|
|
| |
| |
LIUDIJIMAI
|
| |
|
| |
 Prisiglaudimas yra labai jau žmogiškas ženklas. Mes samoningai stengiamės ar ir spontaniškai atsitinka prisiglausti prie kažko Ypatingo. Sunku tai būna apibūdinti žodžiais, bet tvirtai žinai, kad kažkas svarbaus atsitiko, nors ir sunku suvokti kas. Dvasios blaškymasis ir šio Ypatingo paieškos visiems mums yra žinomos. Netikėk sutapimais, mums nors ir retai, bet būna leista paragauti kažko nežemiško, kad nepasiliktume čia amžinai kapo duobėje supūti. Šios patirtys sujaudina ir išjudina.
Papasakok čia savo dvasinę patirtį.
|
| |
Komentarai: (14) |
|
|
Autorius: aaaaa
Data: 2007-03-09 16:22
|
|
|
Buvo ramus prie saulės laidos vakaras, sėdėjau gamtoje ir aplankė labai pakilus jausmas. Tai buvo dargi visai ne jausmas, bet pažinimas, o gal patirtis, tarsi iš kažkokio galingo šaltinio spinduliuotų šviesa, gal kokios ultrabangos, kuriuos viską į vieną surišo, viskas yra viena. keista bet tada nejaučiau kad aš būčiau kuo nors svarbesnis už šalia augusį medį, ar praskridusį vabzdį, mes visi "buvome", gyvenome tarsi šiais spinduliais įkrauti. Nesakyčiau kad manęs neliko, kad šis pasaulis tarsi iliuzija pasirodė, ne, papraščiausia neliko dualizmo, tik Tikrovė. Tie mano minimas medis, ar aš pats, kiti daiktai buvo, juos aiškai mačiau, bet tarsi nuogi, be mano ar visuomenės užkrautų programų, be iliuzijų įdaro. Tai truko gal kokia 20 min., vėliau pargrįžau, vėl leptelėjau į tą pačią balą. |
|
|
|
|
|
Autorius: as
Data: 2007-05-06 21:27
|
|
|
įėjau į kambarį ir pamačiau ugnį, viduryje kambario degė ugnis, bet neišsigandau, nes iškarto supratau kad ji "gera", traukė paliesti, protas buvo aiškus, netgi labai šaltas |
|
|
|
|
|
Autorius: Regėjimas
Data: 2007-06-21 19:24
|
|
|
Praradau nuovoką apie save ir kitus, save praradau šviesos pilnatvėje. Nieko netroškau, nes viskas pilnumoje buvo šalia, čia pat po ranka. Neribota laisvė. Yra kažkas, kas yra visų pirmiausias ir paprasčiausias, už kurio jau nieko nebėra. Nieko nežinojau nei apie maldą, nei Dievą, nei meilę... Tik kuomet ėmiau tai svarstyti, tarsi pasitraukiau į save. Išsigandęs susigėdau, kad nerangiai vėl klaidžioju po savo buitį, ir pasitikėdamas vėl atsidaviau šviesai, ilsėjausi joje. Kūnas tarsi čia žemėje, bet tuo pat metu radausi virš laiko. Myliu tave tokia jėga, kad tepajėgiu pasakyti: „Dieve, esi didis“. |
|
|
|
|
|
Autorius: Amžinybė
Data: 2007-07-03 13:15
El. paštas: inku@omni.lt |
|
|
...7,8.9 ... gydytojo balsas uostant narkozę.
Skridimas šviesos greičiu. Sprogimas. Štai ir gyvenimo (gal ir pasaulio) pabaiga. Bijojau mirties. Dabra nebėra ko bijoti... Esu maža dalelytė didžiulio karšto raudono rutulio, kas sekundę pasipildančio milijonais tokių pat dalelių, kurios greit virš manęs sudaro naują sluoksnį, sklindant panašiam į traukinių ratų dundėjimą garsui. Tvanku.Nepaliaujamai skauda šoną. Taip bus AMŽINAI. Kažkoks didžiulis pilkas pavidalas (kaip debesis) be garso man su didžiule meile ir gailesčiu sako: kodėl netikėjai manim. Mintimis atsakau - norėjau, bet negalėjau. Sau galvoju: kaip norėčiau pasakyti likusiems Žemėje artimiesiems, kad AMŽINYBĖ ir Dievas tikrai yra! Kad jie laiku įtikėtų ir, kad nors jiems netektų AMŽINAI kentėti! Iškylu. Esu savam kūne. Aplink glaudžiu žiedu apstoję pažįstami draugai (gyvi, ne giminės). Skausmingi klausimai, į kuriuo tikrai ŽINAU, kad jie turi atsakymus, niekaip neatsivaidinsi, neišsiveidmainiausi, nepasiteisinsi, nepameluosi. Tai PASKUTINIS TEISMAS. Pasigirsta balsas: "Ką sapnavai?" Guliu ligoninės palatoj. Gržus namo, ieškojau Šventų raštų, o jų nebuvo galima rasti: tai buvo 1972 metai. Jaučiau begalinę meilę, rūpestį ir gailestį VISIEMS žmonėms, realus materialiųjų dalykų laikinumo pojūtis truko 2 mėn. Po to ateizmas sugrįžo su visais savo atributais. Iki ATGIMIMO (Lietuvos). Čia jau kiti "sudrebinimai"... |
|
|
|
|
|
Autorius: g
Data: 2007-07-21 20:18
|
|
|
1. Buvau pavargęs, gulėjau ant sofos ir tiesiog mąsčiau, buvau užsimerkęs. Staiga virš savęs išvydau aukso spalvos dangų ir pajutau, kaip aš išėjau iš savo kūno ir nuskriejau ten aukštyn jausdamas kažkokį nepaprastą lengvumą ir džiaugsmą iš šalis tarsi matydamas savo judėjimą, kuris buvo ne tolydus, bet su kažkokiais šuoliais. Visą laiką jaučiau kaip Dievas labai mane myli. Netgi girdėjau kažkokius garsus, kurių dabar atgaminti atmintyje nepajėgiu, bet tuomet jie labai jaudino. Net nežinau, kiek tai truko matuojant žemišku laiku - gal kelias sekundes, bet kai pajutau, kad vėl grįžau į kūną, kilo jausmas, kad išgyvenau kažką nepaprastai didingo. Kelias dienas po to šis pasaulis atrodė toks liūdnas, pilkas - pradedant barškančiu bei zyziančiu troleibusu, baigiant ribotumo pojūčiu bendraujant su artimais žmonėmis.
2. Tai įvyko naktį, vos užmigus. Staiga pajutau, kad grimztu į kažkokią siaubingą bedugnę, kuri, tačiau, yra realesnė už mūsų išgyvenamą realybę. Tuo pat metu jaučiau ir kažkokį pragarišką karštį ir kosminį šaltį. Kai ėmiau nesavu balsu klykti: "Jėzau!!!", tai liovėsi. Tuo metu mano gyvenimas buvo ne itin moralus, manau, kad Dievas taip man parodė pragarą. Tą naktį daugiau jau nebemiegojau, tik meldžiausi, o ir aplamai teko šiek tiek pakoreguoti savo gyvenimą.
3. Regėjau Mergelę Mariją, labai trumpai, vos kelias sekundes, bet tuo metu pasijutau nepaprastai laimingas, pasijutau esąs tarsi jos kūdikis. |
|
|
|
|
|
Autorius: patirtis
Data: 2007-07-23 08:08
|
|
|
tada man perpūtė ausis, buvo uždegimas, bet dar prieš atsirandant ligoninėje: prabudęs nakčia ėjau į tualetą, jau grįžtant apėmė silpnumas, tarsi iš šono pamačiau save sėdant ant kėdės, o vėliau iš palubių stebint kambarį ir savo kūną, bet gretai viskas grįžo į vietas ir nuslinkau į lovą. |
|
|
|
|
|
Autorius: ?
Data: 2008-06-30 07:23
|
|
|
Aš niekada nesapnavau kaip miršta žmogus. Mačiau sapne lavonų ir pan, bet pačios mirties niekad. Ar tik aš nesapnuoju šio virsmo, ar sapnuose mirtis iš viso nesilanko ? |
|
|
|
|
|
Autorius: 2 ?
Data: 2008-12-19 13:22
|
|
|
todėl kad mirties neišgyvenome, nejautėme, tai ypatinga vienetinė patirtis, o sapnų kaleidoskopas susibėga iš išjaustos patirties fragmentų. mirtis ateina tik kartą, ir tai dažniausiai ne sapnuose |
|
|
|
|
|
Autorius: dyy
Data: 2009-03-13 14:40
El. paštas: dook.kood@gmail.com |
|
|
stovejau kapinese prie artimuju kapu, buvo sauletas pavakarys, pajutau kad lyg mane kas butu pakeles, ne kaip kuna bet kazkaip virtualiai, ir tarsi galejau pazvelgti i visa apacioje esama visuma is aukstai, jauciausi panasiai kaip rio de zaneiro pamiklas pries begalini miesta.... nepakartojama... tai truko apie minute. Bet gryzes kaip i samone vel - norejau tai isgyventi dar karta |
|
|
|
|
|
Autorius: dar vienas
Data: 2009-03-13 14:53
El. paštas: dook.kood@gmail.com |
|
|
Cia realus, galeciau ivardint tai kaip stebukleli:
Sedejome su draugu per sv.Velykas, gereme arbata, kazka uzkandziavome. Per TV kaip ir kiekvienais metais anksciau rodydavo filma Kristus. Zodziu viena akim ziurejom, kazka snekuciavomes. Ir mano draugas man sako - zinai, kazkaip dvejoju ar buvo Kristus istikruju? Ir tuo metu filme - Kristus sako: Kas Jusu sirdis vercia dvejoti?
Nu zinokit abiem su draugu uzeme kvapa... ir atsimenam sita dar ir dabar.
Bet kaip ten sakoma... ateizmas beldziasi i mintis daznai... |
|
|
|
|
|
Autorius: Violeta
Data: 2009-05-28 22:07
|
|
|
Mano susitikimas su Viešpačiu buvo paprastas.Aš kreipiausi į jį maldoje ,kad jis taptų mano gyvenimo Viešpačiu ir Vedliu.Ir nuo tos dienos Jėzus yra mano karalius.Dieve randu atgaiva,malone,ramybe,meilę.Aš esu jo.Jėzus kentėjo už mane ir atpirko mane.Mano tikėjimo pagrindu yra Jo žodis užrašytas Biblijoje. |
|
|
|
|
|
Autorius: Tai buvo
Data: 2009-09-10 08:13
|
|
|
Tada buvo blogai. Staiga pajutau ramybę ir šilumą, pamačiau save iš šono, kambarį su visomis smulkmenomis. Viskas buvo ryšku ir stipriai įsibrėžė atmintin, tarsi mačiau ir save naują, bet buvau kažkoks lengvas, antrininkas, o ankstesnis aš tarsi nevietoje numestas pagalys, anksčiau matydavau per jo akis, dabar viską ir dar aiškiau mačiau tiesiogiai, jis buvo man tarsi drabužis. Tai galima pavadinti sielos atsiskyrimu nuo kūno, mirtis pasirodo trunka ne akimirką ir ji tikrai nebus skausminga |
|
|
|
|
|
Autorius: Roma
Data: 2010-09-01 04:35
El. paštas: romaluotyte@gmail.com |
|
|
1.Tai atsitiko naktį,miegant.Susapnavau,o galbūt-ne.Iki šiol negaliu suvokti...kad guliu lovoje ir matau paveikslus,kurie kabo baznyciose-Jėzaus Kristaus Kryžiaus nešimo kelias nuo pradžios iki Jėzaus nukryživimo pabaigos.O centre tų paveikslų- Jėzaus portretas su erškėčių vainiku ant galvos.Atrodė,kad Jėzus su didžiuliu gailesčiu žiūri i mane .Po to sapno atsirado didžiulis noras nueiti i bažnyčią,atlikti išpažintį.Nes iki to laiko, galima sakyti,nebuvau tikinti ir gyvenau nelabai jau gražų gyvenimą.Atlikus išpažinti-man pasidarė taip lengva ir gera.Tai buvo pirmasis stimulas siekti dvasiniu žinių.... |
|
|
|
|
|
Autorius: Roma
Data: 2010-09-01 05:08
|
|
|
2.Kopenhagos oro uoste,praėjus muitinės patikrinimą,atsisėdau ant suoliuko susidėti daiktus,pailsėti.Sėdžiu,žvalgausi..ir kažkuriuo momentu suvokiu,kad nebegirdžiu aplinkinų garsų...atrodo,lyg aš bučiau kažkokiame vakume..o širdį užliejo Meilė,suvokiau,kad tai ta Didžioji Absoliuti Meilė visai Viešpaties Kūrinijai .Žiūrėjau į žmonių veidus ir ieškojau nors vieno nepatrauklaus ar atstumiančio veido,bet nemačiau.Suvokiau kad aš į juos žiūriu ne kaip į materailius kūnus,o kaip į Sielas ,atejusias iį šį materialų pasaulį mokytis.Ir aš toms Sieloms jaučiau besąlyginę Meilę.Iš akių riedėjo džiaugsmo ašaros,o mintyse vis dėkojau Viešpačiui kad suteikė malonę patirti ir išgyventi šį jausmą.Tai truko apie 10 min.Tai buvo geriausia ,ką teko patirti per mano išgyventus metus.....dar labiau sustiprejo dvasinių žinių troškimas... Su Meile-aš visiems linkiu laimės..... |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| Pagalbos linija |
|
|
| Liudijimai |
|
| Mano foto |
 Ir Jūs galite atsiųsti savo nuotrauką, adresu: info@sventove.net
|
| Pasakos |
|
| Mielos karikatūros |
|
|
