Keliaujantis pamišėlis ieškojo stebuklingo akmens, jo kūnas buvo liesas lyg šešėlis, plaukai - dulkėti, nurudavę, susivėlę, lūpos - kietai sučiauptos, tartum užtrenktos jo širdies durys, akys degė tartum jonvabalis, ieškantis savo palelės. Prieš jį riaumojo begalinis vandenynas. Plepūnės bangos be paliovos kalbėjo jam apie nuskendusius turtus ir tyčiojos, kai jis nesupranta bangų kalbos. Gal būt jo visos viltys jau užgeso, tačiau jis negalvojo apie poilsį, nes šis ieškojimas pavirto jo gyvenimu. Kaip vandenynas amžinai rankas į dangų tiesia ir ieško to, kas nepasiekiama. Kaip žvaigždės skrieja apskritimais ir ieško to, kas nesurandama. Taip ir tas pamišėlis dulkėtais nurudavusiais plaukais klajojo vienišam krante ir ieškojo stebuklingo akmens. Vieną kartą atėjo iš kaimo berniukas ir paklausė: "Sakyk, iš kur gavai auksinę grandinėlę, kuria tu susijuosęs?'' Pamišėlis net krūptelėjo - tikrai jo geležinė grandinėlė virto auksine, tai buvo ne sapnas, bet jis nepastebėjo, kada tai atsitiko. Jis klaikiai ėmė daužyti kumščiais savo kaktą, kur, o kur sėkmė aplankė jį, o jis nepastebėjo? Pamišėlis buvo įpratęs paimti akmenėlį, paliesti juo grandinėlę ir jį numesti, net nepažvelgęs, ar grandinėlė pasikeitė, taip rado jis, ir taip prarado stebuklingą akmenį. Saulė leidos vakaruos nuauksintu dangum. Pamišėlis sugrįžo savo pėdsakais atgal ieškoti iš naujo prarasto lobio išsekusiom jėgom, sulinkusia nugara ir palūžusia širdim. Jis buvo tartum medis, išrautas su šaknim.
R. Tagorė