Knygoje “Civilizacija nupuolime“ Jungas rašė: “Tironiškos, obsesiškos, entuziastiškos, apakinančios idėjos plinta pavergdamos žmones, šie patiki į absurdiškiausius dalykus ir elgiasi tarsi būtų apsėsti ( Jung C. G. The Collected Works, vol. 10, N. J., U P, 1964. p. 340 ). Jungas, atsakydamas į laišką, kuriame kalbama apie alkoholizmą, rašė: “Blogis, šis pasaulį valdantysis principas, pavergia neprityrusią dvasią. Tiktai nuoširdi religinė nuostata arba žmonių bendrijos pagalba gali padėti pasipriešinti blogiui. Tai yra mano tvirtas įsitikinimas. Tas žmogus, kuris negina aukštesnės Gėrio jėgos ir visuomenėje jaučiasi vienišas, paprastai yra nepajėgus pasipriešinti blogio jėgai. ši jėga pagrįstai yra pavadinta Velniu. Tačiau šio žodžio vartojimas iššaukia daug nesusipratimų, todėl jo daug kas vengia“( The Collective Works, vol. 18, 1966, p. 301 ). Kas patyrė pražūtingą narkotikų poveikį gali suvokti, kas tai yra apsėdimas. Apsėdimu galima pavadinti fašizmo ir komunizmo psichozes.
          Jungas savo raštuose ne kartą pabrėžė, jog žmogus negali pradėti kovos su Blogiu, kol netikės į jo realų egzistavimą. Dar svarbiau nei tikėti į Dievą yra pripažinti, jog šėtonas realiai egzistuoja. žmogus, bėgdamas nuo jo, būtinai atbėgs, dargi iš anksto ir nežinodamas kelio, pas Dievą, nes jis yra vienintelis išsigelbėjimas. Psichologas pastebėjo, jog jo pacientai alinami neurotinės blogio baimės negali iš jos išsivaduoti tol, kol nepažvelgia blogiui tiesiai į akis, kol nepatiki jo realumu.
          įvairiais drabužiais apsirengę prie žmogaus ateina anų pasaulių dvasios. Jungas apie jas rašė: “šios formos nesikeičia nei bėgant laikui, nei priklausomai nuo kultūros. Primityvesniame lygyje žmonės bijojo burtų, šiandieną mes pastebime, kaip žmonės bijo mikrobų. Tada tikėjo į dvasias, dabar tiki į vitaminus. Anksčiau žmones apsėsdavo Velnias, dabar jie yra apsėdami idėjų”(the Collective Works, vol. 12, 1969, p. 491).
          Dilgėlės labiausiai suveši nematomuose ir apleistuose užkampiuose. Jeigu žmogus pastebi psichines realybes, kaip kompleksai ir archetipai, arba kaip religingi žmonės vadina angelus ir demonus ir pripažįsta jų realumą, tada jisai gali priimti jų iššūkį ir turi šansą nugalėti.

          žodis ‘nuodėmė’ nepastebimai prapuolė iš mūsų kasdieninės kalbos. Mes galime kalbėti apie teisingumą, apie gyvenimo prasmę ir apie mirtį, tačiau net ir tokiose temose žodis ‘nuodėmė’ neišsitenka. Yra tarsi baimė mūsų viduje, kuri prieštarauja šio žodžio garsiam ištarimui. Susidaro įspūdis, jog tarsi gyventume tamsoje ir niekas nedrįstų pasakyti, jog aplink yra naktis.
          Pats žodis ‘nuodėmė’ turi tarsi dvi puses. Viena kaip ir lengvabūdiška humoristinė, kita atvirkščiai yra stipri ir sunki. Mes žinome daugiau negu mums patiems atrodo. Mūsų vidinė nuojauta pasako, kad nuodėmė turi metafizinę dimensiją, jog tai yra, jeigu panaudoti Platono minimą alegoriją, grandinė, kuri pririša dvasią prie sienos tamsiame požemyje. Jaučiame, jog padarius nuodėmę kažkas įvyksta kreivai.
          Mes norime džiaugtis gyvenimu. Tai yra mūsų teisė. Mes nebijome klaidų. Tai ir gerai. Ne kiekviena klaida yra nuodėmė. Galima padaryti daug netgi įstatymu baudžiamų klaidų, bet jos nebus nuodėmės. Daug blogio yra padaroma dėl psichinio nestabilumo. Vienų žmonių galvose, liaudiškai kalbant, peri vienoki, kitų galvose kitokie paukščiukai, arba jei tą patį pasakyti psichologiškai, - isterinės asmenybės nori pasirodyti daugiau nei pajėgia, dėl ko į valias primeluoja ir nedvejoja, kad gali ant kitų žmonių galvų pasilypėti; kitos kvėrerentinės asmenybės fanatiškai kovoja dėl neadekvačių menkniekių. . .Jeigu psichologams duosi valią, jie 99 % - uose žmonių įžiūrės pamišimo požymius. Vis dėlto jie yra teisūs sakydami, kad daugelio žmonių nervai yra pakrikę. Silpni nervai, žinoma, nėra nuodėmė.
          Laisvas žmogaus valios pritarimas yra tuo niuansu, kuris klaidingą darbą, žodį ir mintį perkelia į kitą kategoriją - paverčia nuodėme. Neapkęsti šviesos - tai vienytis su šėtonu. Atrodytų, jog šito pasaulio įvykiai metafiziniu požiūriu nėra ypač didelės reikšmės. Svarbiau yra nuostata jų atžvilgiu.
          Jonas rašo: “Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios” (1 Jn. 3, 8). Apaštalas atrodo gan tiksliai duria pirštu į masinių psichozių, paniekos vienas kitam ir neapykantos pritvinusios tarpusavio santykių atmosferos šaknį. Jis kalba apie “dvasias ore”.
          Apaštalas rašo, jog mes kovojame “ne prieš kūną ir kraują”(Ef. 6, 11), bet prieš blogio jėgas. ši mintis žodžiui ‘nuodėmė’ priduoda gylio. Tai jau nebe ‘paišdykavimas’, bet garsesnis ar tylesnis ištarimas žodžio ‘taip’ sąjungai su šėtonu. Nuodėmė pasirodo naujoje šviesoje. Ji yra ne atskiras prasižengimas, o palinkimas į bloga. Kas paveda savo kūno narius vergauti nuodėmei, tas tarnauja šėtonui(plg. Rom. 6, 19). žmogus, darydamas Velnio darbus, įsijungia į piktųjų dvasių bendruomenę, į corpus diabolicum.
          Nuodėmė nėra tiktai kas nors kūniško. Ne kiekviena, kaip Pranciškus Asyžietis sakė, brolio asilo išdaiga yra nuodėmė. Nuodėmė - tai mistinis ryšys su šėtonu, tai žmogaus suokalbis su piktosiomis jėgomis prieš Dievą. Būtent šiame dalyke sprendžiasi žmogaus likimas. Vienas kelias garantuoja dvasios pergalę ir sušildo vidinį žmogų dieviškosios Saulės spindulių kaitroje, kitas kelias veda atgal į nebūtį. Viena kryptis tai individulizacija, kita - puolimas į minios glėbį.
          Paulius surado išeitį iš labirinto : “Mūsų senasis ‘aš’ yra nukryžiuotas kartu su Jėzumi, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas”(Rom. 5, 6). Išeitis - nukryžiuoti nuodėmės kūną. “Kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės”(Rom. 6, 7). Apaštalas kviečia “gyventi atnaujintą gyvenimą”(Rom. 6, 4), apsivilkti nauju sudvasintu drabužiu. Tik čia, kur pabaiga, stoja pradžia.

          Kaip grynai dvasinės būtys gali paveikti materiją? Bandymai tai paaiškinti šiandieninio žmogaus guviam protui atrodo naivokai. Betgi manau neatsiras ir tokio drąsuolio, kuris uždraus dvasioms vaikščioti, kur jos nori. Piktosios dvasios, psichokompleksų ar paprasčiausiai tariant idėjos apsėdimai atrodo, kad yra kasdieninis reiškinys.
          Viduramžių teologai skiria tris Velnio įtakos žmogui formas. Pirmoji - “circumsessio”. šį lotynišką žodį galima versti “apglėbimas”. Blogio jėga apsupa žmogų. šėtonas, anot Pauliaus, ‘tarsi riaumojantis liūtas’ vaikščioja aplinkui. žmogus jaučia, kad piktosios jėgos yra šalia ir joms priešinasi.
          Kristus, kalbėdamas apie “pasaulį”, dažnai vartojo sąvoką “šėtono viešpatavimo erdvė”. šv. Rašte Paulius kalba apie “elementus”, kurie pripildo orą. šėtono apkratas tarsi infekcija sklando ore, kuriuo mes kvėpuojame. Netikėjimas ir cinizmas reikalauja ne tik sau tolerancijos, bet ir pripažinimo.
          Kita forma - “obsessio”. žmogus tampa šėtono buveine. į vidų įsimeta nenugalimas šaltis. žmogus nors ir gali valdyti savo rankas ir kojas, tačiau jo mintys ima alsuoti Velnio dvasia. Toks žmogus randa savo pomėgį, naikindamas ir suteikdamas kitam skausmo. žmogus nors kartkartėmis ir išgirsta sąžinės priekaištus, bet pats jau nebepajėgia ką nors pakeisti.
          Visai nesvarbu, kur gyvena atskiri žmonės ir kokio jie yra charakterio ir inteligencijos lygio. Jeigu jų dvasia nusilpusi ir yra neatspari Tamsos stichijos įtaigai, jie paklūsta kolektyvinei sielai. ši priverčia juos mąstyti, jausti ir elgtis jiems neįprastu būdu.
          žodis ‘minia’ paprastai pažymi didesnę žmonių sankaupą. Iš psichologinio požiūrio šis žodis reiškia visai ką kitą. Esant tam tikroms sąlygoms susibūrę į draugę žmonės įgauna naują psichologinę kokybę. Atskirų asmenybių sąmonė aptemsta, jausmai ir mintys orientuojasi viena kryptimi. Generuojasi kolektyvinė siela, kuri nors ir yra trumpalaikė ir praeinanti, tačiau turi savą charakterį ir paklūsta tam tikriems psichologiniams ar net ir metafiziniams įstatymams.
          Mase negalima pavadinti atsitiktinai, sakykime, aikštėje susibūrusio tūkstančio žmonių. Kad jie taptų minia ir kad jų atskiros valios paklustų masės sielai yra reikalinga daug daugiau. šiandieninė technika susirinkimo į aikštę sąlygą išvis panaikino. Radijo, televizijos, knygų pagalba masinė siela, masinės psichozės susieja skirtinguose pasaulio kampeliuose esančius žmones.
          Galiausiai - “possessio”. Tai “apsėdimas”. šėtonas pilnai valdo žmogų, jo sielą ir kūną. šis žodis taikomas tam atvejui, kurį rodė garsus kino filmas “Egzorcistas”.

Spiritus bonus - geroji dvasia	Spiritus malus - blogoji dvasia
Quo ad intellectum -  įtaka protui
1. Verus - teisus	Falsus - melagingas
2. Non de rebus inutilis- ne apie nenaudingus daiktus	Res futiles, inutiles et vanae - niekingi ir tušti dalykai
3. Illuminat intelectum - apšviečia protą	Tenebrae, vel falsa lux in imaginatione - tamsa arba apgaulinga vaizduotės šviesa
4. Docibilitas intelektu - rimtų argumentų priėmimas	Obstinatio iudicii - užsispyrimas savo nuomonėje
5. Discretio - blaivus protas	Exaggerationes - perdėjimai
6. Cogitationes humiles - saikingas savęs vertinimas	Superbia, vanitas - išdidumas, tuštybė
QUOAD  VOLUNTATEM - įTAKA VALIAI
1. Pax interior - vidinė taika	Turbatio, inquietus animus  - nerimas ir sumaištis sieloje
2. Humilitas vera, efficax - tikras ir įtikinantis nusižeminimas	Superbia vel falsa humilitas - puikybė ar apgaulingas nusižeminimas
3. Fidusia in Deum cum timore sui ipsius - pasitikėjimas Dievu saikingai save vertinant	Praesumptio vel desperatio - perdidelis pasitikėjimas savimi arba neviltis
4. Voluntas flexibilis, facilitas manifestandi se - lanksti valia, nesusikaustęs elgesys	Obstinata voluntas, cor durum et clausum - užsispyrusi valia, kieta ir uždara širdis
5. Recta intentio in operando - tiesus veikimo motyvas	Obliquo intentio - dviprasmis motyvas
6. Patientia in doloribus corporis - ištvermė kūno ir sielos skausme	Impatiantia in probationibus - nekantrumas išbandymuose
7. Mortificatio interna - vidinė drausmė	Rebellio passionum - aistrų sukilimas
8. Simplicitas sinsera - nuoširdus paprastumas	Duplicitas, simulatio - veidmainiavimas, nudavimas
9. Libertas spiritus - dvasios laisvė	Animus affectu terrestium rerum - sielos vergavimas daiktams
10. Studium imitandi Christum - pastangos sekti Kristų	Alienatio a Christo - nutolimas nuo Kristaus
11. Caritas benigna, sui obliviscens - kilni, save pamirštanti meilė	Falsus zelus, amarus, pharisaicus - kreivas,kartus,fariziejiškas karštis

          ...Gilumoje staiga atsiveria geležinės kalėjimo durys, ir senis su žibintu rankoje lėtai įeina į kalėjimą. Jis vienas, durys paskui jį tuoj pat užsidaro. Jis sustoja ir ilgai, minutes dvi, apžiūrinėja kalinį. Pagaliau tyliai prieina, pastato žibintą ant stalo ir sako kaliniui: -"Tai tu? Tu?- bet nesulaukęs atsakymo paskubomis priduria: -Neatsakyk. Tylėk. Ir ką tu gali pasakyti? Aš per daug gerai žinau, kad tu, taip tu net teisės neturi nieko pridurti prie to, kas žinoma iš anksčiau. Kodėl tu atėjai trukdyti? -Nes tu atėjai trukdyti, ir pats tai žinai. Nežinia, kas bus rytoj? Aš nežinau, kas tu, ir žinoti nenoriu: ar tai tu, ar tik tavo atvaizdas, bet rytoj aš nuteisiu tave ir sudeginsiu tave ant laužo, kaip pikčiausią eretiką, ir ta pati minia, kuri bučiavo tau kojas, rytoj man tik mirktelėjus puls rinkti anglis, kad greičiau įsiliepsnotų tavo laužas. Ar tu tai žinai? Taip, gali būti, kad tu tai žinai,"- pridūrė jis giliai susimąstęs, nei sekundei nepaleisdamas iš akių savo kalinio... […]
          Galinga ir protinga dvasia, save naikinanti ir neegzistuojanti dvasia,- tęsia senis, -didi dvasia kalbėjo su tavimi dykumoje, ir mums perduota knygose, kad ji lyg ir "gundė" tave. Ar tikrai taip? Ir ar būtų galima pasakyti nors ką nors daugiau už tiesą, kurią ji tau apreiškė trijuose klausimuose, ir kad tu atmetei, ir kad knygose tai pavadinta "gundymu"? O tuo tarpu, jei žemėje kada nors būtų įvykęs visiškai tikras visaapimantis stebuklas, tai būtų įvykęs būtent tą dieną, tuose trijuose gundymuose. […]
          Prisiminkim pirmą klausimą, nors ir ne paraidžiui, bet vis gi: "Tu nori eiti į pasaulį ir eini tuščiomis rankomis, su kažkokiu tai laisvės įžadu, kurio jie, savo paprastume ir įgimtame savivaliavime, negali net suvokti, kurio jie bijo ir baiminasi - nes nieko ir niekada nebuvo nepakenčiamesnio žmogui ir žmonių bendruomenei už laisvę! Ar matai tai toje basas kojas deginančioje dykumoje? Paversk laisvę į duoną, ir paskui tave žmonija bėgs, banda, dėkinga ir paklusni, nors ir amžinai drebanti, kad tu atitrauksi duodančią ranką ir pasibaigs jiems tavo duona. Bet tu nepanorai atimti iš žmogaus laisvės ir atmetei pasiūlymą, nes kokia laisvė, išmąstei tu, jei tikėjimas nupirktas duona? Tu pasipriešinai, kad žmogus gyvas ne tik duona, bet ar žinai, kad vardan tos žemiškos duonos ir sukils prieš tave žemės dvasia ir susikaus su tavimi ir nugalės tave, ir visi eis paskui jį, šaukdami: "Kas gali prilygti šiam žvėriui, jis išvarė mus iš dangaus! […]
          Ne, mums brangūs ir silpni. Jie nuodėmingi ir maištaujantys, bet ir jie pagaliau taps klusniais. Jie stebėsis mumis ir laikys mus dievais už tai, kad mes, tapę jų valdovais, sutikome subrandinti laisvę ir jiems vadovauti - toks baisus jiems pasirodys buvimas visiškai laisvu! Bet mes pasakysime, kad paklusome tau ir valdome tavo vardu. Mes juos vėl apgausime, nes tavęs jau nebeleisime pas save. Tame mele ir slėpsis mūsų kančia, nes mes būsime priversti meluoti. štai ką reiškė tas pirmas klausimas dykumoje, ir štai ką tu atstūmei vardan laisvės, kurią pastatei aukščiau visko. O tuo tarpu šiame klausime buvo sudėta visa šio pasaulio paslaptis. Priėmęs "žemišką duoną" tu būtum atsiliepęs į bendrą ir amžiną žmonijos ilgesį kaip atskiro sutvėrimo, taip ir visos žmonijos kartu -į tai "Prieš ką nusilenkti."
          Nėra žmogui kito tokio pastovaus ir kankinančio rūpesčio, kaip tapus laisvu, kuo greičiau susirasti tą, prieš kurį nusižeminti. Tik žmogus ieško nusilenkti tam, kas jau neginčijama, taip neginčijama, kad visi žmonės iškart bendrai sutiktų jam paklusti. Nes tų vertų pasigailėjimo sutvėrimų rūpestis yra ne tik tame, kad surasti tą, prieš ką vienam ar kitam nusilenkti, bet kad surasti tokį, kad visi patikėtų juo ir paklustų jam, ir kad būtinai visi kartu. štai tas bendrumo poreikis paklusti ir yra pagrindinė kančia kiekvieno žmogaus atskirai ir visos žmonijos nuo amžių pradžios. Dėl visuotinio paklusimo jie naikino vienas kitą kardu. Jie sukūrė dievus. Ir kvietė viens kitą: "Palikite savo dievus ir ateikite nusilenkti mūsų, nes kitaip mirtis jums ir jūsų dievams!" Ir taip bus iki pasaulio pabaigos, netgi tada, kai pasaulyje išnyks dievai: vis tiek kris kniūpsčiomis prieš stabus. […]
          Yra trys jėgos, vienintelės trys jėgos žemėje, galinčios amžiams nugalėti ir tų silpnavalių maištininkų laimei įkalinti sąžinę; tos jėgos - stebuklas, paslaptis ir autoritetas. Tu atmetei ir viena, ir antra, ir trečia ir pats parodei tai savo pavyzdžiu. Kai galinga ir labai išmintinga dvasia pastatė tave ant šventyklos stogo ir pasakė tau: "Jei nori sužinoti, ar tu Dievo sūnus, tai krisk žemyn, nes pasakyta apie jį, kad angelai pagaus jį ir nusineš, ir nenukris, ir neužsimuš jis, ir sužinosi tada, ar tu Dievo sūnus, ir įrodysi tada, koks tavo tikėjimas Tėvu",- bet tu išklausęs atmetei pasiūlymą ir nepasidavei, ir nešokai žemyn. O, žinoma, tu pasielgei išdidžiai ir žavinčiai, kaip Dievas, bet žmonės, ta silpna maištaujanti gentis - argi jie dievai? […]
          Bet kartoju, ar daug tokių, kaip tu? Ir nejaugi tu iš tikrųjų nors minutei leidai sau patikėti, kad ir žmonėms bus įveikiamas panašus gundymas. Ar taip sukurta žmogiška prigimtis, kad atsisakyti stebuklo tokiais baisiais gyvenimo momentais, pačiomis sunkiausiomis ir labiausiai kankinančiomis apsisprendimo dvasiniais klausimais minutėmis likti tik su laisvu širdies sprendimu? O, tu žinojai, kad žygdarbis tavo išliks knygose, sulauks daugybės amžių ir paskutinių žemės metų, ir tikėjaisi, kad sekdamas tave ir žmogus taps dievu, nenorinčiu stebuklo. Bet tu žinojai, kad jei nors truputį žmogus atstums stebuklą, tą pačią akimirką jis atstums ir Dievą, nes žmogus ieško ne tiek Dievo, kiek stebuklo. Ir kadangi žmogus pasilikti be stebuklo neturi jėgų, jis susikurs sau naujus stebuklus, jau nuosavus, ir nusilenks jau žiniuoniškam stebuklui, bobučių kerams, nors ir koks maištininkas, eretikas ir bedievis jis būtų.
          Tu nenužengei nuo kryžiaus, kada tau šaukė, tyčiodamiesi ir erzindami tave: "Lipk nuo kryžiaus ir patikėsim, kad tai tu". Tu nenulipai todėl, kad vėl gi nepanorai pavergti žmogaus stebuklu ir troškai laisvo tikėjimo, o ne stebuklingo. Troškai laisvos meilės, o ne vergiško žavėjimosi galia, visiems laikams išgąsdinusia juos. Bet ir čia tu sprendei apie žmones perdaug aukštai, nes jie yra nelaisvėliai, nors ir sukurti maištininkais. Praregėk ir nuspręsk, štai praėjo penkiolika amžių, eik pažiūrėk į juos: ką tu iškėlei iki savęs? Prisiekiu, žmogus sukurtas silpnesnis ir žemesnis, nei tu apie jį galvojai! Ar gali, ar gali jis įvykdyti tai, ką ir tu? Gerbdamas jį tu kaip ir nustojai užjausti, todėl kad perdaug iš jo reikalavai, -ir tai tas, kuris pamilo jį labiau už save! Gerbdamas mažiau, mažiau iš jo ir reikalautum, o tai būtų panašiau į meilę, nes lengvesnė būtų buvusi jo našta. Jis silpnas ir niekšingas. Kas iš to, kad jis dabar visur maištauja prieš mūsų valdžią ir didžiuojasi, kad maištauja? Tai vaiko ir mokinuko pasikėlimas. Tai maži vaikai, maištaujantys klasėje ką tik išviję mokytoją. Bet ateis galas vaikiškam susižavėjimui, tai brangiai jiems kainuos.
          Jie sugriaus šventyklas ir užlies krauju žemę. Bet supras, pagaliau, kad jie kvaili vaikai, nors ir maištininkai, bet maištininkai silpnavaliai, nesugebantys suvaldyti nuosavo maišto. Apsipylę kvailomis ašaromis, jie neviltyje suvoks, ir jų žodžiai taps Dievo paniekinimu, nuo to jie taps dar nelaimingesni, nes žmogiška prigimtis neperneša paniekos Dievui, ir galų gale, panieka ir atkeršys už Dievą. Ir taip, neramumai, sumaištis ir nelaimės - štai dabartinis žmonių likimas po to, kai tu tiek iškentėjai dėl jų laisvės! […]
          O tarp kita ko tu galėjai dar tada paimti Ciesoriaus kardą. Kodėl tu atmetei šią paskutinę dovaną? Priėmęs tretįjį didžiosios dvasios pasiūlymą, tu būtum įvykdęs viską, ko ieško žmogus žemėje, tai yra: prieš ką nusilenkti, kam įteikti sąžinę ir galiausiai kokiu būdu visiems susijungti į neginčijamai bendrą ir darnų skruzdėlyną, nes poreikis pasaulinio susijungimo yra trečia ir paskutinė žmonių kančia. Visada žmonija siekė būtinai apsijungti visu pasauliu. Daug buvo didžių tautų su didžia istorija, bet kuo aukščiau buvo tos tautos, tuo jos buvo ir nelaimingesnės, nes stipresni už kitus suvokdavo pasaulinio žmonių susijungimo poreikį. Didieji užkariautojai, Timūrai ir čingis-chanai, praskrido, kaip viesulas virš žemės, siekdami užvaldyti visatą, bet ir tie, nors ir nesąmoningai, išreiškė tą patį didįjį žmonijos poreikį pasauliniam ir bendram susijungimui. Priėmęs pasaulį ir Ciesoriaus mantiją, būtum įkūręs pasaulinę karalystę ir suteikęs pasaulinę ramybę. Nes kas gi gali valdyti žmones, jeigu ne tie, kurie valdo jų sąžines ir kieno rankose jų duona. Mes ir paėmėme Ciesoriaus kardą, paėmę jį, žinoma, išdavėme tave ir nuėjome paskui jį. […]
          Laisvė, laisvas protas ir mokslas nuves juos į tokias tankmes ir pastatys prieš tokius stebuklus ir neišsprendžiamas paslaptis, kad vieni iš jų, nepaklusnūs ir įniršę, sunaikins save patys, kiti nepaklusnieji, bet silpni, sunaikins vienas kitą, o treti, likusieji, silpnavaliai ir nelaimingi, atšliauš prie mūsų kojų ir maldaus mūsų: "Taip, jūs buvote teisūs, tik jūs valdote jo paslaptį, ir mes grįžtame pas jus, išgelbėkite mus nuo mūsų pačių". Gaudami iš mūsų duonos, žinoma, jie aiškiai matys, kad mes imame jų pačių duoną, jų rankomis užaugintą tam, kad jiems ir atiduoti, be jokio stebuklo; pamatys, kad nepavertėme mes akmens į duoną, bet tiesą pasakius daugiau, nei džiaugdamiesi pačia duona, jie bus laimingi todėl, kad gaus ją iš mūsų rankų! Nes vis dar prisimins, kad anksčiau, be mūsų, ta pati duona, užauginta jų pačių, jų rankose pavirsdavo tik į akmenį, o kai jie sugrįžo pas mus, tas pats akmuo jų rankose vėl pavirto duona. Per daug, per daug aiškiai suvoks jie, ką reiškia kartą ir visiems laikams paklusti! Ir kol žmonės to nesupras, jie bus nelaimingi.
          Kas labiausiai padėjo viso to nesuvokti, pasakyk? Kas suskaldė bandą ir paleido ją nežinomais keliais? Bet banda vėl susirinks ir vėl paklus kartą ir visiems laikams. Tada mes duosime jiems ramią paklusnią laimę, laimę silpnavalių sutvėrimų, kokiais jie ir sukurti. O, mes juos įtikinsime, pagaliau, nesididžiuoti, nes tu juos išaukštinai ir išmokei savigarbos, įrodysim jiems, kad jie bejėgiai, kad jie tik apgailėtini vaikai, bet kad vaikiška laimė saldesnė už visas kitas. […]
          žinok, kad aš nebijau tavęs. žinok, kad aš buvau tada dykumoje, kad ir aš maitinausi šaknimi, kad ir aš dievinau laisvę, kuria tu palaiminai žmones, ir aš ruošiausi tapti tavo išrinktuoju, tarp galingų ir stiprių, trokšdamas "papildyti skaičių". Bet aš praregėjau ir nepanorau tarnauti beprotystei. Aš sugrįžau ir prisijungiau prie būrio tų, kurie ištaisė tavo žygdarbį. Aš palikau gerbiančius save ir sugrįžau pas klusniuosius dėl laimės tų klusniųjų. Tai, ką aš tau sakau, išsipildys ir mūsų karalystė susikurs. Kartoju tau, rytoj tu pamatysi tą paklusnią bandą, kuri nuo vieno mūsų žodžio puls rinkti anglis tavo laužui, ant kurio tave sudegins už tai, kad atėjai mums trukdyti. Nes jeigu atsirastų tas, kuris labiausiai nusipelnė mūsų laužo, tai juo būtum tu. Rytoj tave sudeginsiu...

          Alegorinis pasakojimas apie "Didįjį Inkvizitorių", kurį Ivanas Karamazovas papasakojo Aliošai F.Dostojevskio romane "Broliai Karamazovai" (F.M.Dostojevskis. Sobranije sočinėnij. M.,1958m.,313-327psl).

          Meluojantis nepasitiki Dievu, bet bijo žmonių. Melas – vergų ir šeimininkų duona. Melagis ritina melo kamuolį, kol šis tampa vis didesnis. Kas meluoja, tas galiausiai, ilgai nesusimąstęs, ir išduoda. Kas melu prasidėjo, turi ir baigtis melu, nes, net ir rožinėmis svajonėmis ir meilės polėkiu prasidėjęs darbas, jau nuo pradžios iki galo priklauso Melo kunigaikščiui.
           Saulę niekas neišdrįs pavadinti melage. Ja visada pasitikime, bet nors kartą sumelavusiu jau niekada nepasitikėsime, ir tai yra sunkiausia melo pasekmė: mes tampame vis labiau susvetimėję, mūsų sielos vis labiau atitenka šėtonui.
           „Jūsų tėvas velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.“ – sako Jėzus.
           Pameluoti „dėl šventos ramybės“, „niekas dėl mano melo nenukentėjo“... Nėra „švento“ ar „nekalto“ melo. Yra tik melas, kuris vis plačiau praveria tamsos, sumaištes, depresijos vartus, pro kuriuos į nelaimėlio gyvenimą įsiveržia vis daugiau vaiduoklių.

           „Pragaras nesuderinamas su Dievo gerumu“, „pragaro nėra“... Ypač šiandienos žmogui nepatina pragaras. Jis visada gali Dievui ir jo pragarams pagrūmoti mokslo lazda.
          Visgi tiesą pripažįsta vienais ar kitais žodžiais visos pasaulio religijos. E. Kantas „Grynojo proto kritikoje“ rašė, kad mums, kurie tikime į teisingumą, Dievas privalo būti (jo buvimo įrodyti neįmanoma, bet jis „privalo būti“) kaip teisėjas ir atlygintojas už gėrį ir blogį. Pastaruosius dalykus mes jaučiame ir be didesnių mokslų skiriame gėrį nuo blogio, vadinasi būtent mūsų pasirinkimo rezultatas yra dangus arba pragaras.
          Viena moteris pasakojo savo nelaimes: neseniai pasikorė jos vyras, jos dukterį su dviem dukromis paliko anos vyras ir perskėlė gyventi pas netoli gyvenančią kitą moterį. Ji siaubingai nuoširdžiai pasakė: „Kad jis gautų galą“. Šis klajoklis paskui save velkasi prakeiksmo šleifą, jei jis per savo gyvenimą daug nuskriaus ir išduos, paskui jį slenkantis juodas debesis pavirs sunkiais į prarają traukiančiais svarsčiais. Blogio pasirinkimas, mūsų kreivi darbai mus nuteisia, pragaro duobę išsikasame patys, pragaras jau dabar yra „tarpe mūsų“, kaip ir Dangaus karalystė, pasak Jėzaus, „jau dabar yra tarpe jūsų“. Taigi kuo kaltas Dievas? Žmogus pats save nutremia į „negęstančią ugnį“, Dievas čia dalyvauja tik ištiesdamas gelbinčią ranką.

          Taip atsitinka, kad labiausiai išryškiname, žinoma su gera intencija, juodąsias gyvenimo puses. Šio negatyvaus iškėlimas yra vis dėlto didelė klaida. Tame dargi šmėkščioja kažkas šėtoniško. Kodėl linkstame kituose pastebėti vien tiktai klaidas? Kodėl tai, kas gera, retai akis tesulaiko? Žmogus yra tarsi moneta: jis turi ir gerąją ir blogąją pusę. Kodėl renkamės blogąją? Jeigu pastebėti kitame žmoguje tik neigiamybes, tai tuo prisidedame prie galutinio jo sužlugdymo. Mūsų dėmesys yra tarsi šildymo lempos spinduliai.
          Jeigu šiuos gyvybę nešančius spindulius kreipsime link kito vidiniame pasaulyje apsigyvenusių kirminų ir kitų parazitų, vadinasi šie augs ir stiprės. Žmogui yra baisu būti absoliučiu nieku. Todėl jis mieliau bus niekšas, nei bespalvė dėmė visuomenės žemėlapyje.
          Tikras gydytojas puoselėja kitame gerumo užuomazgas. Jis apžiūri ir tiria kitame beprasikalančius gerumo daigus. Šiuo pastebėjimu juos tarsi šiltomis rankomis apglėbia ir gaivina. Tokia yra taisyklė: veši ir stiprėja tai, kas yra pastebima. Doras žmogus tai turi savo prigimtyje. Jis kitame ieško tik tai, kas gera, o visa, kas kreiva, nemato. Jis savotiškai naivus. Tačiau aklas yra ir tas, kuris nepajėgia kituose įžiūrėti nieko gero.