Kartą Sokratas Atėnuose, eidamas pro vieną namą, išgirdo viduje šauksmą ir atsitiktinai pastebėjo ten savo mokinį. Jis žengė į prieangį ir pasišaukė savo mokinį. Jis lyg nusidėjęs Adomas pasislėpė. Tačiau kaip Adomui, taip ir jam nepavyko pabėgti, teko atsistoti prieš mokytojo veidą. Nuteistomis akimis raudonavo ir laukė griežto pabarimo, tačiau Sokratas tiek tepasakė: "Sūnau, prašau išeik iš čia, išeik, šiuos namus apleisti tau neturi būti gėda, begėdiška yra tik į juos įeiti“.