Dienos pavirsta savaitėmis, savaitės – mėnesiais, mėnesiai – metais... Metai prabėga ir vakarėja... Nugalėti arba mirti? – svarsčiau ryte. Užtenka ir gyventi, – supratau vakare. Dienos yra gyvenimo knygos puslapiai. Pradžioje stengiuosi rūpestingai perskaityti kiekvieną žodį ir net taisyklingai ištarti raides. Siela aistringai sekė tai pakylančią, tai subliūkštančią mintį. įpusėjus kelionei, įprantu žvelgti į ištisą puslapį vienu žvilgsniu, o žodžiai tarsi prapuola puslapio baltume, galiausiai pradedu pastebėti tik puslapio kampe parašytą skaičių. Vis labiau išgyvenu dienų tuščią baltumą. Atsiranda keista nuojauta, kad gyvenimo knygoje visi puslapiai yra vienodai balti.
          Kai paliauju vaikščioti su tais, kurie minioje ieško sau naudos, esu laisvas eiti kur noriu. Tik tada, kai palieku minios tokiais įvardytus gėrį ir blogį upėje, kai paliauju vieną aukštinti, o kitą niekinti, – pasijaučiu esąs kelyje. Blogis ateina iš sielos gelmių, išorėje gi kovoju su demonais, kurie užtvindo pasaulį per atsivėrusias sieloje duris. Minioje būdami kovojame su vaiduokliais.
          Neįmanoma gyventi geresniame pasaulyje, kol nesusikursiu jo mintyse. Būtent pirmiausia viduje privalau nugalėti šmėklas ir tik tada išoriniame pasaulyje nerasiu blogų žmonių.