„Visos nuodėmės bus atleistos, išskyrus prieš Dvasią“. Dvasios gimimas yra visatos ašis. Kažkuriame jos atsiskleidimo ir atsinaujinimo („Dvasia diena iš dienos atsinaujina“) kelio kilometre yra „išnykimo upei taškas“. Valgydami ir miegodami, darydami tai, ką darome, nepaliaujamai artėjame prie jo. Suklupimus ir atsikėlimus, išklydimus ir sugrįžimus upė nuneša į Nebūtį. Kiekvieną akimirką Riba keičia mane. Laikas nuo laiko man norisi pabūti virš laiko. O sugrįžęs jau negaliu atsisėsti į tą pačią kėdę. Kėdė bus ta pati, tačiau aš – vis kitoks.
           Visų tautų pasakos iš namų išėjusius laimės ieškoti vaikus apdovanoja visokiausia įsivaizduojama palaima. Taip atsitinka ir tam, kuris it pasitikintis vaikas apleidžia upės vagą. Jis palieka namus ir tampa apdovanotas. Nelaimėliai yra tie, kurie išlipa iš triukšmingos gyvenimo upės, apsidairo drumzlinomis akimis ir sugrįžta. Aklos akys taip pat verkia. Jie praranda labai daug, kai netiki, jog pasakos kalba tiesą.