Nors minios tikėjimai ir ritualai iš išorės mus spiečia draugėn, tačiau priespauda išblaško po skirtingus kampus. Jau nuo neatmenamų laikų pastebėta, kad vieni daug ir sunkiai dirba už mažiausią atlyginimą (pradedant duona bei vandeniu ir baigiant keliais šimtais ar tūkstančiais pinigėlių), kiti iš to lobsta. Dirbančių „veido prakaite“ sukuriamą „pridėtinę vertę“ nusavina turčius... Tokiais ir panašiais žodžiais nepatenkintieji bando pasakyti tik tai, kas visiems ir taip žinoma: visais laikais arkliais yra ariama.
          Turtingųjų pasaulyje vargšai yra blogi, nes juos terorizuoja: prašo paskolinti, kėsinasi atimti personalinio tualeto raktą ar reikalauja pinigų labdaringiems renginiams. Lygiai taip vargšų pasaulyje žodis „turčiai“ nuskamba kaip keiksmažodis. Turčiai nesupranta, kaip gali būti abejojančių, kad jie yra „viskas“, o vargetos nenori sutikti, kad jie yra „niekas“.
          Nuo skurdo sklinda mirties kvapas. Turtingųjų pradėtų karų pirmose linijose žūna vargšai. Galingųjų globojamose mokyklose jie įsisavina heroizmo, narsos, pasiaukojimo dorybes, paskiau gauna ginklus ir keliauja mirti „už tėvynę“. Jie jau niekada nežengs anapus vėliavėlių. Kadangi vargšas yra beturtis, jis dėlto ir privalo mirti anksčiau. Jiems tėvynės meilė visada būna opiausia.
          Daug neturtėlių padėjo ir dar guldys galvas, nes karas yra įprastas būdas nuleisti iš visuomeninių santykių katilo puvimo kvapą. Tiesa yra taip pat ir tai, kad karas tampa sunkiai suvaldomas, net jei bombos tampa vis tikslesnės. Galimybė išnaikinti vienu smūgiu ištisus rajonus gąsdina. Jeigu nepargrįšime prie švelnesnių barbarizmo formų, netolimoje ateityje įvykdysime kolektyvinę savižudybę. Baimė susinaikinti mus verčia sugrįžti prie saugesnių gladiatorių kovų arenose.
          Kai nuplėšiame demokratijos ir kitokias saviapgaulės skraistes, pamatome, kad mūsų gyvenimas tėra kova už išlikimą. Išnaudoti ar būti išnaudojamam, gyventi ar mirti? Pasakymas, kad „gyvenimas yra žiaurus“ reiškia, kad norėdami išgyventi privalome sunkiai dirbti, paklusti kitų prievartai, kovoti ne savo kovas turtingųjų karuose. Ant savo pečių išlaikysime valstybės valdininkus, darbdavius, kariuomenę, ar, – o tai būtų dar blogiau, – engsime ir perpardavinėsime kitus žmones. Vergų laivai ir šiandieną, lygiai kaip ir prieš porą šimtų metų, iš Afrikos plaukia į Ameriką.
          Išnaudotojai ir išnaudojamieji, vergvaldžiai ir vergai, kapitalistai ir darbininkai, demokratinių valstybių mokesčių rinkikai ir mokėtojai, išlaikytiniai ir bandantys išlikti... Vieni yra stipresni, kiti turi daugiau proto, treti – akiplėšiški, o visi kiti yra privalantys žinoti savo vietą vargšai. Vieni administruoja gamyklas ir gyvena pilyse, kiti stengiasi išsiugdyti filosofišką žvilgsnį į anuos dalykus, treti tik, savo kambarėlyje užsidarę, pavydi ir kankinasi.
          Kuomet vieni jau džiaugiasi turtais ir puikuojasi galia, kiti pasišventusiai bando išlošti loterijoje. Mūsų laikais sunku praturtėti iš darbo, taigi norintiems aukštuomenės gyvenimo belieka žaisti „sekmadienio loto“ ir kiekvieną kartą guostis, kad milijonas jau buvo „beveik kišenėje“. Taip pat galima pabandyti „laimingą turtingųjų gyvenimą“ savaitgalį praleidžiant ištaigingame viešbutyje...
          Galbūt man pasiseks įsisprausti į tolimiausią visuomenės kampą ir nedalyvauti apsiplėšinėjimo vajuje. Tačiau negalinčiųjų pasidalinti keiksmai ir dejonės mane pasieks ir ten. Ir kuo daugiau aplink prievartos, tuo visi karštligiškiau mainysis pinigais, meile, garbe ir daiktais. Tačiau kai artinasi pabaiga, ateina keistas pažinimas: ne viskas yra auksas, kas auksu žiba.
          Ištrauka iš knygos: http://www.freewebs.com/kelias/nauja/