Tik mirę gali prisikelti, gyviesiems tai būtų pernelyg sudėtinga. Kažkada lopšio erdvė buvo bekraštė. Pirmą kartą gyvenime pažiūrėjau aukštyn ir pamatęs lubas, jas palaikiau dangumi, o lopšio kraštai buvo it horizontas. Laikui bėgant lopšio pasaulis mažėjo, bet jis netapo menkniekiu, kurį galėčiau it šiukšlę nerūpestingai numesti pakelėje. Pasaulis yra didelis, o aš jame mažas. Tiek lopšio pasaulį, o ir kitus apleidžiant, tenka mirti, kad ir vėl galėčiau prisikelti jau visai kitame pasaulyje.
           Jeigu nenumirsiu kaip kviečio grūdas, negalėsiu prisikelti.