėdami veiksmo filmus.
           Visuomenės abejotinų vertybių debesis pridengia pusę pasaulio. Paklusniai prarandame save minios upėje. Kuomet žmonės pradeda vienas kitą šaudyti, smeigti, durti, sunku darosi atpažinti „kas yra kas“ šiose skerdynėse. Vėliavos suplyšta ir kiti priklausomumą kokiai nors ideologinei stovyklai liudijantys ženklai susipurvina. Matosi tik mirę ar dar ne kūnai. Žmonės pradeda nesigaudyti vardan ko ir dėl ko jie miršta. Vienintelė jų viltis yra sulaukti, kol ši pamišimo migla pasitrauks ant kitos pasaulio pusės.
          
           II Pasaulinio karo Europoje laikų fotografijos
           http://www.sventove.net/karas.rar
           [Copy/Paste į viršuje esantį Address. 85Mb]