Paukštis yra saugus, kai tupi prie atviro lango. Jis bet kada gali ištiesti sparnus. Vėjas juos pripildo ir paukštį nuneša anapus horizonto. Daug tenka kentėti, „ragauti metėles ir tulžį“, kol išsekęs ir šimtus kartų išduotas pasijaučiu tupįs ant pasaulio krašto tarsi paukštis ant palangės. Jis bet kada gali išskleisti sparnus ir palikti Prieblandos pasaulį. Tik sunku patikėti, kad turiu sparnus, ir žengti pirmąjį žingsnį.
           Sėdžiu ant kranto ir žiūriu, kaip upė plaukia. Tegul mano gyvenimo dienos upėje persipildys skausmu ir ligomis, tegul būsiu sveikas; tegul gyvensiu kaip vargšas ar maudysiuosi prabangoje; tegul tversiu dar vieną dieną ir mirsiu ar tegul gyvensiu ligi žilos senatvės, – visa tai tampa ne ypač svarbu. Išlipusiam iš gyvenimo upės, išsilaisvinus iš minios kalėjimo, tai, ko visi tikisi ir geidžia, praranda prasmę.
           Vidinis žmogus ilsisi ant upės kranto. Apie šią patirtį kalbame tarsi apie gyvenimą Rojaus soduose. Sėdėdamas ant upės kranto nepajėgiu pykti. Pasitraukia tarsi naktinis košmaras „trepsėjimo kojomis“ aktyvumas. Sunkumai nedrįsta prisiartinti ir nelaimės vengia suerzinti. Sėdžiu ant kranto ir matau vaivorykštės kelią, kuris sutelpa į akimirką ir pripildo visą pasaulį.