žmogaus visuomenėje Dvasios dinamiką svarsto ne vienas filosofas. Jie pastebi, kad pradžioje žmogaus gyvenimo aplinka buvo uždara. ši uždara grupė ar gentis savinosi “idealios normos” charakterį. Tik priklausantys šiai grupei buvo pašvęsti, jie buvo apdovanoti žmogiškąja verte. Taip eskimai žodžiu “inoit” vadino save: “mes žmonės virš visų”. Priklausantys šiai išskirtinei grupei reprezentuodavo idealią normą, o visi kiti “likdavo” be vertės, be garbės. Jie būdavo vadinami tokiai žodžiais kaip “barbaras”, “pagonis”… šiandieną galime išgirsti dar daugiau politinį atspalvį turinčių šios reikšmės žodžių.
          Materialinė gyvenimo pusė pasikeitė neatpažįstamai, tačiau vidiniame pasaulyje inercija pernelyg didelė, daug žmonių gyvena vadovaudamiesi pirmykštės visuomenės stereotipais. Tie, kurie pajėgia išlaikyti status quo, randa vietą gyvenime, tie, kurie tai padaryti nepajėgūs, yra iš visuomeninio gyvenimo išstumiami arba savo iniciatyva turi išeiti. Taigi net nesusimąstydami ir kritiškai neįvertindami savo sprendimų esame pasiryžę priimti tai, ką diktuoja visuomenė arba pasirinkta referentinė grupė. Diktato priėmimas išlaisvina nuo sunkios pareigos mąstyti ir ieškoti bendražmogiškų vertybių orientyrų.
          Aukšta vidinė kultūra yra idealas, prie kurio mes tik per didelį vargą galime prisiliesti. Tuo tarpu visuomenėje pastebima tendencija – bėgti ne “į ką”, bet “nuo ko”. Miniažmogio pasaulyje kultūrą apibūdina draudimai.
          Minios psichologai pateikia faktą: daugybėje žmonių galima tuo pat metu sužadinti vienokią ar kitokią nuotaiką, įteigti pajautimus. Tuo metu apsnūsta kritinis mąstymas. Gyvenimas minioje yra laviravimas ties zombiška sielos būsena. (Bene mitai apie zombius ir atsirado dėl šio gyvenimo minioje skurdo išgyvenimo).
          Eilinis žmogus nepajėgia daugiau prie nieko kito pririšti savo širdies, kaip tik prie to, kas kokia nors forma suteikia kūnui pasitenkinimą arba turi žaidimo pobūdį. įvairūs žaislai, pradedant mašina ir baigiant baru prie nuosavo baseino, teikia malonumą ir tarnauja prestižui pasiekti. Kuo labiau kyla pasitenkinimo kreivė, tuo stipriau pasireiškia galimybė pajusti savo svorį visuomenėje. Kad šis apgaulingas jausmas nenuslūgtų, kad būtų išvengta vidinio diskomforto, reikalinga nauja jaudinančių daiktų pasiūla.

          Psichinis nestabilumas tapo šiandieninio gyvenimo realybe. Nuo depresijų kenčia ne tik menininkai, bet ir fabriko darbininkai, ne tik miesto, bet ir kaimo gyventojai. Diagnozuoti neurozes nėra ypač sunku. Daug sunkiau yra apibrėžti, kas tai yra neurozė. Neurotikas lyginamas su normalia dauguma. Tada ir iškyla klausimas: kas yra normalus žmogus? Tai abstrakcija, kurią susikuria psichologai, stebėdami daugumos elgesį, matematiškai tariant — randa bendrąjį vardiklį. Bendrojo vardiklio žmogus sukuriamas, stebint žmones įprastinėse gyvenimo situacijose. Reikėtų pasakyti, kad toks stebėjimas nėra bešališkas, t. y. laisvas nuo išankstinių nuostatų. Pvz. jeigu jūs esate idėjinis komunistas — prie normalių žmonių neskirsite kapitalistų. Jeigu jūs esate materialistas, tada, vadovaujantis jūsų logika, religingus žmones reikėtų skirti prie nenormalių žmonių.
          šiandieninis normalus žmogus — tai žmogus be dvasinės dimensijos. Vartotojiškos visuomenės idealų fone religija tėra psichologinė atgyvena, Dievas — graži vaikystės svajonė. šventieji — neadekvačiai reaguojantys į gyvenimo realijas žmonės. Modernusis normalus žmogus yra žmogus — vartotojas.
          Visi skubame su išpūstomis burėmis į laimę. Gyvybės energiją galime realizuoti ne tik dvasiniame, bet ir kūno lygmenyse. čia susikerta materializmo ir idealizmo pozicijos. Psichologijoje vienas gina Froidas, kitas — Jungas. Pirmasis kalba apie libido — seksualinį potraukį, kurį galima sublimuoti, t. y. pakeisti potraukiu religijai, menui ir pan. Antrasis kalba apie libido — archetipinę energiją, kurią galima desublimuoti, t. y. išlieti gyvulinių potraukių lygmenyje.
          Taigi, kurio normalus žmogus yra normalus? Kurios materialistinės ar idealistinės pozicijos yra teisingos? Daug kas sveikina Froidą, nes jį sekti ir suprasti yra lengviau. Jis rašė, jog religinės paieškos yra regresyvus ir neurotiškas bėgimas nuo realybės. Jam tai yra tikriausios neurozės simptomas. Jungui tai neurozės priežastis. Jo manymu, žmogus negali visai išgyti nuo neurozių, kol neatkurs religinio gyvenimo. Froido teorijų alfa ir omega — seksualinė energija. Jungas mano, jog žmogaus elgesio pagrindinis motyvas — transcendencijos poreikis. Jam tai— pirmasis ir svarbiausias pasąmonės archetipas. Todėl jeigu savo sapną papasakosite Froidą išpažįstančiam psichoanalitikui, jis įžiūrės jame simbolinių perversijų kupinas fantazijas, kurios jam reikš seksualinės orientacijos paieškas. Jungo mokinys tame pačiame sapne matys archetipiniais simboliais perkrautas fantazijas, po kuriomis slypi religinės saviraiškos poreikis. šie abu modernūs psichoanalitikai, jeigu vadovautumėmės jų logika ligi galo, turėtų vienas kitam atrodyti nenormalūs.
          Jeigu mums nepriimtinos animalinio žmogaus pozicijos ir mes išeities tašku pasirenkame Jungo normalųjį žmogų, tada verta būtų susidomėti kad ir logoterapija. šis žodis siaurąja prasme reiškia psichoterapijos metodiką, kai ligoniui tam tikrų priemonių pagalba padedama užpildyti “egzistencinį vakuumą", patenkinti jame giliai užslėptą ,,fundamentalų prasmės poreikį". Plačiąja prasme logoterapija reikštų pastangas suprasti savo gyvenimo tašką — Omegą. žmogaus protas dažnai reliatyvų tikslą paskelbia absoliučiu. Jo veiklai yra būtinos ant pjedestalo iškeltos vertės — idealai. Taip mokslininkas gyvena dėl savojo atomo, menininkas vardan savęs išreiškimo. žinoma, šitie tikslai yra geri, bet jie nepajėgia pasotinti Dvasios.
          šiandieniniame pasaulyje Dievas tapo blankia vizija. Gyvenant savajame mažų dievų panteone, gyvename tarsi uždaroje, neturinčioje dvasinės dimensijos erdvėje. Joje meldžiamės pinigams, garbiname mokslą, atnašaujame smilkalus viršininkui... šiems dalykams suteikiame magišką galią, matome juos spindint ta šviesa, kurios jie patys savyje neturi.

          Pažvelgę žmonėms į akis, pamatome niūrią panoramą: bendravimas persisunkė ligotu daiktų vertinimu, kitas žmogus vertinamas tik pagal sugebėjimą atlikti vieną ar kitą funkciją, atnešti naudą, tvyro valdžios godulys - silpnieji tampa aukomis tų, kurie yra stipresni ir neturi skrupulų. Išbluko prasmės horizontas, jokių įpareigojančių normų, jokios absoliučios Tiesos... Mūsų visuomenėje kai kurios aukštesnės vertės dar gyvuoja rezervato sąlygomis. Tereikia joms pasirodyti viešai ir bemat koks nors blūdo apaštalas puola talžyti jas kaip paskutinį tabu, varžantį neurotinę jo laisvę.
          į mus žvelgia daugybė dvasinės ubagystės veidų. Nevaržomą vidinių normų mūsų kasdienybę užpildė melas, plėšimas, žudynės ir savižudybės... Prasmės vakuumas, paprasčiau tariant - dvasinė ubagystė, paverčia gyvenimą "absurdo teatru".
          Ar toks gyvenimo stilius yra geras? žinia, šunys ilgainiui pripranta prie grandinės. Bet ar bandos gyvenimas mums priimtinas? Ar nejaučiame, kad gyvename klaidingai, kad į mūsų kaulus skverbiasi šaltis?
          Fridrich Nietzsche rašo: "Kur link mes einame? Tolyn nuo bet kokios saulės... Pasirodo chaosas, taip, mirtinas šaltis ir Nihilizmo naktis... Ar netapo šalčiau? Ar nežengia naktis, ilga naktis".
          Tik atrodo, kad Nihilizmas yra nuoga teorija, iš tiesų daugeliui žmonių jis tapo pasaulėžiūra. šiandienos žmogus nedvejodamas moka žmogiškąja garbe už visa, ką gali paliesti, paragauti... Jis tapo miniažmogiu, kuris už juslinį malonumą sutinka mokėti visu, kas yra neapčiuopiama. Jeigu neturime Dvasinio prado, nėra ir Dievo karalystės. Nietzsche sakė: "Naivu manyti, kad moralė išliks, jei nebus ją sankcionuojančio Dievo".
          Nietzsche su keistai pažįstamu patosu sušunka: "Dievas yra miręs. Dievas lieka miręs. Mes jį nužudėme! Kaip mes galime tikėti savimi, visų žmogžudžių žmogžudžiais? šio pasaulio švenčiausias ir galingiausias kraujuoja po mūsų peiliu ir kas nuplaus šį kraują nuo mūsų?" žmogus, išsižadėjęs Dievo, norėjo apginti savo ir pasaulio vertę nuo Jo, visa veikiančio ir visur esančio. Ar ateizmas ištesėjo pažadus? Ne. Matome: išsigynus Dievo, teigiant pasaulį be Dievo t. y. Dievą neigiant, buvo paneigtas ir žmogus, ir pasaulis. Dievo išsigynimas - tai ne tik religijos atsisakymas. Dievo vietą užėmė Velnias.
          Mes nužudėme Dievą. Belieka klausti, ar Jis, nukryžiuotas daugelyje golgotų, kurios yra mūsų širdys, trečią dieną prisikels? Ar norėsime, kad Jis prisikeltų? Pasak Kanto, nors teorinis protas nieko negali pasakyti apie Dievą, bent jau praktinis protas reikalauja, kad Jis būtų. Jo buvimo labiau reikia šiame, nei kitame gyvenime.
          Jis privalo prisikelti net tuomet, jeigu teisinga pasirodytų Nietzschės (ir daugelio prieš jį) teorija, pagal kurią žmonijos idealai neegzistuoja savaime. žmonės, pasak filosofo, juos išranda ir dėl jų susitaria. Kai kurios socialinės vertės, nors ir labai suvaržančios žmonių prigimtį, vis dėlto būtinos bendruomenės gyvenime, paskelbiamos esant Dievo įsakymais, pomirtinio gyvenimo garantu. Kiekvienas turime teisę mąstyti kaip norime. 0 pasirinkti?
          Nederėtų klausti, ar Dievas yra. Tai primena kitą klausimą: ar yra Sniego žmogus. Dievas, kitaip nei Sniego žmogus, yra būtinas mūsų egzistencijai. Ne vienas tikriausiai pasakys: pripažįstu, jog Dievas reikalingas, bet aš netikiu. Pripažinimo užtenka. Tikėjimas yra Dievo dovana, belieka jos laukti.

          Via purgativa (apsivalymo kelias)
           1. Dvasios mokytojų sekimas ir kopijavimas.
           2. Žmonių palikimas užpakalyje ir skubėjimas pas Dievą išminties.
           Via illiuminativa (apšvietimo kelias)
           1. Laisvė be baimės ir pasitikėjimas Dievu.
           2. Pasirengimas viską priimti, pasitikėjimas Dievo paskirtu likimu.
           Via unitiva (susijungimo kelias)
           1. Gyvenimas taikoje ir ramybėje, ilsėjimasis Dievuje.
           2. Laisvumas nuo prigimties, tapatybė su Dievu.

          Apsisprendę už Dievą, mes teigiame save tokius, kokie esame giliausioje savo prigimtyje. Todėl kova už Dievą, nėra kova už kažką svetimą, šalia esantį, bet galų gale kova už save pačius.
           Šeimininkus nugalėję robotai svarstė klausimą: kas tai per daiktas jausmai? Po ilgai trukusių debatų paskelbė jiems vieninteliai prieinamą išvadą: jie yra virš prigimties, todėl nesvarstytini. Žmogus, prisiekęs ateizmui, pasiryžta save sužaloti, išsižada tai kas jame esmingiausia.
           Mes ieškome Dievo, užgaulingai šūkaujame, žiūrėdami į dangų, ir kenčiame be jo. Turime keistą pagundą pasakyti, kad esame aukščiau už jį. Kuomet išklaidžiojame visus kelius, kurie veda šalin nuo Dievo, atrandame jį netikėtai tenai, nei vienas nelaukė jį sutikti.
           Nėra nei vieno žmogaus, kuris tikrai būtų be Dievo, bet yra begalė tokių, kurie prarado orientaciją ir ramybę. Dievas, be abejo, būtų labai mažas, jei mūsų protas pajėgtų jį aprėpti, o akys matytų. Visgi jis yra tarsi oras, be kurio gyventi būtų neįmanoma. Kuomet paliaujame Dievą matuoti savo ribomis – tai būtų tolygu sutalpinti vandenyną kriauklėje – suvokiame, kad mūsų paskirtis gyventi jame. Galime turėti viską: žmogų, meilę, laimę, bet to kažkokiu keistu būdu bus visada maža.
           Dievo atžvilgiu randamės trijose padėtyse: galiu būti vergu, saugotis, kad negaučiau su rykšte, išvengčiau bausmės. Esame samdiniai, jei gyvename vardan algos, norime būti apmokėti sveikata, sėkme, turtais... Galiausiai sūnūs yra tie, kurie daro gėrį dėl paties gėrio, atsiveria Dievui ir susivienija.
           Dievas stovi viršum visų kategorijų ir todėl yra anapus visų sąvokų. Tąja prasme jis yra grynasis „Niekas“. Dargi pasakyti apie Dievą, kad jis „yra“, negalima. Apie ‚Tai‘ daugiausia pasakome kuomet tylime. Todėl paviršutiniškas žmogus pasako, kad Dievo iš viso nėra. Tai, anot biblijos, trumparegiška ir kvailiui būdinga išvada. Tiesa yra ta, kad mūsų nėra, jei netapsime apšviesti tos šviesos, iš kurios imame savo esmę.

          Senovės laikais vien tik vaistininkas ir daktaras pažinojo degtinę, kiti žmonės nieko apie ją nežinojo. Ant galo išsimokino ją pažinti ir bobos. Jos girdėjo apie degtinę, kad tai yra didelis vaistas, todėl ir pradėjo su ja ne tik ligonius gydyti, bet ir sveikiems dėl sveikatos išlaikymo ją siūlyti. Vyrai klauso moterų savo, viską gatavi daryti, kad tik boboms patikti, taip, kaip Adomas levą bevalgant uždraustą vaisių matė, - jos nesudraudė ale ir pats valgė.
          Sveikatoje esančiam žmogui degtinė visai nemačina, bet dar ir iškadija. Todėl tas pasakymas, kurį gerdami degtinę žmonės vieni kitiems sako, yra melagingas. Jie sako "į sveikatą", o yra į nesveikatą arba į ligą, aš abejoju, ar jį ne velnias išmislijo. Jei didesnis svečias į namus ateina, gaspadinė tuojau išsprūsta pro duris ir pargrįžta degtinės bonką rankoje nešdama. Gaspadorius neklausia, ar svečiui ši prie dūšios, ar ne, pirmiausia patsai godžiai stiklelį makt, paskui pripylęs tą patį stiklelį neša svečiui prie burnos ir per prievartą verčia gerti.
          Kitas svečias padėkoja ir pasakyti nori, kad jam degtinė nesveika ir kad bėdos gali padaryti, tačiau tai nieko nepadeda. Gaspadorius atsisėdo jam už akių ir verčia svečią degtinę gerti. Svečiui nusibosta, nes jis nė vieno išmintingo žodžio negirdi, o ta degtinė ištolo jau štykšti ir bjauri jam rodosi, norėtųsi pasiskubinti… Šeimininkas svečią į glėbį ir vėl už stalo sodina, ir vėl degtinę kiša. Jei svečias negeria, šeimininkui rodosi, kad tai svečias nedrįsta, dėl to, kad jam galėtų iš tikros širdies savo meilę parodyti, patsai pirmiausiai nuolat sveikina ir sveikina svečią, ir nusisveikina nuo koto, t. y.: jo akių lėlelės pabalusios, veidas kaip keptas vėžys, liežuvis milijasi: nė vieno išmintingo žodžio negali ištarti, galva garuoja, apsiseiliojęs, nors ant kojų nestovi, bet siekia svečią bučiuoti Ir be paliovos šneka: "gerk degtinę".
          Iš toliau atvažiavę žmonės, matydami tokią mūsų parapijiečių meilę, pašneka: "Biedni žmonės.Tikri prasčiokai, be jokio apsišvietimo. Tiek pasaulyje yra nekaltų džiaugsmų, o jie nieko nepažįsta, kaip tik tą smirdinčią degtinę.
          Kun. Antanas Tatarė, 1851 m.

          Kad gyventi kartu neužtenka to, ką vadiname tolerancija. Tolerancija reiškia pakantumą. Pakęsti kito nuomonę? Pakęsti kitą žmogų? Tolerancijos esmę išreiškia žodžiai: gyvenk kaip nori, tu man nerūpi. Todėl šiandienos žmogus supranta, kad jo gyvenimas, jo tikėjimai yra tik toleruojami. Didžiai liūdna suvokti, kad vietoj to, kad mylėtų, ar bent priimtų, suprastų, tave tik pakenčia. Todėl klausiame: ar ilgai? Kiekvienas sutiksime, kad yra gerai, jei kiti toleruoja mano pažiūras ir dargi ginčytinus darbus. Tačiau jeigu yra toleruojamas pats žmogus? Kiekvienas norime iš kitų daugiau negu vien tiktai pakantumo. Juolab, kad šis pakantumas persimaišo su abejingumu tam, ar tu gyveni, ar miršti, džiaugiesi ar kenti. Yra bloga, jeigu kiti atsitveria aukštomis sienomis ir pasidomi tavimi tik žiūrėdami pro plyšį. Tolerancija gimdo susvetimėjimą.
          Atjautos šerdis yra geranoriškumas. Sugebantis atjausti sieks su kitu pasidalinti tuo, ką jis laiko gėriu. Tolerancija persismelkia abejingumu. Ji pamiršta kitą žmogų tol, kol jis netampa grėsme nuosavoms tiesoms. Šios grėsmės akivaizdoje atjauta sieks taikos, o tolerancija pavirs į neapykantą.
          Atjauta pripažįsta, kad kiekvienas galime turėti nuosavas tiesas, o atėjus laikui jas išmesti tarsi suplyšusius drabužius. Juk daug svarbiau, nei pati tiesa, yra žmogus. Tolerancija savyje slepia agresyvumo branduolį. Jai ne tiek svarbu leisti kitiems gyventi, kiek ją jaudina baimė, kad kiti neatimtų nuosavų tiesų. Jas praradęs, prarasiu pagarbą sau. Ši baimė, kad kiti mane pasmerks dėl tų drabužių, kuriuos nešioju, apnuogina tolerancijos esmę. Ja daugiau stengiamės prisidengti patys, nei pateisinti kitą.
          Tiek atjauta, tiek tolerancija skelbia "teisę būti skirtingu". Kiekvienas gali pasakyti, kad "tai yra mano vertės", ir niekas neturi teisės jų niekinti. Šiandienis žmogus jaučiasi esąs kūrėju kuomet nusprendžia, kokios vertės jam yra svarbios, jis išgyvena galios jausmą, kuomet atmeta svetimas vertes. Tačiau ši laisvė nuspręsti, kas yra teisinga, atveda į akligatvį.
          Šiandienos dorybės - "tolerancija", "savęs išreiškimas", "atvirumas". Šiandienos moto yra gerai gyventi. Privati moralė tapo auksine taisykle. Vyrauja tikėjimas, kad žmogus esmėje yra geras ir dėl to nedera jo varžyti. Pirmasis ir didysis šiandienos įstatymas yra: "išlaisvink save". Einant šiuo keliu reikia atmesti visus draudimus, rūpintis ir mylėti save, siekti ir ieškoti tai, kas yra malonu. Gyventi - tai reiškia gyventi dėl savęs ir nepaliaujamai siekti laimės. Laimės turinį sudaro patogumas, sveikata, jaunystė, pasilinksminimai, sėkmė, malonumai.
          Visuomeniniame dorybe tapo privataus gyvenimo neliečiamumas. Kiekvienas turime teisę gyventi taip kaip norime ir mus varžo tiktai vienintelis draudimas: primesti savo nuomones kitiems.
          Šiandieną yra praktikuojamas tik gailestingumas ir tik rezervato sąlygomis. Gailestingumas yra privaloma dorybė, tačiau ji turi reikštis tam tikra forma. Jeigu atjauta mato šalia esančius žmones, tai šiandienos gailestingumas rūpinasi diskriminuojamais, persekiojamais, gamtinių nelaimių ištiktaisiais. Šis gailestingumas tampa parodomuoju sentimentu. Jam užtenka tik keleto nerūpestingų gestų. Užtat šis sentimentas atsilygina šimteriopai, suteikdamas patogų savimi pasigėrėjimo jausmą. Ir visai nesvarbu kad toks gailestingumas pažemina kitą.
          Šiandieniniame pasaulyje visos nuomonės yra lygios, o kai kurios iš jų net ir patogios. Tačiau kiekviena mintis, kiekviena tiesa ir kiekvienas darbas turi nuosavus atspalvius. Pajausti šviesius ir tamsius atspalvius vėlgi gali tik užgimusi dvasia. Atjaučianti dvasia tampa žvake, kuri išblaško tamsą .