Vartojimo blūdas, prievartos aukštinimas, vitrinų kultas suteikia gyvenimo pojūčiams taip geidžiamo intensyvumo, viską tarsi matome sodriau. Vis naujos, nors ir paviršutinės patirtys pasiglemžia dėmesį ir išvaduoja nuo poreikio žvalgytis į dangų. „Aš galiu būti devintame danguje“ (nors užtektų ir aštunto). Jeigu vis dar nepasiekiau išsvajotos laimės, esu pats kaltas, esu baudžiamas skurdu dėl to, kad nebuvau pakankamai „verstas“. Kaltės jausmas paskatina „taisytis“, būtent stengtis dar greičiau išparduoti sielą.
           Mes taip pat skirtingą skaičių kartų nuskandinome mylimą šuniuką ir net siūlėme pirkti savo sielą. Jei netikime į sielą, tai dar nereiškia, kad jos ir neturime. Viduje sukylančios audros ir kęsmo gėla primena, kad ji vis dar gyva. Pamiršta, išsityčiota...