Dažnas galvojome, kad gyvenimas yra skubėjimas, o laimė – tai didinti gyvenimo greitį. Tai būna nuoširdi pastanga ištęsti ir praplatinti gyvenimą, tačiau ji atima labai daug laiko. Pasirodo, kad skubėjome tik dėl to, kad bijojome nesuspėti į savo laidotuves. Gyvenimas teprisipildo daiktų ir įvykių, tačiau gilesnis netampa. Rytoj būtinai sugrįšiu prie to, kas yra svarbu. Taigi galiausiai susiruošiu, o gyvenimo jau nėra. Tie, kurie stengėsi visada pralįsti be eilės, pasirodė esą paprasčiausi kvailiai.
          Kvailai išrodo perdėtas atsargumas žengiant keliu, kuris atveda į mirtį. Jei mano pasirinktas gyvenimas bus blankus ir jį varžys baimė nesuklysti, atėjus mirčiai pajausiu, kad taip dar ir nepradėjau gyventi. Būtent „gyvenimas futliare“ yra skubėjimas išsikasti duobę ir į ją atsigulti pirmiau nei pasirodys „baisi mirtis“. Tada tikrai nenorėsiu išgirsti man skirtą nekrologą, nes jis bus visiškai trumpas. Galbūt taip ir numirsiu nesupratęs, kad gyvenau.