Lietuviai visada jautė prielankumą stabams. Ne per seniausiai tokios neginčytinos vertybės buvo komunizmas, tautų draugystė ir pan., šiandieną magišką atspalvį turi žodžiai ,,privatinė nuosavybė", ,,laisva rinka" ir kt.
          Tiek privatinė nuosavybė, tiek kapitalizmas nėra absoliučios vertės, Krikščioniškas socialinis mokymas sako, kad šventas dalykas yra teisingumas ir taika. Tačiau kai susakralinami liberalistinio kapitalizmo idealai, atsiranda pavojus šiems moderniems stabams paaukoti dešimčių tūkstančių šeimų socialinę gerovę.
          Šiandieninis Vakarų Europos kapitalizmas nėra toks bjaurus, koks buvo Karlo Markso laikais. Tačiau toks jis yra ne dėl jo esmę nusakančio liberalizmo nuopelnų, bet kaip tik greičiau dėl to, kad ši jo esmė buvo suvaržoma. Liberalistinio kapitalizmo principai nuosekliausiai pritaikomi Gariūnų turgavietėje. Tai daryti valstybiniu mastu yra paprasčiausiai nepadoru. Vokietijoje ir kitur kalbama apie socialinį kapitalizmą. Taigi schemiškai būtų galima pasakyti, kad tarp socialistinės ir kapitalistinės ekonomikos stovi socialinė ekonomika. Ji taip vadinama, kadangi remiasi į socialinio teisingumo pamatą. Žinoma, sunku priversti laisvą rinką pripažinti teisingas kainas bei teisingas algas, o tai yra esminiai socialinės ekonomikos elementai, bei rūpintis, kad nebūtų pažeista ir laisvos iniciatyvos teisė. Šį vidurio kelią, kai tariamas griežtas ,,ne" tiek individualiam, tiek kolektyviniam egoizmui, gina krikščioniškas socialinis mokymas.
          Ekonominės sistemos negalima pavadinti nei laisva, nei socialine, jeigu ekonominė galia ir nuosavybė pasiskirsto taip nelygiai, jog didesnė žmonių dalis praranda galimybę dalyvauti krašto valdyme, aukštinama galimybių lygybė tampa iliuzinė, neįmanoma priimti teisingų socialinių įstatymų. Šiuos požymius jau galima pastebėti šiandieninėje Lietuvoje.
          II Vatikano Susirinkimas įspėja apie pavojų tokių mokymų, kai korektyviniams tikslams paaukojami atskirų žmonių ir grupių interesai (plg. Gaudium et Spe 65). Paulius VI kalbėjo ir apie priešingų pozicijų pragaištingumą: ,,Neturėtų būti einama prie to, kad turtingųjų turtai ir stipriųjų jėga augtų, kai tuo pat metu didėja liaudies skurdas ir prispaustųjų baudžiava tampa dar sunkesnė" (Populorum progressio 33). Reikia pripažinti etinių kriterijų viršenybę. Jais vadovaujantis derėtų kurti įstatymų pagrindą iš tikrųjų bendrai gerovei. Valstybės paskirtis ir yra tai, kad ji priverstų ekonomiką tarnauti bendram visų labui. Taigi reikėtų vadovautis principu: tiek erdvės, kiek tik įmanoma, laisvajai rinkai ir tiek valstybinio planavimo kiek tai yra būtina. Jei būtų laikomasi šių pozicijų, vyriausybė jau seniai privalėjo įsikišti į žemdirbių ir bankų konfliktą. Dabartinė vyriausybė privalėjo būti atsparesnė magiškam žodžių ,,laisvoji rinka" ir ,,privatinė nuosavybė" skambėjimui ir įstatymiškai taip paveikti bankus ir perdirbimo įmones, kad žemdirbių padėtis palengvėtų.
          Vakaruose pabrėžiamas privatinės nuosavybės šventumas. Ar iš tikro privatinė nuosavybė yra tokia šventa?
          II Vatikano Susirinkimo konstitucija rašo, jog visos materialinės gėrybės yra skirtos tam, kad ,,vadovaujantis teisingumu ir meile lygiai pasiektų visus". Krikščioniška etika remiasi Tomo Akviniečio žodžiais: ,,Secundum jus naturale omnia sunt communia". (Pagal prigimties teisę viskas yra bendra). Ir tik jau ,,antrinė prigimties teisė" reguliuoja nuosavybės pasidalijimo klausimus. Ta pati konstitucija rašo: ,,Atsidūrusieji dideliame skurde turi teisę pasiimti iš kitų žmonių gėrybių tiek, kiek jiems būtinai reikia" (Norėčiau pastebėti, jog čia kalbama ne apie juridinę, o apie moralinę teisę). Taigi privatinė nuosavybė nėra tokia ,,šventa", tai tik kapitalistinės visuomenės mitas, šiandieninio (atrodo, ir Lietuvoje besiformuojančio) pamaldumo stabas.
          Tradiciniai argumentai privatinei nuosavybei apginti, tokie kaip žmogiškoji vertė, kūrybinė laisvė ir pan., realybėje dažnai gina iš esmės priešingą dalyką. Žinoma, išvada nebūtų ta, jog privatinę nuosavybę reikia suvalstybinti. Reikalinga socialinė atsakomybė naudojant privatinę nuosavybę. Ją ypač turėtų jausti jos turintys daugiausia. Jeigu socialinės atsakomybės trūksta, vadinasi, reikalingas valstybės įsikišimas socialiniam teisingumui garantuoti. Valstybės rūpestis turėtų būti ne tik erdvės privačiai iniciatyvai išplėtimas, bet ir kiekvieno žmogaus pagrindinių teisių apsauga nuo ypač daug šios erdvės turinčių.