Yra žmonių, kuriems krikščionybė spindi tartum akinanti skaisti šviesa, o politika atrodo purvina. Taip manantys žmonės norėtų būti šviesos vaikais, tačiau gyvenime kartais pasielgia blogiau nei pagonys. Kad ilgam laikui neįstrigus mūsų aktualijose paminėsiu išraiškingą pavyzdį iš Vokietijos istorijos: daug krikščionių 1933 m. rinkimuose balsavo už Hitlerį. Taigi jis buvo išrinktas valstybės vadovu demokratiškai. Vadinasi, jo nusikaltimuose, nors ir netiesiogiai, vis dėlto dalyvavo ir jį rinkę krikščionys. Politika nėra drabužis, kurį, jei nepatinka, gali nusivilkti ir numesti. Ja buvo “supančiotas" ir Jėzus.
          Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Evangelijos yra visiškai apolitiškos. Taip yra tik žodį “politika" taikant siaurąja prasme: Jėzus nebuvo joks politikas ir nepaliko apaštalams kokios nors politinės programos.
          Per Evangelijas raudona gija persipina Jėzaus tikslų ir žydų politinių ambicijų susikirtimo tema. Žydiškas žemiškasis mesijanizmas buvo tartum užnuodytas oras, kuriuo buvo priverstas kvėpuoti ir Jėzus. Pranašystės apie Mesiją žydų širdyse atsispindėjo politiniu rakursu. Kai jie buvo laisvi, jiems reikėdavo vado, kad galėtų pavergti ir išžudyti kaimynines, kartais ir taikingas, tautas. Kai žydus pavergdavo stipresnieji, reikėdavo Mesijo, kad juos išvaduotų. Ant šio šovinizmo altoriaus žydų liaudis, o kartu ir apaštalai norėjo sudeginti Jėzų, tačiau Jo planai buvo kiti: Jis norėjo mirti ant Golgotos kalno vardan Dangaus Karalystės. Jėzus net draudė apaštalams Jį vadinti Mesiju, kadangi net jie Jėzų matė žydų tautos politiniu valdovu ir tarpusavyje dalijosi ministrų kėdes (plg. Mk 9, 34; 10, 35—41). Apaštalas Petras netgi buvo subartas dėl politinių ambicijų: ,,Eik šalin, šėtone! Tu man papik tinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis" (Mt 16, 23). Jėzus neturėjo tikslo išvaduoti žydų tautą iš romėnų jungo, nenorėjo kurti nei mesijinę teokratiją. Jis nenorėjo būti nei nugalėjusiu Galijotą Dovydu, nei prieš romėnus kovojusiu Bar Kochba.
          Kartais manoma, kad didžiausiais Jėzaus priešais buvo fariziejai, to meto valdininkai. Tai klaidingas jspūdis. Jėzus darė viską, kad juos laimėtų, ir todėl daugelis jų po prisikėlimo Jį įtikėjo. Kietasprandžiais buvo sadukiejai. Jie, skirtingai nuo fariziejų, netikėjo nei prisikėlimu iš numirusių, nei pomirtiniu gyvenimu, todėl visą ,,išganymą” matė tik politinėje plotmėje. Kaip tik jų politinių žaidimų auka ir tapo Jėzus.
          Jėzus nesunkiai galėjo numatyti žydų mesianizmo politines pasekmes. Jis galėjo atspėti ir savo likimą - kas ir kokia mirtimi Jį nubaus. Tiek romėnai, tiek žydai kryžiaus mirtį niekino. Nukryžiavimu buvo baudžiami vergai, kriminalistai ir visi kiti, neturintys Romos pilietybės. Kryžius ir ant jo kabantis žmogus buvo ano meto kasdienybė. Štai, numalšinus Spartako vergų sukilimą, net apie 6000 kryžių alėja nusitęsė Via Appia keliu. 0 Jeruzalės apgulties metu 50 m. po Kr. kiekvieną dieną buvo nukryžiuojama, kaip rašo istorikas Flavijus, ligi 500 bėgančių iš miesto žydų. Taigi Jėzus buvo nubaustas ne tik gėdingu, bet ir įprastu mirties būdu.
          Romos valstybės prefektas Judėjoje Poncijaus Pilotas (26 —36 m. po Kr.) atvestą teisti Kristų klausė: ,,Ar tu esi žydų karalius?" (Mk 15, 2). Šis motyvas skambėjo kareivių ir kitų besityčiojančių lūpose. Šį kaltinimą Pilotas įsakė užrašyti lentelėje ir ją kaip oficialų kaltinimą prikalti prie kryžiaus (plg. Lk 15. 26). Taigi Jėzus, romėnų akimis žiūrint, buvo politiniu disidentu. Su Jo mirtimi ant kryžiaus galutinai sužlugo žydų Verbų sekmadienį taip audringai išsakytos viltys Jo asmenyje turėti nacionalinį kovų prieš romėnus didvyrį ir būsimos nepriklausomos valstybės karalių.
          Epochos pradžios politinės realijos stovi tartum Jėzaus šešėlyje, tačiau jos nėra pamirštos. Įdomu tai, kad Jėzaus gimimas, gyvenimas ir net mirtis yra ,,datuojami" politiniais įvykiais (plg. Lk 1,5; 2,1; 3,1 ir kt).
          Kokia buvo Jėzaus politinė laikysena? Kaip minėjau, Jėzus griežtai atsisakė įsijungti į ginkluotą politinę kovą, tačiau nevengė politinių pasisakymų. Juos galima būtų įvardinti politiniais demaskavimais. Štai valdytoją Erodą Jis pavadina ”lape" ir klausytojams leidžia suprasti, kad neteisingas politikas vertas ne pagarbos, bet pasmerkimo (plg. Lk 13,31—33). Jėzus ne kartą pasmerkė savavalius ir puikybės pilnus šios žemės galinguosius bei uždraudė apaštalams sekti jų pavyzdžiu (plg. Lk 22,24—27; 17,7—10). Kai Pilotas, puikuodamasis savo jėga, kalbėjo, jog ,,turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti" (Jn 19,10), Jėzus net ir tada jį įspėjo, kad valdytojas atsakys prieš Dievą už jam duotos galios į kitų gyvybę ir mirtį panaudojimą.
          Jėzus savo laikmečio žmonėms atvėrė naujus politinius horizontus. Jis valgė ir bendravo su visuomenės atstumtaisiais, išnaudojamaisiais... Jis atmetė siaurą kastinį mastymą, kai prakalbėjo su samariete, gyrė žmones, kurie neturėjo jokio ryšio su Abraomu, ir pan.
          Jėzus neturėjo galimybės “pabėgti” nuo politikos, tačiau tikra, kad Jis nesutelpa vien tik į politinę plotmę. Jis stovi virš politikos. Jėzaus atnešta Geroji Naujiena, nors ir iššaukė didžiulę politinę audrą, tačiau nepersipynė su politiniais žaidimais. Nors Jis savo mokiniams nepaliko jokių konkrečių politinių nuorodų, vis dėlto visiems geros valios žmonėms nurodė kryptį. Jėzus kvietė kurti visuomenę, kurioje viešpatautų solidarumas, socialinis teisingumas ir taika.
          Jėzaus Evangelija yra eschatologinė ir vertikali: Jėzus kalba apie transcendentinį Dievą, apie Karalystę, kuri yra ne iš šio pasaulio. Tačiau išganymo žinia yra lygiai taip pat horizontali ir socialinė: Jis kviečia kurti naują visuomenę kuri būtų Dangaus Karalystės atspindys žemėje.