Valdantieji savo rankose turi sukoncentravę visos valstybines funkcijas. Taip unifikuota valstybė turi vieną autoritetą, kurio monopolin įeina ginkluotosios pajėgos, komunikacijos priemonės ir kt. Jo funkciją atlieka Didysis Vadas (totalitarinėse valstybėse), ar klaninė biurokratijos saujelė (taip vadinamose šiandienos demokratijose). Valdantieji gina gan riboto žmonių skaičiaus interesus. Norėdami užtikrinti visų valstybės piliečių bendradarbiavimą, jie partinėmis kuopelėmis it kokiomis įvairiaspalvėmis dėmėmis apsėja visą kraštą. Partinės kontrolės komitetai nepailsdami tikrina visų žmonių ideologinį atspalvį ir nustato, ar jie yra pribrendę dideliems uždaviniams, t. y. ar pakankamai lojalūs. Taip žmonės priverčiami teisingai orientuotis sudėtinguose gyvenimo reiškiniuose. Žodis „teisingai" taip pat suprantamas specifiškai. Teisinga — tai, kad yra idėjiškai kryptinga. Kaip tik valdančioji grupė diktuoja, kokio „sukirpimo" idėjas nešioti.
          Galingieji ne tik leidžia normas, kuriomis nustato, kas galima ir kas draudžiama,—t. y. sankcionuoja pavergtųjų išorinę saviraišką, bet ir stengiasi formuoti žmonių vidines nuostatas. Tai jų supratimu būtina, nes nekontroliuojami atskirų individų valios impulsai gali nepalankiai išsilieti. Todėl naudojami įvairūs psichologiniai metodai, kad žmonėms uždėtas jungas atrodytų pačių žmonių dalis. Ši žmogaus vidinė ir išorinė kontrolė pasiekiama masinėmis informacijos priemonėmis ir mokymu. Šios pastangos vienu žodžiu vadinamos propaganda.
          Žodis „propaganda“ yra kilęs, kaip sako istorikai 18 ir 19 a. sandūroje. Jį pasauliniame žodyne pirmieji pavartojo antiklerikalai. Jie Romos kongregacijų tikybinius potvarkius – De propoganda Fide - sakė esant tik „propaganda". Šis terminas dabartine prasme reiškia pastangas argumentus ar nuomones taip surikiuoti, kad jie atitiktų ir paremtų suinteresuotos grupės norus. Šiose machinacijose neapsiribojama įtaka protui. Daugiau stengiamasi paveikti iracionalias jausmines nuostatas.
          Propagandai būdingas tiesmukiškumas ir kryptingumas. Todėl jos skelbiamais dalykais niekas nesusigundytų, jei jie nebūtų brukami prievarta. Galingųjų ir turtingųjų žinioje esančios masinės komunikacijos priemonės taip visa suplaka į idėjų verpetą, kad sunku atskirti tikrą, t. y. netendencingą medžiagą. Nervinės įtampos išsekinti žmonės nepajėgia susikoncentruoti tiesos paieškoms, jie priima už gryną pinigą tai, kai blizga, kitaip tariant — kas labiausiai brukama, kas garsiausiai išrėkiama. Kaip tik todėl medikai nesunkiai rastų ryšius su hipnoze. Taigi gyvenime egzistuoja grubi, nuoga idėjų įtaiga. Stipresniojo idėjos visą laiką būna teisingos.
          Esame ES, mūsų orumas beribis? O gal esame tik pavargę žmonės, kurių protus, jausmus ir sielas gniaužo šio pasaulio Kunigaikštis ir jo tarnai.

          Viešoje erdvėje daug kalbame apie žmonijos laisvę, bet pamirštame konkretų žmogų. Šis „pamiršimas“ yra nuosekli materialistinių pažiūrų apie laisvę išdava. Atskiras konkretus žmogus neegzistuoja. Jis tėra socialinio vieneto dalelė. Šis jo socialinis statusas apsprendžia jo vertę bei teisę egzistuoti. Jei žmogus yra turtingas, galingas ir sėkmingas – yra „pirmarūšis", jei ne –dehumanizuojamas, ir mandagiai ir tyliai „nurašomas". Žmogaus išaukštinimas vien dėl to, kad jis „sukurtas pagal Dievo panašumą" šiandieną yra nesuprantamas ir jų laikomas religine atgyvena.
          Humanistinė tradicija skelbia, kad žmonės nėra vien sudedamosios kolektyvo dalelės. Jei jie ir susiburia, tai dėl to, kad sėkmingiau įvykdytų kūrybinius užmojus ar atsiektų konkrečių rezultatų. Taigi kolektyvas tėra žmonių aktyvumo pagimdytas akcidentalus derinys. Jis savaime subyra, pranykus siekiamiems tikslams. Autonomiško žmogaus supratimas dėl jų modernaus pasaulio išpažįstamos bandos psichologijos yra neprieinamas. Atskirą žmogų vertinti tik kaip kiekybinio junginio dalį? Ši pirmykštės bendruomenės laikų žmogaus koncepcija slopina aktyvesnių ir kūrybiškesnių asmenų saviraišką. Bandos vedlys įvertina kaip pasikėsinimą į jo išskirtinę padėtį kiekvieną galvos kyštelėjimą iš minios. Kadangi laisvai kūrybai ne tik kad nesudaromos sąlygos, o dargi ji baudžiama, tai daugelis pasirenka tūnojimą minioje, kūrybą minios šablonų amplua. Juo labiau, kad tai ne tik užtikrina saugumą, bet duoda ir savotiško malonumo jausmą.
          Žmogus, jausdamasis „bandos“ dalele, nusimeta nuo pečių atsakomybės už savo talentus naštą, ją perleidžia bendruomenei. Visgi žmogus tik tada, kai suvokia save kaip laisvą ir nepriklausomą asmenybę, o savo atskirus veiksmus kaip asmeninius, tegali prisiimti atsakomybę už save ir artimą. Kad šios mintys yra teisingos, patvirtina šiandienos realija – visiškas žmonių abejingumas tai žiniai, kad „griūva dangus".
          Kalbant apie atskiro žmogaus autonomiją visuomenėje, negalima pamiršti jo laisvės atsiverti Absoliutui. Asmuo, susitelkęs savyje, pajaučia kažką ypatingo, begalinio. Jis šiuo vidiniu keliu priėjęs prie to be galo didelio Taško, suartėja, anot Tolstojaus, su kitais ta pačia kryptimi einančiais žmonėmis. Žmonės, kontempliuodami tą pačią saulę, nepastebimai vienas su kitu susisieja nesavanaudiška meile. Taip žmogus atsispiria sumedžiagėjimo pagundai, t. y. potraukiui pavirsti į dvasios negaivinamą kitų krūvoje beriogsantį daiktą.

          Jeigu žodis laisvė skamba aiškiai ir bekompromisiškai, tai demokratijų yra įvairių. Dabartinis jos supratimas sujungia daugelį teorijų, kuriomis rėmėsi net aiškiai antidemokratiniai režimai. Todėl būtų tikslinga pažvelgti į liaudies valdžios supratimo evoliuciją.
          Demokratiją, kaip tyrinėtojai pripažįsta, galima suprasti tik dalinai. Taigi ir mes be didelių pretenzijų viską išsiaiškinti, pažvelkime į antikinę Graikiją. Kartą tenykštis Alkibiadas paklausė: „Kodėl mes turime svarstyti tokią visuotinai pripažintą beprotybę, kaip demokratija?!" Tokią nuomonę išpažino ir Platonas. Jo supratimu, demokratija atveria duris anarchijai, įžūlumui, neteisybei. Filosofo paliktame valstybinių struktūrų suskirstyme santvarkos dalinamos į monarchinę, kurioje, pasiremdamas teise, valdo vienas žmogus, aristokratinę (keleto valdymas, pasiremiant įstatymais) ir santvarką, kurioje pagal įstatymus valdo daugelis. Joms priešingos formos — tironija, kur neatsižvelgdamas į jokius įstatymus valdo vienas žmogus; oligarchija, kur valdo keletas irgi mažai save varžančių žmonių bei demokratija, kur, nepripažindamos jokių tvirtų įstatymų, valdo masės. Platono idealas buvo aristokratų, t. y. visuomenės gerove besirūpinančių filosofų valdymas. Ši santvarka Plotono nuomone, palaipsniui gali degeneruoti ligi demokratijos, kur valdantys ir juos remianti visuomenė nepripažins jokių nepajudinamų įstatyminių normų. Po šios maišaties paprastai eina vieno žmogaus valdymas — tironija.
          Daugelis tyrinėtojų Atėnų valstybės nusilpimą ir žlugimą sieja su demokratijos įsigalėjimu. Graikų istorijos garbingiausiu laikotarpiu laikomas kovų su medais periodas. Tada graikiška demokratija buvo vos užsimezgusi. Ji sustiprėjo tik Peloponeso karų laikais. Po jų įsigali demokratinis valdymas, o kartu su juo ateina žlugimas. Taigi atėniška demokratija buvo gan specifinė. Ją greičiau galima pavadinti oligarchija, nes tuo laiku Graikijos valstybėje gyveno apie pusė milijono žmonių, o galinčių dalyvauti valdyme piliečių tebuvo apie 20 000. Didesnioji gyventojų dalis nebuvo laikoma piliečiais ir todėl privalėjo užsiimti šių kelių dešimčių tūkstančių išrinktųjų įgeidžių tenkinimu. Tai buvo palanku doriškai pakrikti, tradiciniam tikėjimui nusilpti, disciplinai ir tvarkai pairti bei atsakomybės jausmui sunykti. Taigi graikiška demokratija yra nekoks pavyzdys dabarčiai.
          Nors ir labai keista, tačiau demokratijos evoliucija sparčiausiai buvo vystoma viduramžiais. Kaip tik šiuo laikotarpiu buvo sukurta nemaža teorijų, kuriomis rėmėsi vėlesnieji liaudies valdžios gynėjai. Tai ir politinių laisvių, ir ribotos vykdomosios valdžios, ir konstitucinio valdymo bei kitos teorijos. Viduramžiais stipri Bažnyčia, siekdama savo tikslų, kiek bepajėgdama maišė Europos karalių kortas. Kai kurie teologai politinę valdžią paskelbė net velnio išradimu. Taigi viduramžiais gyvavo tendencija suvaržyti monarchistinius karalių užmojus. Nors būtinybė susidoroti su tuo laikmečiu pasitaikiusiais socialiniais neramumais sukėlė ir priešingas, t. y. karalių absoliutizmą ginančias teorijas, bet praktiškai karaliai privengdavo pažeisti Bažnyčios ginamas prigimtines teises, nes dažnai tai pasibaigdavo nepageidautinomis sankcijomis — ekskomunika, popiežiaus inspiruojamu pavaldinių sukilimu ar pan.
          Viduramžių mąstytojai, pasiskaitę romėnų teisę, kalbėjo apie vyriausybės atsakomybę prieš liaudį: ,,quod omne tanget debet ab omnibus approbari". („kas visus liečia, turi būti visų patvirtinta"). Nors ši tezė plačiau gyvenime ir nebuvo pritaikyta, tačiau jos pastovus kartojimas davė vaisių vėlesniais amžiais. Mases reprezentuojančiai vyriausybei sudaryti labiausiai priešinosi klasinis to laikmečio visuomenės pasidalinimas. Šį sunkumą išspręsti bandė kai kurių laikomas moderniosios demokratijos tėvu Marcelijus Paduvietis. Jis sakė, kad valdžia turi atstovauti tik „išmintingesnei ir geresnei daliai".
          Reformacijos laikotarpiu sustiprėjo karalių pozicijos. Buvo prisiminta romėniška mintis, kad karalius yra virš įstatymo (Legibus solutus). Tačiau šiame absoliutizmo sugrįžimo periode neribotą kunigaikščių ir karalių valdžią kritikavo ir gan sėkmingai klibino daug jai prieštaraujančių mąstytojų. Pasipriešinimą lėmė karalių pastangos primesti pavaldiniams savus religinius įsitikinimus. Aktyviausi absoliutinės karalių valdžios kritikai buvo jėzuitai ir kalvinai. Nors ir kaip keista, tačiau viduramžiais jėzuitai buvo pirmose kovos už demokratiją gretose. Jie skelbė, kad valdymo galią suteikia pats Dievas visiems žmonėms. Todėl jie visi kartu privalo sukurti teisinę valstybę, kurioje būtų įkūnytas Dievo duotas meilės įstatymas.
          Vėlesni mąstytojai stojo tai monarchizmo, tai ginančios visų piliečių lygias teises valdžios pusėn. Vis dėlto liaudžiai sąmonėjant iškilo būtinybė daryti politines reformas. Visos, net ir žemiausios klasės, reikalavo sau teisių, o kartu ir galimybės savo reikalams atstovauti įstatymus leidžiančioje valdžioje. Teoriškai tai buvo pagrindžiama mintimis apie valdžios kilimą iš liaudies, apie individualios sielos viršprigimtinį kilnumą ir pan. XIX a. pradžios demokratiniuose judėjimuose Š. Amerikoje ir Anglijoje vyravo daugiau religinė motyvacija. Tam įtakos turėjo baptistų, metodistų ir kt. protestantiškų grupių sustiprėjimas ir aktyvus įsijungimas į politinį gyvenimą. Europoje demokratinius siekius daugiau įtaigojo aiškiai antireliginį charakterį turinčios prancūzų revoliucijos idėjos.
          Kas ir į kurią pusę šiandieną traukia demokratijos virvę?

          Šioje studijoje sieksiu parodyti, kad kapitalizmas — tai užpakalyje pasilikusi padvokusi bala, o pats komunizmas — socialinio gyvenimo formų evoliucijos negyva šaka.
          Pirmiausia pabandysime atsekti, nuo kokio kamieno ir kada ši šaka atsiskyrė. Socializmo moto yra evangelinis priesakas: „Mylėk savo artimą kaip pats save". Socialistų versijoje jis dažniau skamba taip: „Niekas neturi teisės išnaudoti savo artimą". Tam siūlomos priemonės — nuosavybės bei pagrindinių gamybos priemonių valstybinė kontrolė, sukaupto turto išdalinimas liaudžiai ir pan.
          Socialistinės mintys atkeliavo iš antikos ar dar iš ankstesnių laikų. Jau 5 a. pr. Kr. Platonas „Valstybėje" dėstė komunistines (etimologine šio žodžio prasme) teorijas. Jis rašė, kad valdančioji filosofų kasta turtą turi naudoti bendrai. Tai vadinamas aristokratinis komunizmas. Jis nebuvo rekomenduojamas plačioms vergų masėms.
          Tiesą sakant, Eliadoje komunizmas egzistavo tik minties pasaulyje. Jis pradėtas taikyti praktikoje, kaip rodo Kumrane rasti rankraščiai, apie 200 m. pr. Kr. Esenų komunos savo viduje tvarkėsi pagal principus, kuriuos po poros tūkstantmečių aprašė utopistai.
          Meilės įsakymas pirmuosius krikščionis įkvėpė jungtis į komunas bei sunešti į vieną krūvą savo asmeninį turtą. Sis jų entuziazmas pasibaigė liūdnai: nesulaukdami greito antro Kristaus atėjimo, jie išbaigė bendras atsargas ir papuolė į vargą. Todėl, kaip rašo šv. Raštas, Paulius rinko pinigus, kad pagelbėtų badaujantiems Jeruzalės krikščionims. Šis asketinio tipo komunizmas po šiandienai gyvuoja kai kuriose vienuolyninėse komunose.
          Viduramžiais šios idėjos vėl buvo išneštos į pasaulį. Tais laikais komunizmas buvo pats sau tikslu, jis buvo propaguojamas kaip paties Dievo palaimintas gyvenimo būdas. Kontinente komunizmą kūrė daugiausia nuo katalikų kamieno atskilę krikščionys. Į šį gyvenimo būdą orientavosi albingensai ir katarai Prancūzijoje, anabaptistai — Vokietijoje, apostolikai — Lombardijoje... Pietų Amerikoje jėzuitai įkūrė daugiau kaip 30 komunistinių misijų. Jose susitelkę vietiniai gyventojai sėkmingai sprendė ekonomikos bei gynybos klausimus. Šie kaimai (istorijoje žinomi Paragvajaus redukcijų vardu) gyvavo nuo 1609 iki 1767 m. Šių ir kitų bandymų šūkiu buvo žodžiai: ,,Omnia simul communia", t. y. visi daiktai turi priklausyti bendruomenei, jais gali naudotis kiekvienas pagal savo poreikius.
          Naują socializmo (iki 19 a. terminai „socializmas" ir „komunizmas" vartojami sinonimiskai) bangą sukėlė T. Moro (Th. Mores) „Utopija" (1516). Šioje knygoje autorius propaguoja humanistinę pasaulėžvalgą. Kilniais idealais užsidegę Utopijos piliečiai savo valstybėje gyvena pagal tokius principus kaip visuotinė 6 h per dieną darbo prievolė, valstybės kontroliuojama gamyba, gyventojų aprūpinimas būtinomis pragyvenimo priemonėmis per valstybinių parduotuvių tinklą... Ši Moro teorija išsiliejo taip vadinamų „valstybinių romanų" forma. Šios idėjos buvo bandomos pritaikyti praktikoje prancūzų revoliucijos metu bei Amerikoje, kuriant bendruomeninio gyvenimo kolonijas.
          Ruso ir kitų to laikmečio autorių darbai gaivino pirmą pasaulyje revoliuciją, jai davė idealistinį charakterį. Nors galiausiai šie idealai buvo paguldyti į tų pačių revoliucionierių išrastą giljotiną. Tačiau jie išgyveno. Amerikos žemyne socializmas žingsniavo prisidengęs religijos vėliava. Todėl ten ramybės ir taikos fone kūrėsi marmonų (1814), separatistų (1819), perfekcionistų (1848) ir daugelio kitų iš Europos pasitraukusių komunistinės orientacijos žmonių kolonijos.
          Šioms per šimtmečius žengiančioms socializmo idėjoms 18—19 a. mąstytojai suteikė mokslinį charakterį. Lokas (J. Locke) komunistų visuomenę laikė ne tik galima, bet ir skelbė ją esant formavimosi procese. Kiek konkrečiau dalykus svarstė Smitas (A. Smith). Jis paskelbė eksploatacijos teoriją: žemvaldžiai ir kiti stambūs savininkai siekia pjauti derlių ten, kur jie nesėjo. Tuo tarpu vieninteliu teisingu įplaukų šaltiniu yra darbas. Todėl Smito nuomone reikia turtingųjų pajamas apkarpyti dirbančiųjų naudai. Rikardas (D. Ricardo) sukūrė pridėtinės vertės teoriją. O jos pagrindu Tomsonas (W. Thomson) ir Hodskinas (Th. Hodgskin) — techninę išnaudojimo teoriją. Šie ir daug kitų dėl siauros darbo apimties neišvardytų mąstytojų padėjo pagrindus socializmo mokslui.
          Kai kas Marksą tendencingai laiko mokslinio socializmo tėvu. Markso mikinimas turėjo šį tą originalaus, bet jo eklektinį charakterį taip pat niekas neginčija. Jis daug idėjų skolinosi, ką pripažįsta ir pats Marksas. Citata iš jo 1852 m. gegužės 5 d. rašyto laiško: „Kas dėl manęs, garbė dėl modernioje visuomenėje egzistuojančių klasių ar kovos tarp jų atradimo priklauso ne man.“ (K. Marx, Letters to Americans, 1848—1895, N. J. 1953). Taigi Marksas daug kukliau nei jo išpažinėjai galvoja apie savo įnašą į socializmo mokslą.
          19 a. socialistinės idėjos paplito visuotinai. 1889 m. įsikūrė II Internacionalas. Nors jame vyravo parlamentinės kovos šalininkai, pagrinde dėl dviejų dalykų — reformizmo ir revizionizmo pastoviai kildavo rietenos. Vieni revoliucijos vietoje siūlė taikų kapitalizmo reformavimą, kiti stojo prieš. Šiuo ir vėliau prisidėjusio dalyvavimo pirmame pasauliniame kare klausimais jie tiek tarpusavyje susipjovė, kad Internacionalas iširo. Kaip tik jo griuvėsiai tapo išeities taškas, kuriame marksistų srovė atsiskyrė nuo plačios pasaulinės socialistų upės. Jeigu iki 19 a. terminai „socializmas" ir „komunizmas" buvo vartojami sinonimiškai, tai dabar jie tapo apibrėžti griežčiau. Dabar jie ženklina dvi radikaliai skirtingas ir tarpusavyje kovojančias stovyklas. Taip suprastas socializmas griežtai atsiribojo nuo komunizmo. Paskutinis terminas dabartinėje politinėje vartosenoje pažymi tuos 19 ir 20 a. judėjimus, kurie pasiremdami Markso ir Engelso teorijomis, propaguoja visišką kapitalizmo sunaikinimą prievartinės revoliucijos būdu. Tuo tarpu „socializmas" atstovauja priešmarksistinėmis teorijomis besiremiančias pastangas moraliomis priemonėmis kurti pagrįstą bendruomenine nuosavybe socialinę tvarką.
          Šiandienos socialistai pasisako už tokių pamatinių ekonomikos šakų, kaip gamtinių išteklių eksploatacijos, sunkiosios industrijos, bankų, atominės energijos gamybos nacionalizaciją. Socialistai ypač pabrėžia būtinumą nacionalizuoti tas šakas, kurias yra monopolizavę pavieniai asmenys, kadangi monopolizacija dažnai patarnauja dirbtiniam kainų išpūtimui. Tuo tarpu valstybės nuosavybėje esantys pajėgumai tarnauja visuomenės gerovei, gauta produkcija realizuojama žemiausiomis kainomis. Tiesa, socialistų dauguma pasisako, kad mažesnės ir mažiau svarbios įmonės pasiliktų privatininkų rankose.
          Socialistų nuomone reikia kurti teisines institucijas, kurios suderintų abiejų besivaržančių pusių interesus, užtikrintų visuomenėje ramybę.
          Autentiškas socializmas tesiekia vieno – užtikrinti socialinį teisingumą ir pabudinti žmoguje aukštus broliškumo idealus. Jų šūkis: „mes esame vienas kito nariai".

          Lietuvis visada jautė prielankumą stabams. Ne per seniausiai tokios neginčytinos vertybės mums buvo komunizmas, tautų draugystė ir pan., šiandieną magišką atspalvį įgavo žodžiai „privatinė nuosavybė", „laisva rinka" ir kt.
          Tiek privatinė nuosavybė, tiek kapitalizmas nėra absoliučios vertės. Krikščioniškas socialinis mokymas sako, kad šventas dalykas yra teisingumas ir taika. Tačiau kai susakralinami liberalistinio kapitalizmo idealai, atsiranda pavojus šiems moderniems stabams paaukoti dešimčių tūkstančių šeimų socialinę gerovę.
          Šiandieninis Vakarų Europos kapitalizmas nėra toks bjaurus, koks buvo Karlo Markso laikais. Tačiau toks jis yra ne dėl jo esmę nusakančio liberalizmo nuopelnų, bet kaip tik greičiau dėl to, kad ši jo esmė buvo suvaržoma. Vokietijoje ir kitur kalbama apie socialinį kapitalizmą. Taigi schemiškai būtų galima pasakyti, kad tarp socialistinės ir kapitalistinės ekonomikos stovi socialinė ekonomika. Ji taip vadinama, kadangi remiasi į socialinio teisingumo pamatą. Žinoma, sunku priversti laisvą rinką pripažinti teisingas kainas bei teisingas algas, o tai yra esminiai socialinės ekonomikos elementai, bei rūpintis, kad nebūtų pažeista ir laisvos iniciatyvos teisė. Šį vidurio kelią, kai tariamas radikalus „ne" tiek individualiam, tiek kolektyviniam egoizmui, gina krikščioniškas socialinis mokymas.
          Ekonominės sistemos negalima pavadinti nei laisva, nei socialine, jeigu ekonominė galia ir nuosavybė pasiskirsto taip nelygiai, jog didesnė žmonių dalis praranda galimybę dalyvauti krašto valdyme, aukštinama galimybių lygybė tampa iliuzinė, neįmanoma priimti teisingų socialinių įstatymų. Šiuos požymius jau galima pastebėti šiandieninėje Lietuvoje.
          II Vatikano Susirinkimas įspėja apie pavojų tokių mokymų, kai kolektyviniams tikslams paaukojami atskirų žmonių ir grupių interesai (plg. Gaudium et Spe 65). Paulius VI kalbėjo ir apie priešingų pozicijų pragaištingumą: „Neturėtų būti einama prie to, kad turtingųjų turtai ir stipriųjų jėga augtų, kai tuo pat metu didėja liaudies skurdas ir prispaustųjų baudžiava tampa dar sunkesnė" (Populorum progresio 33). Reikia pripažinti etinių kriterijų viršenybę. Jais vadovaujantis derėtų kurti įstatymų pagrindą iš tikrųjų bendrai gerovei. Valstybės paskirtis ir yra tai, kad ji priverstų ekonomiką tarnauti bendram visų labui.
          Kokia turėtų būti Lietuva? Ji galėtų būti tuo kraštu, kur, anot apaštalo Jono, bus „nušluostyta kiekviena ašara; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto..." (Apr. 21, 4). Tai yra tas idealas, kuris retkarčiais sujudina apmirusį žemės gyvenimą revoliucijų audromis ir sukilimų pašvaistėmis. Daugelis, pradedant Platonu ir baigiant amžiaus pradžios komunistais, buvo pasiryžę šį tikslą pasiekti. Taip, šis idealas yra tas pats komunizmas. Tačiau šis žodis tiek visiems apkarto, kad žmonės nusigręžė net ir nuo paties idealo. Tačiau idealai yra būtini, kadangi tik jie yra bet kokio visuomeninio judėjimo varančioji jėga. Mums taip pat yra reikalinga šventa vizija, į kurią galėtume žiūrėti tikinčiojo akimis ir stengtis ją apvilkti žemišku rūbu.
          Mums reikia daug ir tikro jausmo. Istorija sako, kad joks visuomeninis judėjimas neišsivertė be emocijų, nes jos yra ta liepsna, kurioje sudegdamos idėjos varo gyvenimo laivą į priekį.

          Šiandieną pasaulis smerkia teroristus. Jų kelias be abejonės yra smerktinas. Bet ar domėjomės kas tokie jie yra? Gal aplamai teroristai nėra žmonės? Ką galime pasakyti apie jų vidinį pasaulį, jausmus?
          Jie yra tie, kurie nenori būti turtingesnių ir galingesnių išnaudojami ir niekinami. Jie, jų įsitikinimu, yra ištikimi savo tautai ligi galo. Visa tai mums taip gerai suprantama. Jei turėtum progą su jais ginčytis, tai nebent dėl to, ar terorizmas yra vienintelė priemonė pasiekti laisvę ir užtikrinti savo šeimoms gražesnį gyvenimą.
          Jeigu tu jaustumeisi išnaudojamas ir žeminamas. Jeigu diplomatinės pastangos neduoda ir niekada neduos vaisių, kadangi tai, ką prašote, suteiks nepatogumo jūsų išnaudotojams. Ar tu kentėsi ir tik žiūrėsi kaip skriaudžiami ar net žudomi tavo artimieji, kaip badauja tavo šeima? Ar tu ilgai pajėgsi būti netikėliu? O gal būt nuėjęs į priešo kareivines pats viešai nusižudysi?
          Šis žmogus mato vienintelę logišką išeitį – naikinti prispaudėjo civilius gyventojus tikintis, kad tai sukurs priešui tokį nepakeliamą spaudimą, kad šis suteiks nuolaidų. Jis, be abejo, supranta, kad dėl to kentės nekalti žmonės. Tačiau jo šeima ir draugai nekaltai kenčia jau seniai. Todėl jis be abejo pasirinks ginti artimuosius.
          Vadinasi vienintelis kelias kovoti su terorizmu yra mažinti politinę ir socialinę atskirtį.

          Lietuviai visada jautė prielankumą stabams. Ne per seniausiai tokios neginčytinos vertybės buvo komunizmas, tautų draugystė ir pan., šiandieną magišką atspalvį turi žodžiai ,,privatinė nuosavybė", ,,laisva rinka" ir kt.
          Tiek privatinė nuosavybė, tiek kapitalizmas nėra absoliučios vertės, Krikščioniškas socialinis mokymas sako, kad šventas dalykas yra teisingumas ir taika. Tačiau kai susakralinami liberalistinio kapitalizmo idealai, atsiranda pavojus šiems moderniems stabams paaukoti dešimčių tūkstančių šeimų socialinę gerovę.
          Šiandieninis Vakarų Europos kapitalizmas nėra toks bjaurus, koks buvo Karlo Markso laikais. Tačiau toks jis yra ne dėl jo esmę nusakančio liberalizmo nuopelnų, bet kaip tik greičiau dėl to, kad ši jo esmė buvo suvaržoma. Liberalistinio kapitalizmo principai nuosekliausiai pritaikomi Gariūnų turgavietėje. Tai daryti valstybiniu mastu yra paprasčiausiai nepadoru. Vokietijoje ir kitur kalbama apie socialinį kapitalizmą. Taigi schemiškai būtų galima pasakyti, kad tarp socialistinės ir kapitalistinės ekonomikos stovi socialinė ekonomika. Ji taip vadinama, kadangi remiasi į socialinio teisingumo pamatą. Žinoma, sunku priversti laisvą rinką pripažinti teisingas kainas bei teisingas algas, o tai yra esminiai socialinės ekonomikos elementai, bei rūpintis, kad nebūtų pažeista ir laisvos iniciatyvos teisė. Šį vidurio kelią, kai tariamas griežtas ,,ne" tiek individualiam, tiek kolektyviniam egoizmui, gina krikščioniškas socialinis mokymas.
          Ekonominės sistemos negalima pavadinti nei laisva, nei socialine, jeigu ekonominė galia ir nuosavybė pasiskirsto taip nelygiai, jog didesnė žmonių dalis praranda galimybę dalyvauti krašto valdyme, aukštinama galimybių lygybė tampa iliuzinė, neįmanoma priimti teisingų socialinių įstatymų. Šiuos požymius jau galima pastebėti šiandieninėje Lietuvoje.
          II Vatikano Susirinkimas įspėja apie pavojų tokių mokymų, kai korektyviniams tikslams paaukojami atskirų žmonių ir grupių interesai (plg. Gaudium et Spe 65). Paulius VI kalbėjo ir apie priešingų pozicijų pragaištingumą: ,,Neturėtų būti einama prie to, kad turtingųjų turtai ir stipriųjų jėga augtų, kai tuo pat metu didėja liaudies skurdas ir prispaustųjų baudžiava tampa dar sunkesnė" (Populorum progressio 33). Reikia pripažinti etinių kriterijų viršenybę. Jais vadovaujantis derėtų kurti įstatymų pagrindą iš tikrųjų bendrai gerovei. Valstybės paskirtis ir yra tai, kad ji priverstų ekonomiką tarnauti bendram visų labui. Taigi reikėtų vadovautis principu: tiek erdvės, kiek tik įmanoma, laisvajai rinkai ir tiek valstybinio planavimo kiek tai yra būtina. Jei būtų laikomasi šių pozicijų, vyriausybė jau seniai privalėjo įsikišti į žemdirbių ir bankų konfliktą. Dabartinė vyriausybė privalėjo būti atsparesnė magiškam žodžių ,,laisvoji rinka" ir ,,privatinė nuosavybė" skambėjimui ir įstatymiškai taip paveikti bankus ir perdirbimo įmones, kad žemdirbių padėtis palengvėtų.
          Vakaruose pabrėžiamas privatinės nuosavybės šventumas. Ar iš tikro privatinė nuosavybė yra tokia šventa?
          II Vatikano Susirinkimo konstitucija rašo, jog visos materialinės gėrybės yra skirtos tam, kad ,,vadovaujantis teisingumu ir meile lygiai pasiektų visus". Krikščioniška etika remiasi Tomo Akviniečio žodžiais: ,,Secundum jus naturale omnia sunt communia". (Pagal prigimties teisę viskas yra bendra). Ir tik jau ,,antrinė prigimties teisė" reguliuoja nuosavybės pasidalijimo klausimus. Ta pati konstitucija rašo: ,,Atsidūrusieji dideliame skurde turi teisę pasiimti iš kitų žmonių gėrybių tiek, kiek jiems būtinai reikia" (Norėčiau pastebėti, jog čia kalbama ne apie juridinę, o apie moralinę teisę). Taigi privatinė nuosavybė nėra tokia ,,šventa", tai tik kapitalistinės visuomenės mitas, šiandieninio (atrodo, ir Lietuvoje besiformuojančio) pamaldumo stabas.
          Tradiciniai argumentai privatinei nuosavybei apginti, tokie kaip žmogiškoji vertė, kūrybinė laisvė ir pan., realybėje dažnai gina iš esmės priešingą dalyką. Žinoma, išvada nebūtų ta, jog privatinę nuosavybę reikia suvalstybinti. Reikalinga socialinė atsakomybė naudojant privatinę nuosavybę. Ją ypač turėtų jausti jos turintys daugiausia. Jeigu socialinės atsakomybės trūksta, vadinasi, reikalingas valstybės įsikišimas socialiniam teisingumui garantuoti. Valstybės rūpestis turėtų būti ne tik erdvės privačiai iniciatyvai išplėtimas, bet ir kiekvieno žmogaus pagrindinių teisių apsauga nuo ypač daug šios erdvės turinčių.

          Yra žmonių, kuriems krikščionybė spindi tartum akinanti skaisti šviesa, o politika atrodo purvina. Taip manantys žmonės norėtų būti šviesos vaikais, tačiau gyvenime kartais pasielgia blogiau nei pagonys. Kad ilgam laikui neįstrigus mūsų aktualijose paminėsiu išraiškingą pavyzdį iš Vokietijos istorijos: daug krikščionių 1933 m. rinkimuose balsavo už Hitlerį. Taigi jis buvo išrinktas valstybės vadovu demokratiškai. Vadinasi, jo nusikaltimuose, nors ir netiesiogiai, vis dėlto dalyvavo ir jį rinkę krikščionys. Politika nėra drabužis, kurį, jei nepatinka, gali nusivilkti ir numesti. Ja buvo “supančiotas" ir Jėzus.
          Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Evangelijos yra visiškai apolitiškos. Taip yra tik žodį “politika" taikant siaurąja prasme: Jėzus nebuvo joks politikas ir nepaliko apaštalams kokios nors politinės programos.
          Per Evangelijas raudona gija persipina Jėzaus tikslų ir žydų politinių ambicijų susikirtimo tema. Žydiškas žemiškasis mesijanizmas buvo tartum užnuodytas oras, kuriuo buvo priverstas kvėpuoti ir Jėzus. Pranašystės apie Mesiją žydų širdyse atsispindėjo politiniu rakursu. Kai jie buvo laisvi, jiems reikėdavo vado, kad galėtų pavergti ir išžudyti kaimynines, kartais ir taikingas, tautas. Kai žydus pavergdavo stipresnieji, reikėdavo Mesijo, kad juos išvaduotų. Ant šio šovinizmo altoriaus žydų liaudis, o kartu ir apaštalai norėjo sudeginti Jėzų, tačiau Jo planai buvo kiti: Jis norėjo mirti ant Golgotos kalno vardan Dangaus Karalystės. Jėzus net draudė apaštalams Jį vadinti Mesiju, kadangi net jie Jėzų matė žydų tautos politiniu valdovu ir tarpusavyje dalijosi ministrų kėdes (plg. Mk 9, 34; 10, 35—41). Apaštalas Petras netgi buvo subartas dėl politinių ambicijų: ,,Eik šalin, šėtone! Tu man papik tinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis" (Mt 16, 23). Jėzus neturėjo tikslo išvaduoti žydų tautą iš romėnų jungo, nenorėjo kurti nei mesijinę teokratiją. Jis nenorėjo būti nei nugalėjusiu Galijotą Dovydu, nei prieš romėnus kovojusiu Bar Kochba.
          Kartais manoma, kad didžiausiais Jėzaus priešais buvo fariziejai, to meto valdininkai. Tai klaidingas jspūdis. Jėzus darė viską, kad juos laimėtų, ir todėl daugelis jų po prisikėlimo Jį įtikėjo. Kietasprandžiais buvo sadukiejai. Jie, skirtingai nuo fariziejų, netikėjo nei prisikėlimu iš numirusių, nei pomirtiniu gyvenimu, todėl visą ,,išganymą” matė tik politinėje plotmėje. Kaip tik jų politinių žaidimų auka ir tapo Jėzus.
          Jėzus nesunkiai galėjo numatyti žydų mesianizmo politines pasekmes. Jis galėjo atspėti ir savo likimą - kas ir kokia mirtimi Jį nubaus. Tiek romėnai, tiek žydai kryžiaus mirtį niekino. Nukryžiavimu buvo baudžiami vergai, kriminalistai ir visi kiti, neturintys Romos pilietybės. Kryžius ir ant jo kabantis žmogus buvo ano meto kasdienybė. Štai, numalšinus Spartako vergų sukilimą, net apie 6000 kryžių alėja nusitęsė Via Appia keliu. 0 Jeruzalės apgulties metu 50 m. po Kr. kiekvieną dieną buvo nukryžiuojama, kaip rašo istorikas Flavijus, ligi 500 bėgančių iš miesto žydų. Taigi Jėzus buvo nubaustas ne tik gėdingu, bet ir įprastu mirties būdu.
          Romos valstybės prefektas Judėjoje Poncijaus Pilotas (26 —36 m. po Kr.) atvestą teisti Kristų klausė: ,,Ar tu esi žydų karalius?" (Mk 15, 2). Šis motyvas skambėjo kareivių ir kitų besityčiojančių lūpose. Šį kaltinimą Pilotas įsakė užrašyti lentelėje ir ją kaip oficialų kaltinimą prikalti prie kryžiaus (plg. Lk 15. 26). Taigi Jėzus, romėnų akimis žiūrint, buvo politiniu disidentu. Su Jo mirtimi ant kryžiaus galutinai sužlugo žydų Verbų sekmadienį taip audringai išsakytos viltys Jo asmenyje turėti nacionalinį kovų prieš romėnus didvyrį ir būsimos nepriklausomos valstybės karalių.
          Epochos pradžios politinės realijos stovi tartum Jėzaus šešėlyje, tačiau jos nėra pamirštos. Įdomu tai, kad Jėzaus gimimas, gyvenimas ir net mirtis yra ,,datuojami" politiniais įvykiais (plg. Lk 1,5; 2,1; 3,1 ir kt).
          Kokia buvo Jėzaus politinė laikysena? Kaip minėjau, Jėzus griežtai atsisakė įsijungti į ginkluotą politinę kovą, tačiau nevengė politinių pasisakymų. Juos galima būtų įvardinti politiniais demaskavimais. Štai valdytoją Erodą Jis pavadina ”lape" ir klausytojams leidžia suprasti, kad neteisingas politikas vertas ne pagarbos, bet pasmerkimo (plg. Lk 13,31—33). Jėzus ne kartą pasmerkė savavalius ir puikybės pilnus šios žemės galinguosius bei uždraudė apaštalams sekti jų pavyzdžiu (plg. Lk 22,24—27; 17,7—10). Kai Pilotas, puikuodamasis savo jėga, kalbėjo, jog ,,turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti" (Jn 19,10), Jėzus net ir tada jį įspėjo, kad valdytojas atsakys prieš Dievą už jam duotos galios į kitų gyvybę ir mirtį panaudojimą.
          Jėzus savo laikmečio žmonėms atvėrė naujus politinius horizontus. Jis valgė ir bendravo su visuomenės atstumtaisiais, išnaudojamaisiais... Jis atmetė siaurą kastinį mastymą, kai prakalbėjo su samariete, gyrė žmones, kurie neturėjo jokio ryšio su Abraomu, ir pan.
          Jėzus neturėjo galimybės “pabėgti” nuo politikos, tačiau tikra, kad Jis nesutelpa vien tik į politinę plotmę. Jis stovi virš politikos. Jėzaus atnešta Geroji Naujiena, nors ir iššaukė didžiulę politinę audrą, tačiau nepersipynė su politiniais žaidimais. Nors Jis savo mokiniams nepaliko jokių konkrečių politinių nuorodų, vis dėlto visiems geros valios žmonėms nurodė kryptį. Jėzus kvietė kurti visuomenę, kurioje viešpatautų solidarumas, socialinis teisingumas ir taika.
          Jėzaus Evangelija yra eschatologinė ir vertikali: Jėzus kalba apie transcendentinį Dievą, apie Karalystę, kuri yra ne iš šio pasaulio. Tačiau išganymo žinia yra lygiai taip pat horizontali ir socialinė: Jis kviečia kurti naują visuomenę kuri būtų Dangaus Karalystės atspindys žemėje.

          Nors minios tikėjimai ir ritualai iš išorės mus spiečia draugėn, tačiau priespauda išblaško po skirtingus kampus. Jau nuo neatmenamų laikų pastebėta, kad vieni daug ir sunkiai dirba už mažiausią atlyginimą (pradedant duona bei vandeniu ir baigiant keliais šimtais ar tūkstančiais pinigėlių), kiti iš to lobsta. Dirbančių „veido prakaite“ sukuriamą „pridėtinę vertę“ nusavina turčius... Tokiais ir panašiais žodžiais nepatenkintieji bando pasakyti tik tai, kas visiems ir taip žinoma: visais laikais arkliais yra ariama.
          Turtingųjų pasaulyje vargšai yra blogi, nes juos terorizuoja: prašo paskolinti, kėsinasi atimti personalinio tualeto raktą ar reikalauja pinigų labdaringiems renginiams. Lygiai taip vargšų pasaulyje žodis „turčiai“ nuskamba kaip keiksmažodis. Turčiai nesupranta, kaip gali būti abejojančių, kad jie yra „viskas“, o vargetos nenori sutikti, kad jie yra „niekas“.
          Nuo skurdo sklinda mirties kvapas. Turtingųjų pradėtų karų pirmose linijose žūna vargšai. Galingųjų globojamose mokyklose jie įsisavina heroizmo, narsos, pasiaukojimo dorybes, paskiau gauna ginklus ir keliauja mirti „už tėvynę“. Jie jau niekada nežengs anapus vėliavėlių. Kadangi vargšas yra beturtis, jis dėlto ir privalo mirti anksčiau. Jiems tėvynės meilė visada būna opiausia.
          Daug neturtėlių padėjo ir dar guldys galvas, nes karas yra įprastas būdas nuleisti iš visuomeninių santykių katilo puvimo kvapą. Tiesa yra taip pat ir tai, kad karas tampa sunkiai suvaldomas, net jei bombos tampa vis tikslesnės. Galimybė išnaikinti vienu smūgiu ištisus rajonus gąsdina. Jeigu nepargrįšime prie švelnesnių barbarizmo formų, netolimoje ateityje įvykdysime kolektyvinę savižudybę. Baimė susinaikinti mus verčia sugrįžti prie saugesnių gladiatorių kovų arenose.
          Kai nuplėšiame demokratijos ir kitokias saviapgaulės skraistes, pamatome, kad mūsų gyvenimas tėra kova už išlikimą. Išnaudoti ar būti išnaudojamam, gyventi ar mirti? Pasakymas, kad „gyvenimas yra žiaurus“ reiškia, kad norėdami išgyventi privalome sunkiai dirbti, paklusti kitų prievartai, kovoti ne savo kovas turtingųjų karuose. Ant savo pečių išlaikysime valstybės valdininkus, darbdavius, kariuomenę, ar, – o tai būtų dar blogiau, – engsime ir perpardavinėsime kitus žmones. Vergų laivai ir šiandieną, lygiai kaip ir prieš porą šimtų metų, iš Afrikos plaukia į Ameriką.
          Išnaudotojai ir išnaudojamieji, vergvaldžiai ir vergai, kapitalistai ir darbininkai, demokratinių valstybių mokesčių rinkikai ir mokėtojai, išlaikytiniai ir bandantys išlikti... Vieni yra stipresni, kiti turi daugiau proto, treti – akiplėšiški, o visi kiti yra privalantys žinoti savo vietą vargšai. Vieni administruoja gamyklas ir gyvena pilyse, kiti stengiasi išsiugdyti filosofišką žvilgsnį į anuos dalykus, treti tik, savo kambarėlyje užsidarę, pavydi ir kankinasi.
          Kuomet vieni jau džiaugiasi turtais ir puikuojasi galia, kiti pasišventusiai bando išlošti loterijoje. Mūsų laikais sunku praturtėti iš darbo, taigi norintiems aukštuomenės gyvenimo belieka žaisti „sekmadienio loto“ ir kiekvieną kartą guostis, kad milijonas jau buvo „beveik kišenėje“. Taip pat galima pabandyti „laimingą turtingųjų gyvenimą“ savaitgalį praleidžiant ištaigingame viešbutyje...
          Galbūt man pasiseks įsisprausti į tolimiausią visuomenės kampą ir nedalyvauti apsiplėšinėjimo vajuje. Tačiau negalinčiųjų pasidalinti keiksmai ir dejonės mane pasieks ir ten. Ir kuo daugiau aplink prievartos, tuo visi karštligiškiau mainysis pinigais, meile, garbe ir daiktais. Tačiau kai artinasi pabaiga, ateina keistas pažinimas: ne viskas yra auksas, kas auksu žiba.
          Ištrauka iš knygos: http://www.freewebs.com/kelias/nauja/

          Pasak Vaižganto, karas nuskaidrina sielą. Žinoma atsinaujina sielos tik tų, kurie išgyveno, tų, kurie pajėgė išlikti žmonėmis.
          Šiandieną daug ir su užsidegimu ruošiamės karui.
           Prieblandos pasaulyje karas niekada nesibaigia, tik ilsisi ir laukia tinkamos progos vėl sukilti. Jis visada gyvena tarp mūsų ir mumyse. Karas yra mūsų likimas, arba jam ruošiamės, arba kariaujame. Jokio karo neįmanoma laimėti, jį įmanoma pralaukti, galima jame išgyventi, nuo jo pabėgti į kitą pasaulio kraštą, tarsi nuo ugnikalnio išsiveržimo ar žemės drebėjimo. Praeities žiaurumai tėra tik įvadas į tai, kas mūsų laukia. Karais remiamės netgi skaičiuodami laiką: „Prieš Antrą pasaulinį karą...“ Jį matome praeityje, o ir regime ateityje. Jis yra mums keistai svarbus.
           Keistas džiaugsmas apvaldo žmones, kai paskelbiamas karas kitai valstybei ar klanui, nes daugeliui tai reiškia vienatvės Raudonųjų žibintų kvartale pabaigą. Karas, pasirodo, bent pirmą savaitę yra smagus dalykas, ir apie tai liudija ne tik be perstojo pučiamųjų orkestrų griežiami maršai. Pačioje karo pradžioje, kaip rašo istorikai, daugelis džiaugsmingai atsidūsta: „Pagaliau sulaukėme...“ Džiūgaujama, nes darosi aišku, kas yra draugai ir į kurią pusę privalu šaudyti, taip pat prasikiša artėjantį plėšimą jaučiančios širdies virpulys.
           Nesvarbu, kad yra žmonių, kurie nenori kovoti idiotiškų kovų svetimuose frontuose, tačiau dar daugiau yra tokių, kurie trokšta patirti naikinimo įtampą, svaigintis neapykantos narkotiku, nes juos šeimyninės dramos, verslo konfliktai ir gausus valgymas bei nuogybės jau „neveža“. Bombų sproginėjimai ir automatų pliūpsniai užgožia vidinius konfliktus. Pragaras išoriniame pasaulyje bent laikinai apgina nuo šmėklų sieloje, nes jos persikelia į išorinį pasaulį.
           Vidurio amžiaus baisumus išgyvenome ir savotiškai juos „priėmėme“. Kas buvo neįsivaizduojama, pasirodė yra įmanoma. Iš karo niekas negrįžta toks, koks į jį išėjo. Mūsų visuomenės po karo taip pat pasikeitė. Kai pasakos pabaisa paleidžiama iš narvo, ji dar ilgą laiką skraido ratais. Kai liūtis išsilaisvina upę, ji negrįžta atgal kol nenusiaubia apylinkių. Kitą kartą jau žinome, kaip toli gali skristi ši pabaisa ir kaip plačiai gali išsilieti upė. To tikimės ir tam ruošiamės.
           Vienus nusikaltimus nustumia į užmarštį kiti nusikaltimai. Šioje eilėje, kurioje vieni įvykiai vadinami nusikaltimais, o kiti bausmėmis, dar kiti – žygdarbiais, nelieka vietos laisvai valiai ir atsakomybei. Kolektyvinė atsakomybė ir minios valia dovanoja suvokimą, kad viskas dar nėra pakankamai žiauru. Žudymas ir griovimas tampa savitiksliu dalyku, bėgimu lenktynėse dėl pačių lenktynių. Vieni pragaištį sėja kokiame nors tamsiame akligatvyje, kiti šimtus kartų žudymą atkartoja mintyse ar „serga“ už žudikus žiūrėdami veiksmo filmus.
           Visuomenės abejotinų vertybių debesis pridengia pusę pasaulio. Paklusniai prarandame save minios upėje. Kuomet žmonės pradeda vienas kitą šaudyti, smeigti, durti, sunku darosi atpažinti „kas yra kas“ šiose skerdynėse. Vėliavos suplyšta ir kiti priklausomumą kokiai nors ideologinei stovyklai liudijantys ženklai susipurvina. Matosi tik mirę ar dar ne kūnai. Žmonės pradeda nesigaudyti vardan ko ir dėl ko jie miršta. Vienintelė jų viltis yra sulaukti, kol ši pamišimo migla pasitrauks ant kitos pasaulio pusės.
          
           II Pasaulinio karo Europoje laikų fotografijos
           http://www.sventove.net/karas.rar
           [Copy/Paste į viršuje esantį Address. 85Mb]