Kartą gyveno turtingas žmogus. Jo rūmus supo didžiulis sodas, kuriame mielai žaisdavo vaikai. Turtuolis negalėjo pakęsti, kad ir svetimieji gali pasigėrėti sodo grožybėmis. Pavydo kankinamas, aptvėrė sodą aukšta, mūrine tvora, kad nė vienas žmogus į sodą nepatektų. Ir kas atsitiko? Kai gėlių negaivino vaikų juokas, nusviro ir nuvyto žiedai, suvyto ir medžių lapai. Atėjo ruduo, užgriuvo žiema. Bėgo mėnesiai. Bet pavasaris sode nesirodė. Kitur žydėjo medžiai, tik turtuolio sode tebesiautėjo žiema. Veltui jis laukė ir laukė pavasario. Pagaliau pavasaris atėjo, bet tik tada, kai šykštuolis suprato savo klaidą ir nuardė mūrinę tvorą, kai vėl leido vaikams žaisti sode...