Webster žodynas rašo, jog yra manoma, kad siela tai “nemirtinga, dvasinė žmogaus dalis, kuri, nors ir neturėdama fizinės ir materialios realybės, yra sukurta su mąstymo, valios funkcijomis, taigi ir galinti apspręsti elgesį, būtis”. Kai kurie šiuolaikiniai psichologai sielą tapatina su psichika. žmogaus asmenybės centrui apibūdinti vardojamas kitas terminas. Anglai ir kai kurios kitos tautos vartoja žodį “self”, identitetą.
          žodis “self” vartojamas modernioje psichologinėje literatūroje. K. G. Jungas seka senomis mistikų tradicijomis ir žmoguje įžiūri esant “Dievo kibirkštėlę”, kurią jis ir vadina šiuo žodžiu. Lietuvoje šiai “Dievo kibirkščiai” apibūdinti vartojamas vydūniškoje literatūroje sutinkamas žodis ? “savastis”, krikščioniškoje ? “dvasia”.
          Krikščioniškoji mistinė tradicija (Pseudo Dionyzus, Augustinas, Didžioji Teresė, Kryžiaus Jonas ir kt.) mano, kad žmogus susideda iš trijų neatskiriamų dalių: 1) kūno, 2) mąstančios, jaučiančios ir norinčios – mąstymas, jausmai, valia – sielos bei 3) neturinčios jokių apčiuopiamų ir kartu žodžiais nusakomų atributų Dvasios. šį padalinimą galima rasti ir kitose religijose, kadangi visose yra mistikų srovės: islamo religijoje – sufi srovė, šalia kinų Konfucijaus religijos – tao’ izmas, budizme – dzen ir t. t. Sielą ir Dvasią kaip atskiras sąvokas supranta ir įvairios šiandieninės minties srovės. šias sąvokas ypač skiria giluminius asmenybės pasaulio reiškinius tirianti analitinė psichologija.
          Taigi dvasingumas siejasi su Dvasia, o religija daugiau koncentruojasi į Sielos klausimus, t. y. siekia savo sistemoje apjungti ne tik branduolio, bet ir ypač periferijos duotybes. Kaip minėjau, religijos, kalbėdamos apie branduolį – Dvasią, nuostabiai sutaria, jeigu neakcentuosime lingvistinių skirtumų, apie Dvasios reikalus kalba labai panašiai. Gal todėl senas priežodis sako, kad sienos tarp religijų nesiekia dangaus? Nagrinėdamos sielos klausimus pasaulio religijos, o žinoma ir filosofinės bei psichologinės teorijos, pateikia išties platų nuomonių spektrą.
          Taigi kalbant apie Dvasią bei dvasingumą ir, kiek tai įmanoma atskiriant šiuos žodžius nuo Sielos ir religijos sąvokų, galime išsisaugoti “indoktrinacijos” etiketės. Nors atskiros grupės (pvz., religinės bendruomenės ir pan.), siedamos šiuos terminus draugėn, gali paveikiau ugdyti bendražmogiškas vertybes.
          Idealistinėje literatūroje labiau nusistovėjo Dvasios, kaip neturinčios Aristotelio jai priskiriamų atributų (mastymo, jautimo ir norėjimo) būties sąvoka. Vaizdžiai galima būtų gyvybę – visuminį žmogų, jo kūną ir psichiką – palyginti su uraganu, kuris turi centrą – akį, kurią mistikai, praktinės dvasingumo pusės ekspertai, vadina Dievo kibirkštimi žmoguje. Ir ji būtent nėra tik asmenybės priedas, bet visa ko priežastis, ji spidulioja tai, ką vadiname gyvybe. Prie šios gyvybingumo ištakos arčiau prisiliesti yra visa dvasinių mokslų esmė.
          Detalizuojant terminus, psichiką ( gr. psyche – siela) galima būtų tapatinti su siela. Tai mąstymo, jautimo ir norėjimo klodas žmoguje. Kūnas – tai šių visų procesų materialus apvalkalas.
          įvairios tradicijos įvairiais laikais rekomenduoja skirtingus savęs pažinimo būdus. Tačiau visi rodo tą pačią kryptį ? siekia palengvinti savosios esmės, savo Dvasios, “Dievo kibirkštėlės” savyje paieškas. šią patirtį daugiau ar mažiau turėjome kiekvienas. Apie ypač intensyvią patirtį sužinome iš mistikų raštų.

          Tiek mūsų asmeninės maldos, tiek maldos už kitus dažnai tebūna bandymas parduotuvėje nusipirkti kilogramą dešros. Dievas yra pardavėjas, o aš norinčiu nusipirkti kilogramą sveikatos ar sėkmės savajam užmojui pirkėjas. Mūsų maldos, neaukštai tepakilę, tarsi apdegę paukščiai krinta žemyn.
          Kai melsdamasis žmogus turi galvoje žemišką turtą ar sėkmę, tada jis kreipiasi visai ne į Dievą, o į tą turtą, kurio geidžia, nes jo dvasinis žvilgis nukreiptas į šitai. Juo daugiau jis prašo, juo mažiau myli Dievą, juo stipriau apglėbia „šiapus“, tuo labiau apleidžia dvasinę dimensiją.
          Didinguose dalykuose, kokiu yra ir naujo vidinio žmogaus užgimimas amžinybei, nepritinka skubotumas. Paprasčiausiai reikėtų pasivesti save Dievo apvaizdai ir laukti kada ateis laikas, kai žmogaus Savastis išsiners iš savo materialistinio suvokimo kokono ir spontaniškai veržiesi aukštyn. Tai yra tas ypatingas momentas, kada pastebime, jog turime sparnus.
          Daug kas kalba maldas, bet maža kas meldžiasi. Melstis reiškia ne tik kalbėti, bet dar labiau – klausytis. Širdis turi ausis, tad daug geriau savo širdį sudėti į maldą, kad ir nerandant žodžių, negu rasti nuostabius žodžius ir neįdėti į juos širdies. Juo mažiau žodžių, juo geresnė malda. Malda tai širdies atsivėrimas Dievui.
          Gražiausia malda yra sakyti: „Viešpatie, tesuteik man tai, ką tu nori, ir daryk ką ir kaip nori. Tesie visur tavo valia“.
           Daug dirbau, stengiausi, organizavau ir visada prašydavau Dievo pagalbos, kol supratau, kad esu niekas ir nieko negaliu. Visa pasaulio našta guli ant Dievo pečių. Šis maldoje realizuotas suvokimas suteikia vaiko džiaugsmą: esu visiškai mažas ir nieko negaliu, viską daro Dievas, visus nuostabius darbus jis daro.
           Maldos metu žmogus neturi savyje centro, tik Dievuje. Iš jo sukaupia jėgos. Jame sušvinta Dievo šviesa, ir jis jaučiasi esąs Dievo įrankis. Valia išsilaisvina iš egoizmo kalėjimo, Dievas pasidaro jo esme. Žmogus pradeda pajusti, koks pirmiau buvo nuo Dievo nutolęs aklas elgeta, o dabar jaučiasi Dievybės kupinas. Jam atrodo, kad nieko nėra, kas nebūtų Dievu, kad Dievas ir visi daiktai sudaro vienintelę visumą. Jis mato visų dalykų, netekusių savo formos, esmę. Dievybė yra beribė, begalinė, bekraštė.

           Euzebijaus malda:
          O Dieve duok, kad netapčiau priešu jokiam žmogui, tačiau draugu viskam, kas amžina ir ilgam pasilieka.
          Kad nieko bloga prieš kitą žmogų neregzčiau, ir jeigu man kas nors panašaus linkės, pasigailėk manęs nesužeisdamas to, kuris man tai darys
          Kad aš tiktai gera mylėčiau, ieškočiau ir trokščiau.
          Kad aš visiems žmonėms gera linkėčiau ir niekam nepavydėčiau.
          Kad aš niekada nelaukčiau pamatyti kitą baramą dėl to, kad aš ką nors bloga pasakiau ar padariau.
          Kad aš niekada nepasiekčiau tokios pergalės, kuri man ar mano priešininkui suteiktų skausmo.
          Kad aš visomis, savo jėgomis teikčiau pagalbą tiems, kuriems ji reikalinga.
          Kad aš nepatikčiau draugo pavojuje.
          Kad aš pats save gerbčiau.
          Kad niekada nekalbėčiau apie tai, kas yra bloga ir nepasakočiau apie tą, kuris šį bloga daro, tačiau ieškočiau gerų žmonių ir sekčiau Jų pėdsakais.

          Arabų poetas meldžiasi:
           „Dieve, duok mano priešams tai, ką gero nori šiame pasaulyje sutelkti man. Duok mano draugams tai, ką Tu nori danguje man duoti. Man užtenka vien Tavęs.
          O Dieve, jeigu aš meldžiuosi į Tave iš baimės patekti į pragarą, tada sudegink mane jame. Jeigu aš meldžiuosi į Tave, norėdamas nueiti į Tavąjį rojų, tada uždaryk man duris į jį. Tačiau jeigu aš į Tave meldžiuosi tiktai dėl tavęs pačio, tada neuždenk nuo manęs savojo veido".

          Parašyk ir Tu gražią maldą

          Tačiau patariu, perspėju ir raginu savo Brolius Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kad vaikščiodami po pasaulį nesiginčytų, nesibartų ir neteistų kitų, bet teesie ramus, taikūs ir kuklūs, malonūs ir nuolankus, tegu mandagiai, kaip pridera, su visais kalbasi. Ir neleidžiama jiems joti, jeigu neverčia būtinas reikalas ar liga. Įėję į bet kuriuos namus, pirmiausia tegu sako: "Ramybė šiems namams". Ir pagal šventą Evangeliją lei džiama jiems valgyti visų valgių, kurie yra patiekiami.
          Gražiai, bet griežtai įsakau visiems Broliams, kad jokiu būdu nei patys, nei per tarpininkus neimtų pinigų. Kaip atlyginimą už darbą gali jie priimti sau ir savo Bro liams kūnui reikalingų daiktų, tik ne pinigų, ir tai nuolankiai, kaip Dievo tarnams ir švenčiausiojo neturto sekėjams pritinka.
          Broliai tegu neturi jokios nuosavybes: nei namų, nei vietų, nei kitų dalykų, ir kaip keleiviai ir ateiviai šiame pasaulyje, neturtu ir nusižeminimu Viešpačiui tarnaudami.
          Per jį netekote pasaulio turtų, o tapote dorybių turtuoliais. Tokia teesie jūsų dalia, kuri nuves jus į gyvųjų žemę. Visiškai jai, mano mylimiausioji Broliai, atsidavę, per amžius nieko kito šioje žemėje nenorėkite turėti dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.
          Trumpa kalba jie tegu skelbia jiems apie ydas ir dorybes, bausmę ir garbę, nes ir Viešpats žemėje gyvendamas trumpai kalbėjo.

          Pasiryžimai
          I. Tikslas ir bendros priemones
          1. Tikslas - Dievo pamėgimas, svarbiausioji priemone - viduji nis susivienijimas su Dievu. Viso maldingumo branduolys ir vienintele priemone padaryti pažangą tobulybėje glūdi siekime visur ir visuomet pasiduoti šventam vidujiniam susidraugavi mui su Dievu.. Dėl to atnaujinu jau anksčiau padarytas nusista tymus.
          Naudosiu kiekvieną priemonę, kad visa galėčiau atlikti viduji niai susitelkęs, jausdamasis Dievo akivaizdoje ir su gryna tie siogine intencija patikti Dievui, manyje gyvenančiam. Nieko nedarysiu, pirma nepažvelgęs sielos akimis į Dievą, Kuris yra vidujiniai susijungęs su manimi ir gyvena mano sieloje. Šio trumpo žvilgsnio įtakoje paryšiu tą užsimojimą vykdyti kaip paties Dievo norą, ir vieninteliu tikslu - Jam patikti. Norėda mas veikti su didesniu maldingumu, dažnai kartosiu šį - viduji nio susitelkimo bei žvelgimo į savyje esantį Dievą - aktą, kad kiekvieną veikimą, ne tiktai pradėdamas, bet ir tęsdamas ir baigdamas, turėčiau tiktai vienintelį tikslą - Dievo pamėgimą. Tai bus mano kasdienine duona, kurios nuolatos maldausiu Dievą, prašydamas kad suteiktų man jėgų stiprios dvasios bei skatinančios ir ištvermingos valios kiekviename žingsny ieško ti Jo pamėgimo, nors dėl to man tektų nukęsti nemalonumų, skriau dų, nuostolių. Šią duoną turėsiu galvoje, kalbėdamas "Tėve mūsų" žodžius: "kasdienines mūsų duonos duok mums šiandien". Nes vie nintelis mano maistas - nuolatinis Jojo pamėgimas.
          Kad ir tikrenybėje dabar taip elgčiaus visa pratinuos atlikti ramiai, visiškai švelniai, be staigumo ir susierzinimo ar sku botumo, vien tik su širdies ramumu.
          2. Atsitraukimas. Siekdamas šventai vidujiniai susitelkti ir susijungti su Dievu, laikau daugiau negu reikalingu šventąjį atsitraukimą. Dėl to pasiryžtu pasilikti laisvas nuo susitikimo su tvariniais ir neužsiimti jais, jei prie to neverčia būtinas reikalas, meilė arba pareiga. Šiuo atveju visuomet kuo greičiausiai vėl atsitrauksiu, - ir nuo brolių ir nuo pasauliečių,- brangindamas ir mažiausią laiko dalelę.
          Tam tikslui niekuomet nesiprašysiu leidimo išeiti iš vie nuolyno, nebent būtiniausių reikalų spiriamas. Šiuo atveju vyresniajam pasisakysiu kur ir kodėl turiu eiti. O kitur tada neisiu jokiu būdu. Taip, vengdamas kiekvienos išsiblaškymo progos, neišeisiu nei iš celes, jei tik nevers reikalingumas ir meilė.
          Prireikus susidurti su pasauliečiais, įsivaizduosiu stovįs ant erškėčių. Jų žemiškuosius reikalus vertinsiu ne daugiau už šiaudus. Stengiuos vyti lauk iš vaizduotes visus žemiškuosius įspūdžius tokių dalykų, kurie galėtų trukdyti nuoširdų santykiavimą su Dievu.
          3. Nepasitikėjimas savimi ir pasitikėjimas Dievu. Šio švento vidujinio susigyvenimo su Dievu pamatas turi būti vi siškas nepasitikėjimas savimi ir beribis pasitikėjimas Dievu. Dėlto visuomet, pradedamas ką nors veikti, bent kai ką svar besnį ar ilgiau užtrunkantį, visų pirma pažadinsiu šią nepa sitikėjimo savimi mintį, reiškia, kad be padedamosios malonės negaliu nei tarti Jėzaus vardo, nei žengti vieną žingsnį.
          Po to pulsiu Dievui į glėbį, vildamasis, kad Jis gali ir nori man padėti savo begaline galybe, išmintimi, gerumu. Tokiu būdu, Dievo skatinamas ir drąsinamas, prašysiu atlikti tą darbą, ir vien tik tam tikslui, kad Dievui patikčiau. Šios vidujinės intencijos trokštu turėti, bent pasekmės at žvilgiu, visuose mažuose ir dideliuose veikimuose.
          Šiam tikslui dažnai prašysiu padedamosios ir ištvermin gumo malonių, nuolatos belsdamasis į Dieviškojo Gailestingumo duris. Ir kiekvieną kartą trokštu atnaujinti šitą prašymo aktą, kada tik ištarsiu karštą maldelę: "Mano Jėzau, pasigai lėk". Nes tokia graži malda savyje talpina gailesčio aktą, dėl padaryto negero ir prašymo aktą dėl Dievo pagalbos. Norėdamas ateityje taip gerai elgtis, prie jos prisipratinsiu šimtą ir tū kstantį kartų kasdien kartodamas, nors ir ne lupomis, tik tai širdimi.

          Nusimarinimo pratybos.
          Nusinarinimo ir bendrai dorybių praktikavimas. Tiek santykiuose su broliais, tieks su pasauliečiais į kiekvieną pasitaikančią kalbą ne visiškai įsileisiu. Kalbėdamas su pa sauliečiais, visada kalbą kreipsiu daugiau į Dievą ir naudin gus dalykus. Su vienuoliais gi kalbesiu apie tai, kas liečia dorybes ir didesnę tobulybę. Nenaudingas kalbas nutrauksiu.
          Jau nuo pat ryto pradėsiu kovoti su savimi. Dėlto kiekviename žingsny atsisakysiu kiekvieno, nors ir mažiausio, savimeiles pasitenkinimo, ar tai kalbėdamas ar klausydamas, matydamas ar mąstydamas arba valgydamas .Visų pirmiausia nugalėsiu netvarkingus palinkimus, kad jie nedrumstų mano širdies ramybės. Pamegsiu tai, kas šiurkščiau, sunkiau, vargingiau. kas mažiau patinka, sunkiau suprantama. Ieškosiu mažų paniekinimų, mažų nepatogumų, mažų nemalonumų, ir viso, kas priešinga į blogą palinkusiai prigimčiai. Taip pat pašalinsiu visus patogumus, kurie nėra reikalingi.
          Dėsiu pastangas visur ir visuomet lavintis dorybėse, kiekvieną jų praktikuodamas dėl jose glūdinčios priežasties. Jei būtų maža laiko tai tinkamai apsvarstyti, visada rūpinsiuos prieš akis turėti svarbiausią priežastį - didesnę Dievo gar bę. Tuo būdu aš išvengsiu visiško išsiblaškymo, su kuriuo taip dažnai gan paviršutiniška elgdavaus. Visur ir visada, viską atliksiu su šia šventa intencija - visuomet patikti "Dievui. Tai bus mano nuolatine mintis, kuri nugalės visas kitas. Einant ar važiuojant, pamokslus sakant ar išpažinčių klausant ar mokantis, - visada ji bus vienintelis ir nuolatinis mano sielos maistas, net miegodamas ir ilsėdamas trokštu visada ir visur maldomis patikti Dievui ir Jį garbinti. Norėdamas šią mintį atnaujinti ir įvykdyti, labai dažnai kartosiu karštą, atsidu simą "Mano Jėzau, pasigailėk".
          Kova su puikybe ir pataikavimu kūnui valgyje,. Norėdamas, kad šis siekimas - Dievui visiškai atsiduoti - neliktų vien tik širdyje, bet persunktų ir visą praktiškąjį gyvenimą, nusi statau tvariniuose neieškoti jokio džiaugsmo. Aš nesidžiau gsiu jokiais žmonių teikiamais pagyrimais, sutikimais ir pagarba. To viso vengsiu lyg mirtį nešančių nuodų. O jei kada nors atsitiktų, kad širdyje pajusčiau kokį nors, kad ir mažiau sią, pasitenkinimą arba nenorimą blogą žemesnį palinkimą – tuoj sužadinsiu pasibjaurėjimo aktą tokiais žmonių teikiamais ma lonumais, kad užmuščiau kiekvieną, nors ir mažiausią puikybes šešėlį.
          Dar mažiau gerėsiuos valgiais, patogumais arba panašiais pa togumais arba atnaujinu savo nusistatymą niekad nevalgyti mėsos ar kiaušinių arba žuvies, ar kito kurio maistingo maisto.
          Kelionėse taip pat laikysiuos savo į įprasto nusimarinimo, į bendrakeleivių elgesį nekreipdamas dėmesio. Bet tai visa paslėpsiu sakydamas, kad tai sveikiau man. Bendrakeleiviams leisiu pasiimti kas tik jiems reikalinga. Pasauliečių namuose - kur teks mums gyventi - prisitaikysiu prie kitų ir valgysiu viską, kad neišsiskirčiau. 0 šį nuolaidumą prigimčiai po to atitaisysiu kitokiu būdu. Ypač akylai save stebėsiu, kad kelio nėse nenukrypčiau nuo griežtumo pačiam sau. Todėl niekad nekalbėsiu apie tai, kas liečia valgį. Niekad nepradėsiu pra šyti patinkančio valgio, nors nedidelis butų. O kiekvieną gam tišką palinkimą ir kiekvieną mintį apie tai numarinsiu, šalin damas ją kaip ir neskaisčias mintis.
          Dievo malones padedamas nusistatau valgyti su abejingumu, tarsi šiaudus į maišą kamšant, kad širdis visada išliktų pa kelta aukštyn. Valgydamas visada užsiiminėsiu kokia gera min timi. Visa, kas tenkina skonį, nuo savęs atstumsiu. Niekad į valgį nedėsiu druskos, neimsiu citrinų, saldumynų ir panašių dalykų, nebent bučiau ne vienuolyne. Kelionėj gi - tiktai tiek, kiek tai reikalinga, kad geradariams, pas kuriuos gyvenu, nekritus į akis.
          Pasninkai. Ne pasninko dienomis vakare pasitenkinsiu tik vienu valgiu, nebent bučiau nepaprastai nuilsęs arba silpnas.
          Šventadieniais, kaip ir penktadieniais, visu griežtumu pasni nkausiu, savo Ponios Svč. Panelės garbei, todėl tą dieną vakare neimsiu salotų, rytą - jokių priedų. Šio griežtumo, neimdama s jokio priedo, laikysiuos per visą pasninkų laiką ir visomis pasninkų dienomis. Tada aš tenkinsiuos abiem daržovių daviniais ir visada paliksiu neliestą dalį vaisių.
          Miegosiu ant lentų, vaikščiojimas basomis. Ateityje visa da miegosiu ant lentų, po galva padėjęs kieto kryžiaus, ant kurio gerasis Jėzus kentėjo. Be verčiančio reikalo niekad neišsižadėsiu vaikščioti basomis, visa tai darysiu apmąstydamas ir šiuos nusimarinimus atliksiu su tiesiogine tyra intencija - sekti geruoju Jėzumi. Šį šventą griežtumą mėgsiu kaip ti krą vargšų žymę. 0 jei kada užeitų smarkus šalčiai ir ledas pasirodytų - tada darysiu tai su didesniu džiaugsmu ir tro škimu Dievui patikti.
          Kasdieninė disciplina. Plaksiuos kasdien, net ir tomis die nomis, kada visiems nėra įsakyta. Tai darydamas kalbesiu įpras tąsias maldas, kurios kalbamos chore, tačiau gailesčio aktų sužadinsiu daugiau. Šią pratybą nusistatau atlikti taip pat ir kelionėse arba misijose, parinkęs tam tinkamiausią laiką ryte arba vakare. Discipliną vartosiu iš grandinėlių, kad žmonėms, kurių namuose gyvenu, nebūtų girdima.
          Dalyvavimas chore ir kitose bendrose pratybose. Kiekvie ną naktį, nors ir nuvargęs vienuolynan bučiau grįžęs, kelsiuosi rytinėms maldoms. Apsistojęs kituose sanbrolių vienuolynuose, nu galėsiu visus prigimtus pasipriešinimus ir kelsiuos kartu su jais. Mažiems negalavimais nepasiduosiu. Jei sirguliavimas nėra aiškus ir nelabai jaučiamas - niekad neapsileisiu ir su visais eisiu į chorą ir kitas bendras pratybas.
          Širdies skaistumas. Kad dėl širdies tyrumo negalėčiau sau jokių daryti priekaištų, Dievui padedant nusistatau tvirta ir kilnia valia kiekvienai blogai minčiai jau iš pat pražios pasipriešinti. Aš nelauksiu, kol ji įsigalės, bet tuoj pat kelsiu dvasią prie Dievo, kokia nors gera mintimi ir į Jį nukrypdamas.
          Neturtas. Norint būti tikru mažesniuoju broliu, reikia mylėti patį vargingiausią neturtą, t.y. tokį, kuris surištas nepatogumais ir trukumais, todėl nusistatau nieko neturėti net ir paprastam vartojimui, neskaitant reikalingiausių dalykų, kaip regulos, atgailos juostos ir kryžiaus, keliaujant nešiojamo ant krūtinės ir švč. Panelės paveikslėlio ant paprasto popieriaus, priklijuoto ant lenteles - celėje nieko daugiau neturėsiu, išskyrus rašomuosius dalykus ir bibliotekos knygas reika lingas studijoms, neturėsiu nei peiliuko, nei žirklių, nei adatos. Jei reikės, tai pasiskolinsiu iš savo sanbrolių, kartu džiaugdamasis, kad reikalinga dalyko stokoju.
          Visada trokšte trokšiu, kad man ko nors reikalingo truktų, o tam įvykus labai džiaugsiuos. Kelionėje mieliau užeisiu į var gšo namus, kaip į turtingo, kad galėčiau jausti šv.neturto pase kmes. Viršininkus prašysiu, kad mane perkeltų į kitą vienuo lyną ir pakeistų celę kad niekad neprisiriščiau prie kokio nors daikto. Stengsiuos bjaurėtis gerais valgiais ir gėrimais ir jokiu būdu nekeisiu aukščiau minėtų pasiryžimų.
          Svarbiausia įsigyti tikrą neturto dvasią, kad neprikibčiau prie kokio nors daikto, savo kūno ar kito kokio tvarinio, bet širdis butų visiškai laisva.
          Norėdami gyventi nuolankiausiame atsidavime, į kiekvieno Dievo duoto viršininko rankas atsiduosiu taip, kaip kūdikis atsiduoda motinos rankoms, kad jis su manim galėtų elgtis, kaip jam patinka. Man yra visiškai tas pat, ar eiti ar stovėti, ar sakyti pamokslus ar ne. Trumpai, nusistatau be jokių išsikalbinėjimų daryti visa, ko vyresnysis nori, ir tokiu būdu, tokiu laiku ir tokiose sąlygose, kaip jam labiausiai patinka. Jo žodžius ir parėdymus priimsiu kaip iš Dievo. Tai veda į tobulybę, ir yra tikras kelias pasiekti tikrą susivienijimą su Dievu.
          Todel su Dievo malone nusistatau visiems būti ramus, ypač kalbose. Susilaikysiu nuo staigių žodžių ir dėl jokio žmogaus nesijaudinsiu, net ir geram tikslui esant. Visomis jėgomis stengsiuos įtikinti priežastimis, pamokslus sakydamas niekad nevartosiu niekinančių žodžių. Su visais, ypač su priešais, elgsiuos meiliai ir gerai. Tam pasiekti visada norėsiu turėti priešų ir būti niekinamas. Noriu priprasti kalbėti ramiai ir tyliu balsu, nes žinau, kad Viešpats tokį elgesį mėgsta. Tam nusikaltęs, tuoj pat uždėsiu atgailą: liežuviu daryti ant žemes kryžių.
          Kadangi dorybes yra Dievo dovanos, todėl nusistatau kaip vargšas nuolat belstis į dieviškojo gailestingumo duris, kad iš ten gaučiau stiprinamosios malones. Be jos savo blogo būdo ir papročių įtakoj negaliu daryti nieko gero. Gal būt„ net ir dabar, po šių taip tvirtų pasiryžimų nupulsiu dar dau giau, negu bet kada, nors todel labai žiūrėsiu į tai, kad nepasitikėčiau savimi, savo uolumu ir pasiryžimais, nes to pakanka visa sunaikinti.
          Nors ir šimtą kartų pulčiau, šimtą kartų kelsiuos su širdies ramybe ir pasiryžimais veržtis pirmyn. Iš klaidos mokysiuos vis giliau pažinti savo vargingumą ir stiprinsiu nepasitikė jimą savini, o iš antros pusės, tvirtinsiu pasitikėjimą Dievu, matydamas kad Jo gerumas ir švelnumas mane pakenčia.

          Krikščioniška askezės tradicija pasakoja apie tokius pasiryžėlių darbus: 25 metus neprieina prie krosnies pasišildyti nei į pirtį išsimaudyti; kankindavo save troškuliu, kad net liežuvis suskilinėdavo; 3 metus nešiojo burnoje akmenį, kad išmoktų tylėti... tai senovėje didžiai vertyti būdai kūną padaryti jautriu sielos įrankiu. Šio elgesio logika buvo geležinė: išdžiūvęs ėdalas nepritraukia kiaulių (suvytęs nuo askezės kūnas nepritraukia piktųjų dvasių).
           Kodėl kiekvienas „pasitenkinimas“, „saldumas“ yra nuodėmė? Senieji skelbė, kad tokiu būdu sustiprinamas savęs pajautimas, kuo stipresnis yra savęs pajautimas, tuo gilesnis žmogaus atsiskyrimas nuo visuotinės harmonijos. Malonumas yra aukščiausia kūno karalystės vertybė. Tik tas švarus, kuris pasaulį visiškai nusiplauna nuo savo Dvasios. Štai senovinė tiesa: jei Dievas alkina, jis žeidžia, jei sotina, jie dar labiau žeidžia.
           Pati mūsų prigimtis nedaug reikalauja: tinkamo drabužio nuo šalčio, pakankamo maisto nuo bado ir vandens nuo troškulio. Kūnui reikia duoti dargi truputį mažiau, nei jam priklauso, antraip jis tampa išdaviku. Nieko per daug. Senieji norėjo kūną turėti vergu, o ne jam vergauti. Jie dargi ragino neapkęsti daiktų, nes šie supančioja sielą. Jie skelbė net tokias šiandienos miesčionį šokiruojančias tiesas: Žmogaus tikrieji turtai yra alkis, troškulys, karštis, šaltis, skausmas, niekinimas, neturtas, vienuma, išdavimas, šmeižtas, kalėjimas...
           Kiekvienas pasikeitimas mumyse turi ir liūdną pusę: turime atsižadėti dalies savęs, turime mirti vienos rūšies gyvenimui ir gimti – kitos. Kuo labiau mažėja kūnas, tuo siela didėja. Visgi apsimarinimas nėra suprastinas kaip sąmoningas savęs naikinimas – savižudybė. Tai būdas apvalyti save nuo egoizmo.

          Valgis – maitinimasis, o ne pasitenkinimas, žmogų maitina ne tai, ką su pasimėgimu jis valgo, bet ką įsisavina.
           Badas yra normalus maisto pareikalavimas, apetitas – nenormalus. Būtent tarp šių dviejų sąvokų yra bedugnė. Apetitas nėra bado rezultatas, bet iškreiptas dažnai organizmą griaunantis polinkis.
           Troškulys – noras išgerti vandens, jis jaučiamas burnoje ir gerklėje. Noras išgerti limonado, degtinės... – apetito patenkinimas. Apetitas tai įsigytas polinkis valgyti ir gerti, jis nieko bendro neturi su troškuliu ar alkiu. Žmogus įgauna apetitą tabakui, alkoholiui, narkotikams... Šis įgytas apetitas tampa stipresniu net už maisto pareikalavimą.
           Žmonės parduoda vaikų drabužius (dabar ir čia), kad galėtų nusipirkti degtinės, plėšia ir žudo dėl noro patenkinti apetitą. Nenormalūs polinkiai nieko bendro neturi su badu ir troškuliu. Pasninkas yra būdas įveikti apetitą, įveikti nuodėmę. Ir ne tik: jei nori prailginti gyvenimą – trumpink valgymą. Nesuvirškintas maistas suėda tą, kuris jį suvalgė. Šalia to, ėdrumas tiesiai proporcingas proto bukumui.
           Apsimarinimas atrodo yra sunkus, bet kada jo prisilaikome, jis pripildo širdį dangiška ramybe. Jei šiame pasaulyje norime būti kiek galima laimingesniais, turime išsiugdyti įprotį energingai pasipriešinti visiems netvarkingiems polinkiams. Taigi tiek gero padarysime, kiek nugalėsime patys save.
          iš knygos "Betarpiška Dievo patirtis. Mistikos vadovas"

          Nuoširdžiai ieškančio kelio į šventovę tikėjime sąžinė yra ne internalizuota autoriteto nuomonė, bet paties žmogaus balsas, mūsų dvasinio vientisumo sargas, mus sugrąžinantis prie savęs pačių, kai mums iškyla pavojus prarasti save, subyrėti į begalę šukių. Nuodėmė yra pirmiausia ne nuodėmė prieš Dievą, bet prieš patį save.
           Prieš autoritetą pripažinti nuodėmes yra baisu, nes tai ir savo nepaklusnumo jam pripažinimas, už tai nusidėjėlis bus neišvengiamai nubaustas. Atgaila baigiasi tuo, kad nusidėjėlis, apimtas nuodėmingumo jausmo, praranda moralinę stiprybę, ima neapkęsti savęs, bjaurėtis savimi ir linksta į naujas nuodėmes, kai atlėgsta saviplakos manija.
           Kas kalba ir ilgai mąsto apie savo blogą darbą, to siela visiškai užimta tomis mintimis, jis vis dar neatsikrato niekšybės. Jis ir negalės jos atsikratyti, nes širdis sugrubs ir ją apims liūdesys. Ką daryti? Kad ir kiek šluosi šiukšles iš vienos vietos į kitą, jos vis vien liks šiukšlėmis. Tą laiką, kurį praleidi sau priekaištaudamas ar save kankindamas, gali daryti gera. Užmiršk blogį ir negalvok apie jį. Tu pasielgei neteisingai? Ištaisyk tai ir elkis teisingai.

           Vienas svarbiausių Dievo darbų yra daryti žmones. Jis juos kuria vietoj tų, kurie miršta, taigi visada bus pakankamai žmonių, kurie rūpinsis žemiškais dalykais. Jis nekuria suaugusių, tik vaikelius. Manau, todėl, kad jie yra daug mažesni ir juos lengviau padaryti. Jam nereikia gaišti vertingo savo laiko, mokant juos vaikščioti ir kalbėti – tai galima palikti vaikučių mamoms ir tėčiams.
          Kitas labai svarbus Dievo darbas yra išklausyti maldų. Tų maldų yra galybė, nes kai kurie žmonės (pavyzdžiui, kunigai)meldžiasi ne tik prieš miegą. Dėl šios priežasties Dievas neturi laiko klausytis radijo ar žiūrėti televizoriaus. Kadangi jis viską girdi, jo ausyse nepaliaujamai zvimbia baisus triukšmas, - žinoma, jei tik jis dar nesurado būdo, kaip jį išjungti.
          Dievas viską mato, viską girdi ir yra visur, dėl to jis neapsakomai užsiėmęs. Taigi, tau nederėtų jo gaišinti, klausiant jo ar prašant dalykų, kurių jis sakosi negalįs turėti.
          Jėzus yra Dievo sūnus. Jis atliko sunkius darbus, pavyzdžiui, išvaikščiojo vandenis, darė stebuklus, mokė žmones, kurie norėjo ką nors sužinoti apie Dievą. Žmonės galiausiai pavargo nuo tų mokymų, todėl ėmė ir nukryžiavo Jėzų. Bet jis buvo geras, gailestingas, kaip ir jo Tėvas, todėl ir pasakė Tėvui, kad, esą, tie žmonės nežinojo, ką darę, todėl reikėtų jiems atleisti... Ir Dievas atsakė: „Gerai“. Jo Tėtis vertino visus tuos sunkius darbus, kuriuos Jėzus darė žemėje, todėl jam liepė daugiau nebesileisti į kelią. Jis galėjo pasilikti rojuje. Taip jis ir padarė. Ir dabar jis padeda savo Tėčiui, klausydamasis maldų ir rūpindamasis tais Dievui svarbiais dalykais, kuriuos gali sutvarkyti pats, netrukdydamas Tėčio... Na, kaip koks sekretorius, tik daug svarbesnis. Todėl galima melstis bet kuriuo metu, kada tik nori, ir jie padės, nes dirba labai organizuotai (jau yra labai įgudę), be to vienas iš jų visada budi.
          Visada nueik į bažnyčią sekmadienį, nes dėl to Dievas jaučiasi laimingas. O jei ir yra kas nors, ką norėtumei matyti laimingą, tai Dievas. Neišsisukinėk, manydamas sau, kad yra smagesnių dalykų, nei bažnyčia sekmadienį,pavyzdžiui, pasivaikščiojimas prie jūros ar gulėjimas pliaže. Tai netiesa. Be to iki pusiaudienio saulės pliaže vis viena nėra...
          Jei tu netiki į Dievą, tai būsi labai vienišas, kadangi tavo tėvai negali su tavimi visur eiti, - pavyzdžiui, važiuoti į stovyklą. O Dievas gali. Labai gera žinoti, kad jis yra šalia, kai ko nors išsigąsti, ima baimė tamsoje, arba kai tu nemoki plaukti, o dideli vaikai įmeta tave į tikrai gilų vandenį...
          Bet tu neturėtumei visada galvoti, kad Dievas turi tau kažką padaryti. Man atrodo, kad Viešpats mane čia atsiuntė ir bet kada gali mane iš čia pasiimti.
          Štai kodėl aš tikiu į Dievą.