Jei kalbame apie metafizinę sutartį su Melo dvasia, vadinasi, kalbame apie judėjimą ketvirtuoju matmeniu. Pakilti „virš gėrio ir blogio“ neįmanoma. Išorinis žmogus visada pasiliks „tarp gėrio ir blogio“ gyvenimo upės vagoje, kai tuo tarpu Vidinis žmogus žvilgčioja išlipti ant kranto, kur nėra nei apsisprendimų rutinos nei apgailestavimų. Prieblandos pasaulis tarsi upės vanduo su savo audromis ir nuščiuvimais teka į Nebūtį, nes toks yra jo kelias. Išsigąsti turėčiau tik jeigu mano Savastis, įsitraukusi į didžiojo tikslo siekimo nesiskaitant su priemonėmis žaidimus, kurpia egoizmo laivą, kuriuo tenuplauks į Bedugnę.
           Visi, kol čia esame, privalome skristi kaip drugeliai į savo bendruomenės gėrį, o blogio šalintis, nors, rytojaus sulaukę, ir pastebime, kad sumaišėme kryptis. Melo dvasia uždega klaidingus švyturius, blogis puikuojasi didmiesčių neoninėmis šviesomis ir kviečia. Čia yra daug sumaišties. Kol subręsta Dvasia...