Pasakojama, kad Rytų šalyje vienas nuolankus išminčius keliaudamas pavakaryje pasiekė miestą, kurio vartai jau buvo uždaryti ir niekas nenorėjęs jo įsileisti. Išalkęs ir ištroškęs turėjo pasitraukti į nuošalią vietą ir nakvoti po atviru dangumi. Guldamas tarė: ''Ką Dievas davė, yra gera“. Netoli savęs pririšo asilą ir pakabino deganti žibintą. Naktį kilęs vėjas užgesino žibintą, o atbėgęs liūtas sudraskė asilą. Pabudęs išminčius ir nieko šalia savęs nebematydamas tarė: "Ką Dievas davė, yra gera". Ir vėl ramiai laukė aušros. Nuėjęs į miestą, rado vartus išlaužtus, žmones išžudytus, turtus įgrobtus. Naktį tą miestą buvo užpuolę plėšikai ir visą sunaikinę. "Ar aš nesakiau, kad viskas gera, ką Dievas duoda“, kalbėjo išminčius, stebėtinu būdu išlikęs gyvas.