Apie kūną – sielą (sąmonę) kalbame tarsi apie Išorinį žmogų, o Dvasią vadiname Vidiniu. Išorinis žmogus aistromis tarsi medis šaknimis skverbiasi į Prieblandos pasaulio žemę, jis geidžia daugelio dalykų, tačiau nepajėgia tikėti. Išorinis žmogus – indas, kuris reikalingas Dvasios vynui rauginti. Žmogus, kaip skelbia visos be išimties šventos knygos, yra apsunkinta kūnu Dvasia. Kūnas – molinis ąsotis, kurio turinį nuo neatmenamų laikų įvairiausiais žodžiais kalba visas pasaulis. Molinį ąsotį pripildo aistrų ir minčių vanduo, ant kurio bangų supasi mažas laivelis. Ąsotis ir vanduo – kūnas ir siela. Vanduo nusispalvina ąsočio spalva, kūno palinkimai sielos vandeniui suteikia formą. Laivelis yra tai, ką vadiname žodžiu „aš”, tai manasis esybės centras, Dvasia.
          „Jeigu Senasis žmogus miršta, tai Vidinis diena iš dienos atsinaujina”. Diena po dienos keičiau tiesas, drabužius ir stiebiausi aukštyn. Netapau tvirtovės bokštu, bet nepavirtau ir minios prietarų ryšulį nešančiu asilu. Manyje gyvenanti Esybė jau daug kartų nusimesdavo iš mąstymo stereotipų ir jausmų šablonų sukurptą miniažmogio kūną ir apsivilkdavo naują sudvasintą apvalkalą.