Mėnulio šviesoje smagiai jaučiasi tik nesuprantantys kas vyksta Prieblandos pasaulyje. Jie mosuoja kardais ir svajoja pasižymėti narsa mūšio lauke. Kuomet pavargsta, jie trokšta taikos, kad galėtų kurti ir mylėti... Jie prašo lietaus, kad žemė išaugintų duonos, ir trokšta saulės, kad jos atokaitoje sušiltų...
          Pervertus didesnę gyvenimo knygos pusę, užkliūna ir dargi erzina tai, kad kiekvieną dieną darau tą patį darbą – ridenu akmenį į kalną. Tiesa, šis darbas suteikia užimtumo garantijas tam, kuris bijo sustoti. Jį vilioja pažadėtasis didelis džiaugsmas, kai bus pasiektas tikslas. Ir štai viršūnė. Įvyksta stebuklas. Ne, ne akmuo pavirsta į tūkstančius ugnelių, bet matau, kad tarsi būčiau pabudęs iš miego ir kad vėl stoviu pakalnėje. Vėl prasideda diena.
          Kiekviena pasiekta viršūnė pavirsta pakalne. Vėl kilimas viršun ir vėl pabudimas prieigose. Viskas kartojasi, tik skausmas visada pasilieka šviežias. Vis bandant ir bandant kopti viršun gimsta nuojauta, kad akmens ridinimas turi labai mažai prasmės. Gal ir neverta būtų tokį gyvenimą gyventi, bet tada ką su juo daryti? Nebent gyvenimą mylėsiu labiau nei jo prasmę...