Nuo ryto iki vakaro rūpinuosi surasti tiesas, iš kurių pasistatyčiau tvirtų įsitikinimų pylimus, kad upė nenusineštų manęs į Nebūties jūrą. Nebūtis ir yra tuo baisi, kad ji viską pasiima ir niekada nieko negrąžina. Joje kiek aplink matosi – bekraštis „Ne“. Bedugnės tamsos šaltas grožis užburia kaip gyvatė savo grobį. Į ją upė nusineša ir pylimus ir jų statytojus.
          Visų tautų pasakos iš namų išėjusius laimės ieškoti vaikus apdovanoja visokiausia įsivaizduojama palaima. Taip atsitinka ir tam, kuris it pasitikintis vaikas apleidžia upės vagą. Jis palieka namus ir tampa apdovanotas. Nelaimėliai yra tie, kurie išlipa iš triukšmingos gyvenimo upės, apsidairo drumzlinomis akimis ir sugrįžta. Aklos akys taip pat verkia. Jie praranda labai daug, kai netiki, jog pasakos kalba tiesą.