Psichologijos žodynai pasaulėžiūrą apbūdina kaip “pažiūrų į objektyvų pasaulį ir žmogaus vietą jame sistemą. šios pažiūros apsprendžia pagrindines žmonių gyvenimo pozicijas, jų įsitikinimus, idealus, pažinimo ir veiklos principus, vertybines orientacijas”. Webster pasaulėžiūrą vadina “visapusiška, ypač suasmeninta filosofija arba pasaulio ir žmogaus suvokimu”.
          Pasaulėvaizdį sudaro vaizdiniai ir jie padrikai apibūdina, koks yra pasaulis. Pasaulėžiūra siekia atskleisti pajaučiamo pasaulio esmę, pasakyti, kas man yra pasaulis. Pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra atstovauja dvi pasaulio suvokimo pakopas žmogaus sąmonėje. Pasaulėvaizdis dominuoja vaiko bei nesubrendusio žmogaus sieloje. Bet ateina laikas, kai žmogus ima ieškoti pasaulėvaizdžio matricos – kas yra už, atrodytų, atsitiktinių įvykių ir vaizdinių. Kuomet asmenybė pažvelgia į pasaulį Dvasios akimis, ji savo asmeninę, per nuosavos Dvasios prizmę perėjusią priežasties – padarinio patirtį apibūdina kaip pasaulėžiūrą.
          Pasaulėvaizdžiui yra būdingas padrikumas ir netvarka. Pasaulėžiūra siekia visą įvairovę sujungti į sistemą, atrasti visa ko pamatinį principą, apmąstymų metu protu pagrįsti numeninės patirties gimdomą vienumo pojūtį.
          Galime skirti teorinę ir praktinę pasaulėžiūrą. “Teorinė (“knyginė”) pasaulėžiūra remiasi įsitikinimu, kuris kyla iš abstraktaus mąstymo. Praktinė (“gyvenimiškoji”) pasaulėžiūra remiasi įsitikrinimu (akivaizdumu) – praktiniu mąstymu besiremiančiu fakto tikrumu.
          Kokia teorinė pasaulėžiūra yra tinkamiausia, diskutuoja atskirų visuomenės grupių, atskirų religijų atstovai. Jie taip pat turi teisę savo vaikams parinkti, jų manymu, tinkamiausią teorinę pasaulėžiūrą. Dvasingumo siekimo orientacija privalo būti pamatas visoms teorinėms pasaulėžiūroms, nes tik šitai suteikia sugyvenimo galimybę pliuralistinėje visuomenėje.
          Praktinės pasaulėžiūros šerdimi privalo būti pastovi ir entuziastinga pastanga save pažinti. Be šio dvasinio matmens bet kuri pasaulėžiūra yra defektuota ir jos neatskiriama žaizda yra depresija. Depresija būtinai apsilanko ten, kur idealistinė pasaulėžiūra sunyksta ar ji būna iškreipta.

          Palinkimas save sutapatinti su ant kryžiaus prikaltu Kristumi ir išgyventi savyje jo žaizdų skausmą, yra kažkas demoniško. Taip ir pirmieji krikščionys, kaip rašo istorija, santūriai vertino savanoriškus kankinius. Neapykanta tiek sau, tiek kitiems ateina iš Velnio. Vienintelę neapykantą galima pateisinti tik tą, kuria atsigręžiama prieš šėtoną ir jo darbus.
          Evangelijose Jėzaus kančia aprašoma be romantikos ir triumfališkų spalvų. Tuo tarpu kai kurie teologai susakralina kančią, pavaizduoja ją vos ne kaip tobulumo siekiančiojo tikslą. Paraginimai sekti Kristaus kryžiaus keliu padvelkia kančios meile. Kristaus žodžius - paimti savo kryžių - kai kas supranta kaip paliepimą jį pamilti. Tai klaidinga išvada. Jeigu kančia būtų verta ko nors „pati savyje", vargu ar Jėzus būtų pasakęs: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė" (Mt 26, 39). Evangelijose nerasime nė šešėlio mazochistinės kančios meilės.
          Kančia nėra baisi, jei žmogus žino, kur nuo jos bėgti. Antraip ji pražudo. Kaip geležinis daiktas, perdegęs kaitrioje ugnyje nustoja galėjimo įkaisti, taip ir žmogus, kentėjęs ligi didelio nervų įtempimo, nustoja sugebėjimo kentėti ir užjausti kitų kančią. Psichinis jautrumas atbunka. Dvasinis gyvenimas atrofuojasi. Dvasinėje kančioje kaip ir fiziniame skausme yra savita riba, savas nejautrumas.
          Iš kur atsiranda kančia? Tai tuščias klausimas. Jėzus jo nesvarstė. Skaitydami Evangelijas matome, kad Jėzus visą savo gyvenimą paaukojo praktiniam šio klausimo sprendimui: gydė ligonius, išvarydavo netyras dvasias, stiprino palūžusio-jo dvasią.
          Sekti Kristų Golgotos keliu tai reiškia ne mėgautis kančia, bet ją priimti ir nugalėti. Ypač dera priimti tą kančią, kuri yra būtina laisvės ir teisingumo sąlyga. Savo kalboje apie teismą pasaulio pabaigoje Jėzus kviečia j solidarumą šioje kovoje (plg. Mt 25, 31-46). Paskutinio teismo dieną laimingas bus tas žmogus, „kuris pajėgs prisiminti, kad nušluostė bent vieną svetimą ašarą.
          Krikščionybės kvietimą priimti ir nugalėti neišvengiamą kančią šiandieninėje vartotojiškus idealus išpažįstančioje visuomenėje nustelbė pastangos išvengti kančios, nuo jos išsisukti, jos nepastebėti. Tapo bene taisykle bėgant nuo kančios daryti kompromisus su sąžine: išduoti artimą, apgauti, pameluoti... Koks yra tokios taktikos rezultatas? Minėta kompromisų politika teatveda į tai, kad kančios turinys nustumiamas į pasąmonę, kur jis iš vidaus, tarsi piktybinis auglys, ardo žmogaus asmenybę.
          Kodėl kenčiame? Panašių klausimų eilė krypsta ne į intelektualinio atsakymo paiešką. Teoretinio, anot Kanto, proto patenkinimas vargu ar pagelbėtų žmonėms lengviau ir be rezignacijos ištverti kančią. Ir apskritai ar reikalinga mums intelektualiai pateisinti tai, ko neįmanoma pateisinti egzistenciškai? Tikėjimas kreipia kita linkme: didžiausia problema yra ne ta, iš kur kyla kančia, bet kaip kančią nugalėti. Juk ir Kristus pirmiausia siekė ne kančią paaiškinti ar susisteminti, bet pagelbėti atsispirti jos naikinančiai jėgai.
          Mūsų religinė tradicija kalba apie kančią be patoso, visgi pripažįsta, kad ji turi ne tik racionaliai aiškinamą aspektą, bet ir paslapties šydu pridengtą ją įprasminančią dimensiją. Atrodo, kad pagal Dievo planą iš kartaus ir saldaus komponentų sudėta gyvenimo taurė žmogui yra sveikiausia. Kodėl sveikiausia — sunku atsakyti, bet gyvenimo patirtis rodo, kad taip yra. Ir vargu ar mums pritinka teisti savo Kūrėją. Anot apaštalo Povilo: „O žmogau, kas gi, tiesą sakant, tu esi, kad Dievui prieštarauji" (Rom. 9, 20).
          Kiekvienas savo kančioje galime pasitikėti Dievu, kuris ne tik „žino savo tautos skausmą" (Iš 3, 8), bet ir neša tvarinių kančias kartu su jais, kol ateis tas laikas, kai „jis nušluostys visas ašaras nuo jų akių, ir mirties jau nebebus, nė gedėjimo, nė aimanos, nė sielvarto nebebus" (Apr. 21, 4).

          Klinikinės psichologijos vadovėlyje galime rasti paaiškinimą, kad neurozės yra funkciniai aukštosios nervų sistemos sutrikimai. Jos iš esmės būna trijų rūšių: neurastenija, kai jaučiamas bendras fizinis silpnumas, padidėja jautrumas, atsiranda depresija; isterija, kuri pasislepia už tokių požymių kaip nerviniai priepuoliai, nejautrumas skausmui ir pan.; įkyrių sąmonės būsenų neurozės, kai žmogui kyla įvairios fobijos, nerimo jausmas, atsiranda prislėgta nuotaika, įvairūs vegetatyviniai sutrikimai. Tai — jau liepto galas. Vis dėlto daugelis žmonių dar tik pusiaukelėje ar vos pradėjo žengti šiuo į asmenybės degradaciją vedančiu keliu. Jeigu mes nepastebime savo negetatyvinių sutrikimų, ar galime pasakyti, kad mūsų psichika funkcionuoja optimaliai? Galbūt neišspręstos vidinės mūsų problemos jau kristalizuojasi į psichokompleksus?
          C.G. Jung rašo: ,,Teleologinė neurozės esmė yra bandymas pagydyti psichiką" (, The Collective Works of C.G. Jung, N. Y., Pantheon Books, 11, p. 250). Panašiai kaip karštis ar uždegimai yra organizmo bandymas gydyti ligą, taip ir neurozė yra ne tik įspėjimo signalas, kaip skausmas, bet ir bandymas sau pagelbėti, t. y. pastangos rasti išeitį, kelią. Psichikos įvykiams duodama tendencija, formuojasi “autonominis kompleksas", kuris įsitvirtina pasąmonėje ir stengiasi kreipti išgyvenimų bei pajautimų upę viena ar kita siaura kryptimi. Psichika, padedama minėto komplekso, nori išgydyti save. Dėl to šalia ,,aš" susiformuoja naujas savarankiškas darinys. Taigi neurozę dar galima apibrėžti kaip vidinį skilimą. Neurozė turi dvi puses: negatyvią, kadangi ji yra blogis, liga, ir pozityvią, nes ji parodo psichikos žemėlapyje tą vietą, kur paslėptas pagijimo raktas. Neurozė nurodo, kur yra psichinę veiklą paraližuojantis auglys, kad jį būtų galima iškelti į sąmonės šviesą ir taip ištirpdinti.
          Jungas mano, kad psichinių problemų neįmanoma išspręsti tarsi matematikos uždavinio, neužtenka jas ,,ištirpyti", kaip nurodo jų gydymo metodika, — jas reikia ,,peraugti". šiam augimui Jungas pažymėti sukūrė terminą ‘individualizacija’. Jungo nuomone, individualizacija glaudžiai siejasi su religija. Vienos ar kitos neurozės gydymas dažnai būna tik kova su pasekmėmis. Norint visai pagydyti žmogų, reikia jam pagelbėti aktualizuoti, atskleisti jo ,,giluminį aš" - Dvasią. Tai duotų garantiją, kad neatrasto ,,aš" vietoje daugiau nesikaups autonominiai kompleksai.
          Jungas rašo: “DaugeIiui neurozių kilti padeda tai, kad, pavyzdžiui, sielos religinių poreikių daugiau nepatenkina vaikystėje susiformavę įvaizdžiai. šiandieninis psichologas turėtų žinoti, jog kalbama ne apie dogmų ar tikėjimo pažinimą, bet daug daugiau apie religinę nuostatą, kuri atlieka didžiulės reikšmės psichinę funkciją” (ten pat, 9, p. 176). Jungas visdėlto nori pasilikti mokslo ribose: “Psichologija kaip mokslas nesiekia hipostazuoti Dievo vaizdinio (sukurti pirminį Dievo paveikslą). Psichologija nori tik apibendrinti faktus ir ištirti Dievo vaizdinio psichinę funkciją" (ten pat, 9, p. 237).
          Vidinis Dievo patyrimas kalba pats už save. Jam nereikia jokių kitų nepsichologinių Dievo buvimo įrodymų. Jeigu fizikoje galima apsieiti be Dievo sąvokos, tai, anot Jungo, psichologijoje Dievo sąvoka yra apibrėžtas dydis, į kurį dera atsižvelgti ne mažiau kaip į kitus psichofaktus. Dievas ir religinė nuostata žmoguje yra psichologiškai aktyvūs ir todėl realūs.
          Jungas rašė: “Mano požiūris į religiją visuomet yra pozityvus. Jos mokymo turinyje aš atpažįstu kiekvieną savo pacientų sapnuose ir fantazįjose sutiktą figūrą. Jos moralėje matau tas pačias ar panašias pastangas, kuriomis mano pacientai ieško teisingo kelio į sielos gelmių sutvarkymą. Pamaldi laikysena, ritualas, askezė mane domina kaip žmogų keičianti ir formuojanti technika" (ten pat, 11, p. 311). Jungui religija yra tam tikra terapijos forma, dvasinė higiena. Maldos, Dievo įsakymų laikymasis ir kita atstoja pratybas neurotiniam asmenybės skilimui įveikti, pasiekti dvasinę pusiausvyrą.
          Kada religija yra efektyvi? Kai ji atilieka savo paskirtį, t. y. kai suriša (lot. religare) žmogų su Dievu. Anot krikščionių mistikų, Dievas turi užgimti žmoguje. Gydomąjį poveikį turi tik tokia būsena, kai žmogus kartu su apaštalu Pauliumi gali pasakyti: ,,Ne aš gyvenu, bet Kristus gyvena manyje". Kristus Jungui yra asmens vienybės simbolis, individualizacijos, t. y. dvasinio išsiskleidimo Omega taškas.
          Jungas rašo: ,,Mes turime savo pacientus kreipti ten, kur jie galėtų atrasti Vienintelį, Viską surišantį" (ten pat, 11, p.57). Tai ir yra ta kryptis, kuria reikėtų skubėti depresijos ir kitokios negalės simptomus pajutusiam žmogui.
          Nukritus žemėn sumuštiniui sviestu užtepta puse žemyn, ne vienas užduos tą seną klausimą: kodėl jis apsivertė būtent taip? Fizika į tai atsako konkrečiai ir aiškiai. Galbūt ne vienas susimąsto, kodėl, paleidus iš rankų savo dvasios ugdymo vadžias, ji nukrenta į knibždančią neurozėmis ir kitais dvasios parazitais pelkę. į šį klausimą psichologija taip pat gali atsakyti konkrečiai.

          Jeigu žmogaus protas ir širdis neatranda Absoliučios Tiesos ir Absoliutaus Gėrio, jo asmenybėje atsiranda sutrikimų. Galima nesunkiai pasekti tą procesą, kai žmogus Dievą iškeičia į kitus dalykus. Dvasinę energiją galima realizuoti ir žemesniame lygyje. žmogus nesunkiai suranda pakaitalų galutiniam Tikslui ir daug mažesnes vertes paskelbia galutinėmis. Taigi žmogaus vidinė energija gali išsilieti viena ar kita kryptimi: tarnauti nesukurtam Dievui ar paties padarytiems stabams. žmogus noriai apgaudinėja save, paskelbdamas sąlygines vertybes absoliučiomis. šios, kaip Dievo pilnatvės atspindžiai, turi savyje gėrio, tačiau jos nepajėgia pasotinti dvasios. Dvasinę tuštumą gali užpildyti tik Dievas.
          “Kryptis vidun”, žvelgimo į Dvasios gelmę pastanga yra savęs gydymo kelias. K. G. Jung kalba apie religinį faktorių, kaip apie empirinę išvadą, padarytą gydant daugybę pas jį besikreipusių ligonių. “Siela iš prigimties turi religinę funkciją. Ne aš priskiriu šią funkciją sielai. Aš tik pateikiu faktus, kurie įrodo, kad siela yra naturaliter religiosa”.
          “Ieškojimas Dievo savo širdyje” turi akivaizdžiai terapinį pobūdį. Dvasinės patirties gydomąjį poveikį naudoja daugelis psichoanalizės metodų, pvz., logoterapija ir kt. K. G. Jung tai apibendrina žodžiais: “Per paskutinius trisdešimt metų žmonės iš visų civilizuotų kraštų perėjo per mano rankas… Tarp mano pacientų, kurie buvo persiritę į antrą gyvenimo pusę, nebuvo nei vieno, kurio problemos nebūtų susijusios su religinės pasaulėžiūros sunykimu. Galima drąsiai teigti, kad visi jie susirgo, kadangi neturėjo to, ką per visus amžius savo išpažinėjams duodavo religija, ir nei vienas jų realiai nepagijo, kol neatstatė savo religinės pasaulėžiūros”. Jo išvada akcentuoja seno kaip pati žmonija dėsnio - nosce te ipsum - svarbą: “Mes turime savo pacientus kreipti ten, kur jie galėtų atrasti Vienintelį, visa surišantįjį”.
          Nesavanaudišką elgesį galime pavadinti vienu žodžiu – altruizmas. Altruizmas yra aukščiausias žmogiškumo veiksnys, kurio genezę galima paaiškinti remiantis anksčiau išsakytomis mintimis. Būtent dvasinė patirtis perteikia vienumo pažinimą. Suvokus, kad mes, žmonės, augalai ir kiti gyviai - visa gamta - kažkaip ypatingu būdu esame susiję, kyla poreikis mylėti ir rūpintis kitais, atsiranda siekimas kitiems gėrio, atsisakius išskirtinės naudos sau, polinkis be atlygio aukotis kitų labui.
          Altruizmas kyla iš dvasinės patirties. Galima išmokti altruistinio elgesio normas ir įprasti jas praktikuoti. Tačiau tik dvasinė patirtis bendrumo išgyvenimo jausmą, pagrindą, kuriuo remiantis galime save vadinti broliais ir seserimis. Dvasinis pažinimas garantuoja, kad altruizmas suformuos asmenybės šerdį ir netaps “nepatogiu laiku” atsižadama teorija.

          Mes turime nykstamumo sąvoką, bet dažniausiai neturime nykstamumo jausmo. Mirties būtinybė virto racionaliu dalyku, kuris nepasiekia mūsų pergyvenimo. Pati mirtis mums atrodo lyg koks netikras sapnas. Mes, tiesa, žinome, kad visi miršta, bet kaip tik šie „visi“ ir pridengia pajautimą, kad mes patys mirsime, kad mes patys praeiname, kad gal rytoj ar poryt mūsų pačių nebebus. Mirtis stovi prieš mus tarsi koks svetimas dalykas, ištinkąs visus kitus, bet tik ne mus pačius. Šitoks pasimetimas realybėje ir sąlygoja vilties jausmo šokį.
          Vilties jausmas yra neatsiejamas nuo gyvenimo. Nebent keičiasi jo intensyvumas. Kol žmogus gyvena, tol viliasi. Viltis yra tarsi gyvybės kvėpavimas.
          Tekant gyvenimo upei tarsi purslai kyla vilties proveržiai. Populiarus posakis, kad viltis numiršta paskutinė, yra įrodytas stebėjimais.
          Šioje schemoje matome, ką išgyvena sužinojęs apie nepagydomą ligą žmogus ir kaip jo emocijos kinta laiko skalėje. įdomu pastebėti tai, jog viltis žmogų lydi ligi pat pabaigos. Prieš mirtį ji lieka viena ir būna pati intensyviausia.
          Kas toliau? Ramybės pajautimas, atsiskyrimo nuo kūno jausmas, ėjimas į tamsą, ryškios spalvos pamatymas, žengimo į šviesą patirtis?

          Depresija, arba „melancholija“ – rašė Soren Kierkegaard – yra pilnai nuo jos kenčiančio žmogaus kaltė“. Pats nuo depresijos kentėjęs filosofas mano, kad tokiam žmogui trūksta „tikėjimo“, jis nesugeba, nepajėgia „laukti džiaugsmo, laimės, gėrio“. Kierkegaard tikėjo, kad ligą apsprendžia „iškrypęs santykis“ tarp kūno ir sielos. Žmogus galėtų pagyti, jei sukauptų visas valios jėgas.
           „Psichosomatiniai iškrypę santykiai“ negali būti pagydomi „vaistininkų ar daktarų“ „milteliais ar tabletėmis“. „Kentėjimą gali išgydyti tik gailestingumo Dievas, kuris visiškai ir be sąlygų rūpinasi žmogumi ir gali sugražinti jam sveikatą“. Depresija yra nuodėmė. Neviltis ir užsiskleidimas savyje reiškia atsiskyrimą ir nutolimą nuo Dievo. Vienintelis kelias išsigelbėti iš nuodėmės yra „artintis prie Dievo pasitikint, kad jis suteiks atleidimą“.
           Visi depresijos požymiai yra ir nuodėmės požymiai, galiausiai susikoncentravimas į save ir mėgavimasis neviltimi ir baime. Pagydyti gali tik Dievas, kuomet pamirštame save ir leidžiamės pripildomi jo Dvasios šviesos. Pagijimo kelias tai kelias iš vidinės dvasinės tamsos į dievišką šviesą. Antidepresantai tepajėgia prislopinti ir sulėtinti vidinius asmenybės irimo procesus, bet išgelbėti iš nuodėmės gali tik Dievas, jei sugebėsime jam atsiverti.
           Kierkegaard skelbia išvadą, kad visa medicinos praktika – vienas iš didžiausių žmogiškos civilizacijos laimėjimų – yra nieko daugiau kaip visiškas farsas. „Ką ištikrųjų gali pasakyti gydytojai? – pats save klausia Kierkegaard. – Visiškai nieko“.
           Kierkegaard rašė, kad “dauguma žmonių mano, kad mintis apsprendžia išorinis pasaulis ir jo įvykiai, bet taip nėra, nes minčių kryptį esminiai nulemia tai, kas yra giliai asmens viduje“. Materialistinės pasaulėžiūros atmetimas sąlygoja visai kitą depresijos gydymo būdą.

          Kentėjimai – kaip audros debesys, tolumoje atrodo gąsdinančiai juodi, virš mūsų – vos pilkšvi. Stiprus žmogus kenčia nesiskųsdamas, o silpnas apipila skundais ir prisiverkia dar nelaimei toli vaikščiojant. Daugiausiai ašarų išliejame dar kai kančios debesis neužslinko. Jei bėda užklumpa, visada spėjame apie ją sužinoti. Kai skausmas mus traiško, bėga ne ašaros, bet kraujas.
           Didelis skausmas visada yra Dievo pasiuntinys, jis atneša tylą, siela klauso ir išgirsta atsakymą. Kančia yra mūsų giliausios būties budintoja, jis lyg žadintuvas perveriančiai sučirškia, kai esame labiausiai įminę savo pasaulietiniame buvime. Kai žmogus tampa malonumų vergu, jis tuo pačiu papuola į kančios vergiją.
           Jei kurią nors dieną žadintuvas neskamba, verta suabejoti, ar tave neužmiršo Dievas. Skausmas yra ženklas, kad Dvasia gyja. Tikrai kentėjęs žmogus sugeba atjausti ir kitą, jis įtikinamai paliudys, kad viskas, net ir kančia praeina. Visgi dvasios mokytojai, skausmo nelaikė gyvenimo tikslu, nes mylintys kančią pamėgsta kankinti ir kitus. Kančia yra tik mokytojas, kurio pamoką išmokus, gali jį palikti visam laikui.
           Kai po gausių liūčių būna gaivus ir švarus oras, taip po ašarų lietaus seka minties giedrumas ir ramybė. Dažnai didelė nelaimė baigiasi visai neplanuota ir didele laime. Jo nuplauta siela yra nuostabiai graži. Taip pat daug išmoksta tas, kuris kenčia. Jis galiausiai suvokia, kad kentėjimų pabaiga: tiesus žvilgsnis, tiesūs polinkiai, tiesi kalba, tiesus elgesys, tiesus gyvenimo būdas, kvailų minčių atsisakymas, prisiminimas, kad pasaulis birus kaip pajūrio smėlis ir egocentriški jausmai pririša.
           Kristus susirado sau sostą ant kryžiaus, gal iš tikro tai vertingiausia pasaulyje vieta? Siela geriausiai mato tik per ašaras.

          Kai žmogus po ilgo gyvenimo atėjo prie dangaus vartų ir norėjo įeiti, parodė rankas ir tarė: "Viešpatie, pažvelk, mano rankos tyros. Aš nieko blogo gyvenime nepadariau, niekuo nenusidėjau, laikiausi įsakymų, visada dariau tai, kas teisu. Mano rankos yra švarios". Viešpats ilgai žvelgė į jas, pagaliau tarė: "Tavo rankos yra tyros, bet ir tuščios".
          Jėzus mylėjo paklydėlius. Visada juos aplankydavo ir kviesdavosi į svečius. Su jais sėdosi prie stalo ir su dėkingumu priimdavo visa. Jis pasakojo jiems istorijas apie žmones, kurie klydo, tačiau pajėgė išlikti Dievo vaikais. Jie buvo taip žemai puolę ir išalkę, kad su kiaulėmis varžėsi dėl ėdalo, kaip pasakoja istorija apie sūnų palaidūną. Jėzus jiems pasakojo apie Dievą, kuris pasitinka ištiestomis rankomis, kuris džiaugiasi kaip moteris rastu pinigu, kaip piemuo suradęs paklydusią avį...
          Jis kalbėjosi su atstumtaisiais apie jų neviltį. Jis visada savo elgesiu pabrėždavo, kad jie yra verti meilės. Gal būt niekas taip, kaip didysis žmonių Žinovas iš Nazareto, nesuprato to, kad žmonės gyvena ne pagal taisykles ir vadovėlius, kad nebūna gyvenimo be vargo, be kančios. Kad žmonių gyvenimas - tai ieškojimas, sunkus bandymas pakilti ir viską pradėti iš naujo, nupuolimas ir susitaikymas. Kad mūsų gyvenimas yra margesnis ir įvairesnis, negu tai būtų galima pamatyti perskaičius įsakymų ir moralės knygų kalnus. Tik knygose viskas paprasta ir tik ten lengva atskirti juoda nuo balto, tiesą nuo melo.
          Viešpats visus kviečia prie savo stalo. Jis kiekvienam sutiktajam sako: Tu laukiamas čia toks, koks esi. Toks, koks esi, gali sėstis prie mano stalo. Menkume, kaltėje, savęs niekinime ir abejonėse: tu esi laukiamas su viskuo, kas yra tavo ir ką tik atsineši. Jis niekada nepasakė: aš mylėsiu tave jei būsi kitoks. Jėzus neteisia, bet visus ir viską supranta.
          Net Bažnyčioje nubrėžiama linija, kuri skiria tyruosius nuo netyrųjų, geruosius nuo blogųjų. Tačiau Jėzus žiūri tik vieno: ar tu esi alkanas? Ateik pas mane, aš esu Duona. Ar trokšti tiesos? Aš esu Viltis. Ar tu kenti? Ateik pas mane.