Mirties žmogaus kelias yra godumas valgyti, godumas mąstyti ir godumas kalbėti. Mano gyvenimas yra siekimas to, kas nepasiekiama, stengimasis suprasti, kas nesuprantama. Kuo daugiau man trūksta, tuo didesnėje troškimo nelaisvėje blaškausi. Nei nusipirkti daiktai, nei suplanuoti ir pavyzdingai atlikti darbai nesuteikia pilnumo jausmo. Bepuotaujančiam prie Prieblandos pasaulio stalo visada trūksta vieno patiekalo. Net jei pasiekčiau viską, greitai pamatyčiau, kad tai nėra „viskas“.
           Kuomet užsitrenkia pelėkautai, žmogiška logika liepia suvalgyti bent sūrį (nors jo ir nelabai norėjosi). Jaučiantis nuolatinį alkio jausmą kiekvieną dieną darosi vis didesnis elgeta. Kuo gilesnėje duobėje esame, tuo didesnis kankina noras iškilti. Nepadeda net besaikis valgymas, kai kankina dvasinis alkis. Patogūs baldai ir skanus valgis, net ir didelis viso to kiekis čia padėti negali. Tiek milijonierius, tiek skurdžius šioje skylėje trinasi šonais.
          Nyki sielos sotumo patirtis, persivalgymo sukeltas sunkumas ... Kodėl privalau ištisą gyvenimą rūpestingai save apžiūrinėti veidrodyje? Kodėl smulkmeniškai kiekviename žingsnyje reikalauju sau daugiau ir geriau? Smulkmenos it smėlio grūdeliai subyra į didžiulę Dvasią laidojančią krūvą. Turiu teisę nesirūpinti ką valgysiu ir kuo apsirengsiu. Aš įtariu, kad tuo pasirūpins Išorinio žmogaus protas ir rankos. Man skirtas maistas ir drabužis suras mane.