Mistinės dvasinės patirties aprašymai yra labai skirtingi. Aiškinimų gausa didesne dalimi priklauso nuo vidinę dvasinę patirtį įtakojančių išorinių faktorių”. Pasakojimai apie intensyvią dvasinę patirtį sutinkami visose pasaulio religijose ir dargi pasaulietiniuose filosofiniuose, psichologiniuose ar grožinės literatūros raštuose. Tačiau ši patirtis jau būna perėjusi per auto- ir heterointerpretacijos prizmes. ši dvasinė patirtis tampa tramplinu įvairioms teorijoms ir tolesnėms interpretacijoms. Interpretacija yra kažkas, ką daug sąvokų naudojantis protas prideda prie patirties, kad ją geriau suvoktų.
          Dažnas vidinės patirties tyrinėtojas bando surasti bendras, nepriklausančias nuo laikmečio, kultūros ir religinės tradicijos dvasinės patirties charakteristikas. Koks yra ontologinis jos pagrindas?
          Daugelis minimais klausimais rašiusių autorių išskiria šias dvasinės patirties charakteristikas: išorinio pasaulio vienybės vizija; savęs, kaip šio unifikuoto pasaulio dalies, patirtis; dvasinės laisvės pojūtis. šis potyris dar vadinamas numenine patirtimi. Ji nėra tik kažkokie egzaltuoti vidiniai išgyvenimai, apie ją tyrinėtojai kalba, kaip apie pažinimą to, kas yra ontologiškai savarankiška.
          Kitos dvasinės patirties charakteristikos: džiaugsmingas atsinaujinimo ir apsivalymo pojūtis; kūrybiškumo ir suvokimo galios paaštrėjimo sąlygota pažinimo patirtis, kuomet pažinimas ateina tarsi iš tiesioginio kontakto aplenkiant racionalizaciją; susijungimo ir vienybės patirtis. Minimas dvasinis pažinimas nėra tik jausmų antplūdis, bet pagilina mąstymo procesą.

          žmogaus uždavinys būti vis labiau panašiu į sielos viduje glūdintį dieviškąjį idealą. Tada jam lieka atviras kelias į šventąjį Dievo vienumą ir ramybę. Bet tai pasiekti vien savo jėgom žmogus negali, nes jis yra nuodėmių spaudžiamas.
          Prisiartinimas ir susijungimas su Dievu vyksta trimis etapais, kurių pirmasis yra:
          Apmirimas pasauliui. Tikrojo gyvenimo mumyse tol nebus, kol mes neatsipalaiduosime ir neapmirsime. žmogus turi atsitraukti nuo visko, kas nėra Dievas, nuo savęs paties ir nuo visų sutvėrimų. Per tą prisikėlimą sielos vidus paliečiamas gaivalingo geismo, ir kuo daugiau ten yra buvę netvarkos, ar juo ilgiau ji traukos, juo daugiau didėja ir auga geismas, kuris, paliesdamas tyrąjį pagrindą, neretai sukrečia ir kūną, ir kraują, ir gyvuosius kaulus.
          Atsižadėkite visų dalykų ir jie vis teks jums. Tikrai jeigu jūs visa tai padarytumėte, tai dar šiame gyvenime gautumėte džiaugsmingą atlyginimą. šventoji Dvasia atėjusi išmokys jus visų, net ir būsiančių dalykų.
          Visuose dalykuose žmogus turi į savo vidų kreiptis, viduje laukti. Susikaupk, paskęsk savo sielos viduje, ten Dievas lūkuriuoja. žmogui, kuris leidžiasi Dievo pagaunamas ir pats Dievas pasiduoda. Ir tada jis išveda žmogų iš visų kalėjimų, nusiveda į dieviškąją laisvę jame ir tada žmogus tampa daugiau dievišku, negu paprastu žmogum.
          Esmingu tapti. Jei žmogus visus daiktus ir įvairybes, išorės ir vidaus, net pats iš savęs savo jausmus ir galias dėl Dievo yra apleidęs, tai jis taip pat turi atsižadėti "tėvo ir motinos", vadinasi tų dalykų, kurie jame pagimdė prisirišimą.
          Kas Dievo nemyli ir neieško visuose dalykuose, tas tikrai jo neranda niekada ir jokiame dalyke. Todėl žmogus turi visais būdais Dievo ieškoti ir nekreipti dėmesio į tai kokiu keliu jis eina ir kaip tie keliai keičiasi. Tikra yra, kad tas, kuris neieško, neranda arba nepriima Dievo savo namuose arba gatvėje niekad jo tikrai nepriima nė bažnyčioje.
          žmogus, kurį Dievas stiprina ir pavalgydina, turi padaryti daug daugiau negu prieš tai, jis turi taip pasiaukoti, kad jam būtų pažadėta, dar daugiau dovanų, daugiau paguodos, daugiau įkvėpimo. Kiek kartų jis atsiduoda Dievui su meile ir dėkingumu, tiek kartų Dievas išbėga jam priešais su šimtus tūkstančių kartų daugiau dovanų, malonių ir paguodos. Ir tokiu būdu toji saldybė tampa pagalba ir rodikliu, vadovu į Dievą.
          Tapimas dievišku. Kad prakilni tyra siela savyje praregi nesuterštą gėrį, kuris yra Dievas, ir jei siela supranta tą savo aukštesnį prakilnumą, tai ji vis labiau atsisako nuo savo ir visų kūrinių menkybės ir paskęsta tyroje bedugnėje, Dievuje.
          Dvasia virš visų galių patraukiama į gryną tyrlaukį, į paslėptą beformiško turo tamsybę, ko apibūdinti joks žmogus nepajėgia. Dvasia čia taip įvedama į paprastą ir beformį vientisumą, jog netenka visų įvairumų, daiktiškumo ir pajutimų, nes tame vienume pradingsta visa įvairybė...
          Ir tada Viešpats praveria jo akis ir atidengia jam tiesą, pateka skaidrioji saulė šviesa, ir pakelia žmogų iš visų jo vargų ir rūpesčių, o jis jaučiasi taip lyg Viešpats būtų jį iš mirties vėl prikėlęs gyventi. Taip atpalaiduotą žmogų jis atveda pas save, palengvina visus jo vargus, pagydo visas jo žaizdas.
          Dieviškasis žmogus yra tas, kuris yra Dievuje ir Dievas jame. Geriausias darbas yra tas, kurį žmogus daro Dievuje ar dėl Dievo. Ir visų mažiausiu darbeliu jis nuveikia tiek, kiek ir visų didžiausiu, nes jo gėris kyla ne iš oro, jis turį jį esmiškai iš vidaus ir jo laipsnis nepriklauso nei nuo ilgio, nei pločio.

          Daugelyje vakar dienų mėtosi žaislų nuolaužos. Praeitis – pasakų sąvartynas. Lieka tik nepamatuota viltis, kad likimas yra gailestingas tėvas, o aš esu jo išrinktas vaikas. Esame tokie skirtingi, tačiau slepiame tas pačias viltis, visiems norisi laisvės, bet tikros, laimės, bet nesibaigiančios. Gyvenimas čia ir dabar yra mielas ir jo, be abejo, norisi turėti daug, tačiau ne begalybę.
          Nenoriu, kad išdidūs planai apie rytojaus laimėjimus prievartautų išmesti šią akimirką man dovanotos laimės trupinėlį. Kai laimės goduliu pamišusiu žvilgsniu dairausi į užporytdieną, daug laimės spindulių nepatenka į mano nusisukusią į miražus sielą. Veltui besišaipantis iš manęs saulės zuikutis stengiasi atkreipti akis, kad pamatyčiau laimę. ši akimirka taip ir lieka nepripildyta. Taigi, tegul kiekvieną likimo dovaną priimsiu visa širdimi, tegul visada budėsiu ir lauksiu.
          Praeities kvailystės ir šiandienos bausmės visuomet bus mano. Aš buvau savo laimės duobkasys? Atsivertimo akimirkomis stengsiuosi pakeisti praeitį, noriu po savęs palikti ką nors gero ir šviesaus. Bent savo palaikus atiduoti donorystei... Sunkiausia būna atleisti sau. Tikėjimas į likimą padeda susitaikyti su praeitimi, taip pat susitaikyti ir su savimi.
          Tikėjimas į likimą guodžia: „Tu buvai priverstas daryti tai, ką padarei, ir kitaip pasielgti negalėjai. Toks pasaulis, toks likimas...“ Kai kurie tikėjimai apie laisvą valią bei graužatis dėl neišnaudotų galimybių atveda prie pamišimo bedugnės, o mintys apie likimą būna palaimingos ir apsaugo nuo išprotėjimo.
          Negaliu būti pasmerktas už tai, ką darau. Ir ar gali žmogus būti moraliai atsakingas už tuos veiksmus, kuriuos padarė neturėdamas pasirinkimo? Būna akimirkų, kai tokius samprotavimus norisi labiau išgirsti nei išteisinantį teismo nuosprendį.
          Tikėjimas, kad visada galime laisvai pasirinkti, atsakomybės ir baimės suklysti gyslomis suriša tinklo kampelius bei atgraso nuo nusikaltimo, kuris plėšo matricą. Tačiau šis tikėjimas nesugeba švelnia ranka prisiliesti prie palūžusios sielos ir pasakyti: „Tu nekaltas“. Tikėjimas likimu tarnauja kitaip: jis padeda nusimesti kaltės naštą ir pabėgti iš pragaro prieangio.
          Mintys apie likimą yra mielos, nes jos paguodžia, kai pasilieku vienas ir svarstau savo gyvenimo klaidas bei pavargęs su trapia viltimi žiūriu į ateitį. Net ir savos klaidos, pasirodo, gali būti mielos, jei jaučiu jas neišvengiamai priklausant mano keliui.
          Turime tik tiek problemų, kiek suvokiame jų turį. Negano to, kartais stengiuosi išspręsti aštrias problemas, o pasirodo, kad jos tėra įsivaizduotos. Pasijaučiu tarsi ietimi mosikuočiau prieš vėjo malūną. Dažnai antžmogiškos pastangos susikurti saugumo iliuziją vakare subliūkšta, o ryte vėl ritinu akmenį į kalną. Taigi kuo šis savęs kankinimas yra geresnis už pasitikėjimą likimu? Nebent kad galiu aistringai sušukti: „Koks aš nelaimingas“.
          Karščiuojančiai sielai sunku suprasti, kaip galima rūpintis šiandien įvykdyti tik šiandienos planus. Visgi į kiekvieną gyvenimo iššūkį nebūtina, krauju prakaituojant, ieškoti teisingo atsakymo. Tai, ką galima atidėti rytdienai, kodėl gi nepadarius rytoj? Neturėčiau ir rytdienai atidėti tai, ką galiu padaryti poryt. Užtenka daryti tai, ką privalau. šią akimirką pakaktų net ir kvailystės, nes likimas vis vien viską sudėlioja taip, kaip, jo nuomone, turi būti, net jei tai ir bus atvirkščiai.
          Mane pasiekia tik tai, kas man yra skirta. Tegul kartais išties ligotos priešų fantazijos sukurs tūkstančius planų, kaip mane kankinti, tačiau mane paliečia ne daugiau, nei gimdamas atsinešiau su savimi. Tie, kurie linki ir daro man bloga, taip pat tėra paklusnūs virš mūsų tarsi debesis kabančio įstatymo tarnai. Ir apskritai ne tiek jie man bloga linki, kiek sau gera nori, o šiose „bendrojo produkto“ dalybose viskas turi savo laiką ir vietą. Taigi, jeigu atsitinka taip kaip planavau – puiku, jeigu viskas vyksta ne taip kaip norėjau – nuostabu.
          Jeigu reikalai pakrypsta į blogą pusę, o aš vis dar šypsausi... ne, ne išprotėjau, bet tvirtai žinau: „Viskas likimo rankoje”. Neverta ginčytis dėl to, ko nebuvo galima išvengti, nes nė vienas negalime apskųsti likimo nuosprendžių. Taip pat neįmanoma sudeginti to medžio, iš kurio bus padarytas mano karstas.
          Likimas net gilioje neviltyje pajėgia uždegti žvakę. Jis visada kursto viltį, kad kažkas dar nepatirto, bet tikrai skirto man kybo ore ir laukia savo valandos. Juk taip gera žinoti, kad kiekvienas įvykis turi savo laiką, neišgerta džiaugsmo taurės pusė taip pat.
          Pasitikėdamas likimu galiu neboti bet kokios rizikos. Net jei ir visas pasaulis sukils, aš, „jei bus taip skirta“, nugalėsiu. Drąsus yra tas, kuris jaučia, kad likimas dar nepaskyrė rytoj pralaimėjimo ar ir mirties bei pasitiki savo nuojauta. Jeigu jis turėtų pakankamai laiko pagalvoti, heroizmas išsikvėptų.
          Ujama ir visada nepatenkinta minia norėtų ir man primesti jautimo bei mąstymo klaidą: girdi, likimas tegali nuskriausti, apiplėšti ar nužudyti. Likimas ne mažiau sėkmingai paskiria karaliauti pusei pasaulio, kalinį atveda prie saloje paslėpto lobio, išsaugo net nuo sužeidimo dešimties neišvengiamų mirčių ruože.
          Aklas pasitikėjimas pagimdo neįprastą kantrybę. Vis dėlto kantrybė pasiekia priešpriešą ir išjudina pasaulį sukilimo pašvaistėmis. Kantriųjų pyktis būna viską griaunantis ir nuoširdus. Neramumų metu tikėjimas į likimą vėl patarnauja, nes padvigubina jėgas mūšio lauke. šis tikėjimas kenčiančiam sumažina skausmą, o kovojančiam suteikia beprotiškos drąsos.
          Pasikliaudamas likimu, galiu bandyti dar ir dar kartą. šis pasitikėjimas apmaldo „darbo rezultatų“ troškimą ir sušvelnina išgyvenimą nepasisekus. Taigi, kas bus – teįvyksta, o aš einu, nes privalau eiti. Pasitikėjimas likimu paženklina gyvenimą pirmykščiu paprastumu, tai be baimės pasitikti pavojai ir pasiruošimas drąsiai priimti net mirtį. Niekas negali manęs priversti ką nors padaryti man grasindamas, nes rytdiena jau atėjo. šio pasitikėjimo dėka jaučiu esąs laisvas. Kaip bebūtų keista, bet tikėjimas į likimą suteikia intensyvesnį laisvės pojūtį, nei tikėjimas į „laisvą valią“.
          Pasitikėjimas likimu išvaduoja nuo įgrisusių prašymų: „Tegul nebūna taip, kaip yra…”. Mintys apie likimą padeda išsivilkti iš viskuo nepasitenkinimo odos ir priimti viską be apgailestavimų ir atsiprašymų. Tegul protingi mokosi iš savo klaidų, o kvaili – iš svetimų. Pasitikėdamas tuo, kad viskas įvyks kas turi įvykti, galiu su visais būti malonus ir nerūpestingas.
          O gal tai mistiko noras atsisakyti savos valios ir, pasitikinčiai ištiesus ranką, leistis vedamam, atsisakyti savo valios? Jeigu jis nenumirs kaip kviečio grūdas, jis negalės prisikelti. Tai tik noras, kad siela mirtų kartu su jos aistromis, norais ir svajonėmis. šiltas patalas, geras žodis ir neribojama valdžia? Visa tai gavęs, iš karto pastebėčiau, kad visa to maža, kad kažko vis dar trūksta. Tikėjimas likimu – kelias ištuštinti save, kad būčiau pripildytas skaidrios šviesos.
           V. Sabaliauskas, "Apie likimo upę ir Vėją", 2006, psl.411-415 (knygą galima surasti knygyne)

          Kristaus sekimas yra vertas rinktis kelias, gi nusilenkimas jam – dar viena stabmeldystė. Kristaus mokinimas gyvena kaip ugnis erdvėje, jam nereikia nei bažnyčių sienų, nei storų jį aiškinančių tomų. Jis nyksta, kai apeigos, kuriomis apaugo, tampa sudėtingos, įmantrios ir puošnios. Ugnis naikina bet kokią formą. Gebėjimas suvokti šių žodžių prasmę nuo priimančio vidaus, ateina laikas ir tai tampa nuogai aišku.
          Suprantantis skiriasi nuo priimančiojo. Suprantantis Kristaus mokymą skelbs kaip didžiausią išmintį, bet ja negyvens, gi priėmęs – padarys ją gyvenimo dalimi. Tik tokio sekėjo dėka Kristaus mokinimas augs ir liepsnos. Galima įkopti į kalną iš pietų ar šiaurinės pusės, galima daug ginčytis kuri yra tikroji, bet pats kopimas nepasikeičia. Tik praeinantys šešėliai yra tie žmonės, kurie pasidalinę į grupes, ginčijasi, bet Kristaus neseka, negyvena laisvai kaip ugnis, nelipa į kalną.
          Teneapgauna tuščias žodžių žaidimas. Dievui galiu vergauti, bijodamas nelaimių, galiu tarnauti, norėdamas atlygio ar garbės, o galiu būti ir jo sūnumi, kuris eina Kristaus keliu.
          Seniai jau pastebėta, kad mistika negali sukurti ilgiau tveriančių bendruomenių. Visos jos ilgainiui išnykdavo ar transformuodavosi. Mistika kaip tokia yra susijusi su atskirais individais, tik juose klesti. Ji siekia formų panaikinimo, gryno sudvasinimo. Šiedu elementai – individualizmas ir formų panaikinimas, nėra suderinami su organizuoto gyvenimo reikalavimais.

          Po susikaupimo pastangų, surankiojus save po dalelę iš trimatės erdvės, pasinėrus sielos ramybėje, ateina apsvaigimas ir Dievo regėjimas. Dievybės artumoje pajauti, koks anksčiau buvai nuo Dievo atsitolinęs elgeta. Prisipildžius Dievu, atrodo, kad nieko nėra kas nebūtų Dievas ir kad Dievas, daiktai, žmonės sudaro vienintelę vienumą.
          Kai žmogus įpuola ekstazėn, tai jis nei apie save, nei apie ką kitą nebežino ir ilsisi amžinojo „Nieko“ prieglobstyje. Ekstazėje jis viską praranda ir suranda visų netekusių savo formos dalykų esmę. Kūnas vis dar žemėje, tačiau žmogus randasi virš laiko.
          Šioje būklėje žmogus negeidžia nieko blogo, vien gero, laimina kitus. Visas tokio žmogaus gyvenimas, tai viena vienintelė ir niekieno netrikdoma laisvė. Jis gimdytojas – per jį Dievas atlieka darbus, jame veikia Dievo dvasia.
          Ekstazėje paskendęs žmogus nieko nežino nei apie patį žinojimą, nei apie meilę, kaip ir aplamai apie viską. Jis pilnai ilsisi šiame „Nieke“. Kuomet siela suvokia ir pajaučia, kad ji žino ir regi „Nieką“, ji vėl atsiskiria ir natūralia tvarkia pasišalina į save, į savo egocentrišką buvimą.

          Paprastumo malda vadinama kontempliacija. Prie jos gali žmogus ruoštis iš tolo, darydamas pažangą dorybėse, bet jos gavimas tik nuo Dievo valios pareina. Šiame mistiniame stovyje Dievas yra pirmasis veikėjas. Visi mistikai sutinka, kad kontempliacija yra Dievo dovana.
          Sielos centrui Dievas sutelkia pažinimą ir meilę. Žmogus jaučia savyje Dievo veikimą. Ši kontempliacija užslenka per negationem, neigimą. Siela sujungta su kūnu negali pažinti Dievo esmės. Žmogus gali geriau pažinti, kuo Dievas nėra, negu kas Jis yra. Būties pažinimas, kokį mes turime, nėra tobulas, to Dievui negalime pritaikyti. Neigiamais, kuo Dievas nėra, įgauname Dievo pažinimą. Bet kyla klausimas, kaip Dievo sąvoka gali paaiškėti neigimu. Kuomet pažinome, kuo Dievas nėra , įgyjame labai kilnią apie Dievą sąvoką, mūsų prote lieka didis Dievo kilnumas, o valioje sukyla didi meilė beribiam Dievui. Šios kontempliacijos procesas ir mistikams nelengvas nupasakoti, jie neranda žodžių jai pareikšti.
          Dievas savo malone paliečia sielą, o siela tai Dievo įtakai laisvai ir su malonumu pasiduoda. Ji yra aktyvi ir pasyvi. Ji yra pasyvi, nes neturi iniciatyvos, kai maldose. Ji nemintija, pereidama nuo geriau žinomų prie mažiau žinomų tiesą. Ji yra pasidavus aukštesnei įtakai ir jos valdoma. Protas aiškiai pažįsta, o valia tai myli ir džiaugiasi. Protas veikia, bet nediskursyviai jisai yra nustatytas į vieną kokį objektą ir tuomet žmogus tik su didele sunkenybe ir pastangomis gali lūpomis žodį tarti.
          Nors kontempliacijoj protas savo iniciatyva nesidarbuoja, bet yra labai aktyvus: jisai gauna šviesos ir toje Šviesoje padidėja jo energija. Siela jaučia savyje aukštesnį stovį, žino, kad tai kyla iš Dievo. Kontempliacijoje kitokiu būdu Dievas pasireiškia žmogui, negu šiaip gyvenime. Paprastame gyvenime žmogus su Dievu jungiasi tikėjimu, kontempliacijoj gi jaučia Dievą, galima sakyti, eksperimentaliai, jaučia, kad Dievas sielą paliečia. Kontempliacijoj Dievas pažįstamas ne indukcijos arba dedukcijos pagalba, tik intuityviai, betarpiškai. Tarp Dievo ir sielos pasidaro kontaktas, žmogus patyrimu jaučia Dievo buvimą.
          Kontempliacijoje valia savo objektą pasiekia kitaip, negu protas. Proto pažinimas gali būti vaizdų arba sąvokų pagalba, ir tasai pažinimas gali būti daugiau ar mažiau tobulas. Valia gi myli ir siekia objekto, kokis jisai yra pats savyje.
          Kontempliacijoje jungiasi malonūs jausmai su nuliūdimo ir kentėjimo jausmais. Neapsakomai malonu jausti Dievo buvimas, bet skaudu, kad žmogus to gėrio dar neturi nuolatinai ir atskirtas nuo jo. Širdyje kyla didi meilė Dievui, o tokia meilė nelengva žodžiais išreikšti.
          Esminis elementas, kuris kontempliacija ištiria yra pasyvumas ta prasme, kad siela neturi iniciatyvos, ji visiškai pasiduoda Dvasios vadovavimui. Antras kontempliacijoje taip pat svarbus dalykas tai patyrimas Dievo buvimo jutimu.
          Kada ateina laikas, kaip galime pajausti, kad kontempliacija netoli. Ateina laikas, kada Dievas duoda suprasti, kad reikia apleisti mediciją. Sulig šv. Kryžiaus Jono nuomone, tai galima numanyti iš trijų ženklų: 1) Įprasta malda ir meditacija pasidaro sunkios, varginančios ir neneša dvasinės naudos. 2) Antrasai perėjimo į kontempliaciją ženklas yra visiškas nenoras nukreipti vaizduotę ir kitus pojūčius fiksuoti į kokį nors objektą.3) Trečiasis ženklas yra aiškesnis. Žmogus ima norėti ramybės, jam malonu būti sau vienam Dievo akivaizdoje ir kilti į Dievą širdies jausmais, nemąstant atskirų tiesų. Jisai ramus jo protas neveikia diskursyviai, jisai pasitenkina būti Dievo akivaizdoje.

           Statyti ant smėlio? Tai darome, kuomet užsibūname svajonių pilyse ir gyvenimą skiriame jas materializuoti: socialiniame lygmenyje rūpinamės užmegzti tvirtus santykius, juos ramstome materialine gerove, įtvirtime save valdžios siekimu. Baimė už sekančio posūkio išnykti „kaip dūmui, blaškomam vėjo“ padiktuoja keisčiausius ‚ego‘ savitaigos būdus. Visgi, pasaulis yra kaip upės vanduo, vis kitoks ir lakus kaip pajūrio smėlis.
          Prarasti įprastą pasaulio „suvokimo“ pagrindą? Pasaulyje leisti apsigyventi šmėkloms ir vaiduokliams? Pabėgti iš užburto egoizmo rato – reiškia išprotėti? Prarasti jaukią saugumo aplinką? Visa tai materializmo vergo, kuriam skirta egzistencinė mirtis, baimės.
           Asmenybės išsiskleidimo kelias – kai, išsivadavę iš ‚ego‘ kalėjimo, surandame save – savo savastį – Dvasią nemirtiną. Gyvenimas Prieblandos pasaulyje – buvimas įsčiose, iš kurių reikia dar kartą ištrūkti, ne per plačius vartus, bet per siauras duris, ne plačiu, bet erškėčiuotu keliu. Nors daugelis dvasinių mokytojų šiapusinę tikrovę nepagarbiai vadina iliuzija ar sapnu, bet tai yra kelio dalis – devynių mėnesių gyvenimas, kai susiformuoja Dvasia. Šis pasaulis būtinas pasilypėti aukštyn laiptelis. Vargas jei ‚ego‘ lukštas tampa kalėjimu, pernelyg ilgai įsčiose užsibuvęs vaisius žūna ir pradeda pūti.
           Mūsų likimas ne tikėti Dievą, bet jį patirti. Kalėjime esantis gali svajoti ir tikėti... Pabudęs mato „veidas veidan“. Jam visokiausi Dievo buvimo įrodymai tėra užsibuvusių smėlio dėžėje vaikų pastangos pastatyti gražiausią smėlio pilį ir sulaukti šalia esančių pripažinimo.
           Išsigydyti save ar nieko nebojant stengtis patirti Dievo buvimą? Pasilikti jaukumo užutekyje ar kryžiaus keliu žengti į Sinajaus kalno viršūnę? Ar yra toks upelis, kurio nepriglaustų jūra? Kiekvienas savo atsakymą žinome.

          Idealistinės minties adeptams – stebuklai įmanomi, jie savaime suprantama jų pasaulėjautos išvada. Pasaulio vaikai suakmenėjo savo pažiūrose: jie mato tik kairę ir dešinę, dvasios mokytojai – aukštį ir gylį.
           Šventoji knyga apie stebuklus rašo kaip apie savaime suprantamą dalyką, apie tai, kas Dievo vaikus neatskiriamai lydi: „Jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks”.
           Dvasios pionieriams priskiriami šie ir panašūs darbai: pranašavimo dovana, visų kalbų supratimas, ligų išgydymas, menas skaityti kitų mintis, sugebėjimas girdėti kalbas už tūkstančių kilometrų, žvėrių ir paukščių kalbos supratimas, laiko sustabdymas, sugebėjimas palikti savo kūną ir persikėlimas į kitą, gali sutramdyti ar žvilgsniu užmušti žvėris, jėga palenkti sau žmones ir priversti juos vykdyt savo norą ir t.t.
           Visgi ereliui menka nauda iš sparnų, jei kojos pririštos. Šių dalykų norėti ir siekti, tai rūpintis ne tuo, kas tikrai svarbu.