Kartą karaliaus Saliamono rūmus aplankė mirties angelas. Pirmasis, kuris pajautė stingdantį Mirties žvilgsnį, buvo žilasis karaliaus kancleris. Sudrebėjo pamatęs angelą, nes nujautė, kad šis žvilgsnis reiškia mirtį. Todėl metėsi karaliui į kojas ir prašė: "Valdove, aš visą savo gyvenimą ištikimai tau tarnavau. Dabar aš prašau tavęs, duok man kaip vienintelį užmokestį už mano tarnystę - savąjį eikliausią žirgą, kad galėčiau pabėgti nuo Mirties". Karalius sutiko, kancleris pasibalnojo žirgą ir nuskriejo kaip vėjas per kalnus ir lygumas, per upelius ir kalvas, jis jojo ligi pat vakaro. Vakare sustojo prie kelią žyminčio akmens ir visas išsekęs norėjo prie jo kvėptelti, tačiau kai jis prisiartino, pamatė ant akmens Mirties Angelą. Kancleris mirdamas paklausė Dievo pasiuntinį, kodėl šis ryte karaliaus Saliamono rūmuose žvilgtelėjo į jį nustebusiu žvilgsniu. Angelas atsakė: "Mano Viešpats paliepė man laukti tavęs šiandien vakare prie šio akmens, kai aš tave šiandien ryte karaliaus rūmuose pamačiau, niekaip negalėjau suprasti, kaip silpnas senis per vieną dieną paėgs atsirasti prie šio akmens". Tai pasakęs, Angelas išnyko, o senis be gyvybes ženklų susmuko ant žemės. O jis juk iš taip toli čionai atskubėjo, bandydamas pabėgti nuo mirties.