Kuomet buvo statoma prieglauda akliesiems, statybininkai sugalvojo dėl taupumo nedaryti langų. Jie galvojo, kad jeigu aklieji negali matyti, vadinasi jiems šviesa taip pat bereikalinga. Pabaigus statyti, name apsigyveno aklieji, tačiau reikalai pakrypo kita vaga; jie vienas po kito pradėjo sirgti įvairiomis ligomis. Aklieji jautėsi susierzinę, buvo liūdni.... kai visi gyventojai susirgo ir net du iš jų numirė prieglaudos administracija nutarė padaryti pastate langus, tučtuojau išbalusiuose vaduose atsirado rausva spalva ir jie pasveiko.

Norėdamas atsisakyti pasaulio ir tik vienam Dievui tarnauti, jaunuolis atėjo pas šventą atsiskyrėlį. Atsiskyrėlis tarė: "Nueik į artimiausio miesto kapines ir išsakyk ten gulintiems visa, ką blogo kitam galėtum pasakyti". šaunuolis, tai padaręs, vėl grįžo pas atsiskyrėlį, kuris paklausė: "kaip mirusieji sureagavo į tavo žodžius? "Niekaip". "Gerai. Dabar grįžk vėl į kapines ir išsakyk ten gulintiems pačius maloniausius, gražiausius žodžius". Atlikęs užduotį jaunuolis vėl atėjo pas atsiskyrėlį, kuris paklausė: "O ką šį kartą mirusieji tau pasakė?" "Nieko". "Gerai įsidėmėk. jei esi tiek tobulas, kad tau nedaro įtakos nei blogos, nei geros kalbos, kaip ir mirusiesiems, tai tu tikrai esi išmintingas".

Vienas karalius iš viso pasaulio sušaukė akluosius. šie turėjo nustatyti, kaip atrodo vienas gyvas padaras. Vienas iš jų apčiupinėjo koją ir manė, kad tai yra stulpas, kitas pačiupęs straublį, sakė, kad tai yra stora virvė. Dar kitas, apčiupinėjęs uodegą, įrodinėjo, jog tai yra gyvatė, "tai yra siena", - manė tas, kuris buvo prisilietęs prie šono. Taip jie pradėjo ginčytis, nes jie buvo apčiupinėję atskiras didis. Taip dramblys akliesiems ir liko paslaptimi.

Vėžlys labai gražiai prašė erelį, kad išmokytų jį skraidyti. "Mfu! Prašai tu tokio dalyko, kuris yra priešingas tavo prigimčiai, - tarė erelis. - Kaipgi tu galėsi skraidyti, jei neturi sparnų". Išmintingai erelis kalbėjo, o vėžlys nepaliovė prašęs jo, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų. Tada erelis, savo nagais paėmęs vėžlį, iškėlė į padanges ir paleido skristi, kaip norėjo, bet vėžlys negalėjo skristi, tiktai krito žemyn ir pataikė nupulti ant akmens, skaudžiai susimušė ir žuvo.

Musulmonai pasakoja, kad trisdešimtą dieną po pradėjimo į motinos įsčias nusileidžia Dievo pasiųstas angelas. Jis, kūrėjui diktuojant, ant pergamento surašo naujagimio gyvenimo smulkmenas, nepamiršdamas paminėti ir metų, dienos bei valandos, kada šis vėl turės sugrįžti į ten, iš kur dabar išėjo. Po to angelas raštą susuka į rutulį, užantspauduoja ir, palikęs motinos įsčiose, pasitraukia.

Gulbės surado puikų žmonių retai lankomą ežerą. Maisto jame buvo mažoka, bet laisvė ir ramybė nuostabi. Viena gulbė užtiko anapus miško sodybą ir prie jos duobę. Duobė gulbei kėlė pasišlykštėjimą, bet prie jos visuomet būdavo pilnas maisto lovys. Gulbė manėsi esanti gudri ir pasiliko duobėje, tiesa, čia jos tykojo pavojai, čia nebuvo erdvės net sparnams ištiesti, čia nebuvo platumų ir draugystės, bet lovys buvo neišsenkamas. Gulbė diena iš dienos tuko ir viena kartą pajuto, kad jau nebegali pakilti nuo žemės. Kai suklykė gervės virš medžių, sutūtavo broliai ir seserys, gulbė pasviro ant šono ir leidosi žmogaus rankų nešama į tvartą.

Pasakojama, kad Rytų šalyje vienas nuolankus išminčius keliaudamas pavakaryje pasiekė miestą, kurio vartai jau buvo uždaryti ir niekas nenorėjęs jo įsileisti. Išalkęs ir ištroškęs turėjo pasitraukti į nuošalią vietą ir nakvoti po atviru dangumi. Guldamas tarė: ''Ką Dievas davė, yra gera“. Netoli savęs pririšo asilą ir pakabino deganti žibintą. Naktį kilęs vėjas užgesino žibintą, o atbėgęs liūtas sudraskė asilą. Pabudęs išminčius ir nieko šalia savęs nebematydamas tarė: "Ką Dievas davė, yra gera". Ir vėl ramiai laukė aušros. Nuėjęs į miestą, rado vartus išlaužtus, žmones išžudytus, turtus įgrobtus. Naktį tą miestą buvo užpuolę plėšikai ir visą sunaikinę. "Ar aš nesakiau, kad viskas gera, ką Dievas duoda“, kalbėjo išminčius, stebėtinu būdu išlikęs gyvas.

“Tu neesi laisva“, juokėsi plati pelkė iš saulės. „Tau nustatytos valandos net keltis ir gulti. Tau nurodytas kelias, kuriuo eiti." 'Tylėk, nepiktžodžiauk, - sudraudė ją gluosnis. „Saulė negali nešildyti, negali nešviesti, negali vėluoti, bet tai neša palaimą visai žemei ir tau O tu? Pažiūrėk, kas tavyje veisiasi."

Sako, jog Skandinavijos kraštuose gyvena žiurkės - 'lamingai'. Atsitinka taip, jog viena iš jų ima bėgti per laukus. Prie jos jungiasi kitos... Taip būrys lamingų blaškosi po pusiasalį, kol, atsimušę į jūros krantą, puola į bangas.

Kartą karaliaus Saliamono rūmus aplankė mirties angelas. Pirmasis, kuris pajautė stingdantį Mirties žvilgsnį, buvo žilasis karaliaus kancleris. Sudrebėjo pamatęs angelą, nes nujautė, kad šis žvilgsnis reiškia mirtį. Todėl metėsi karaliui į kojas ir prašė: "Valdove, aš visą savo gyvenimą ištikimai tau tarnavau. Dabar aš prašau tavęs, duok man kaip vienintelį užmokestį už mano tarnystę - savąjį eikliausią žirgą, kad galėčiau pabėgti nuo Mirties". Karalius sutiko, kancleris pasibalnojo žirgą ir nuskriejo kaip vėjas per kalnus ir lygumas, per upelius ir kalvas, jis jojo ligi pat vakaro. Vakare sustojo prie kelią žyminčio akmens ir visas išsekęs norėjo prie jo kvėptelti, tačiau kai jis prisiartino, pamatė ant akmens Mirties Angelą. Kancleris mirdamas paklausė Dievo pasiuntinį, kodėl šis ryte karaliaus Saliamono rūmuose žvilgtelėjo į jį nustebusiu žvilgsniu. Angelas atsakė: "Mano Viešpats paliepė man laukti tavęs šiandien vakare prie šio akmens, kai aš tave šiandien ryte karaliaus rūmuose pamačiau, niekaip negalėjau suprasti, kaip silpnas senis per vieną dieną paėgs atsirasti prie šio akmens". Tai pasakęs, Angelas išnyko, o senis be gyvybes ženklų susmuko ant žemės. O jis juk iš taip toli čionai atskubėjo, bandydamas pabėgti nuo mirties.

Mirtis pažadėjo jaunam vyrui, kad jeigu šis jai patarnaus, kaip padėką atsiųsti jam gyvenimo pabaigoje pasiuntinius. Vyras paseno, jį išsekino liga, tačiau vėl spėriai pasveiko ir nerūpestingai gyveno. Ir štai kartį pas jį apsilankė mirtis, susijaudinęs vyras paklausė: "O kurgi pasiuntiniai?" "O ar aš tau nesiunčiau vieno pasiuntinio paskui kitą? Ar nebuvo atėję ligos, skausmai ir silpnumai? Ir dar: ar miegas, mano kūno brolis, kiekvieną vakarą nepriminė apie mane?" žmogus nutilęs nukeliavo su mirtimi į ramybės šalį.

Kartą gyveno neturtinga moteris. Jos vyras buvo miręs, teliko mažas vaikutis. Visos atsargos greitai ištirpo, ir ji nusprendė palikti kaimą bei eiti ieškoti darbo į svetimą kraštą. Eidama pavargo ir išseko. Ji priėjo kalnus. Juose gyvenusi dvasia pamatė ją leisgyvę ir nešiną kūdikiu ant rankų. Jai jos pagailo. Dvasia tarė: "Aš atidarysiu vieną uolą, ten rasi daug brangenybių. Pasiimk kiek tik paneši dėl savęs ir vaiko. Tu turėsi tik valandėlę laiko, todėl nepamiršk kas yra brangiausia“. Taip ir atsitiko. Atsivėrė uola, ir moteris išvydo didžiulę salę, kurioje apsčiai buvo pripilta aukso, sidabro ir deimantų. Ji tarsi sapne padėjo šalimais vaikutį ir pradėjo rinktis. Lobis užbūrė ir ji nepastebėjo, kaip greitai bėgo laikas. Kalnų dvasia perspėjo: "Tu turi dar pora minučių laiko. Nepamiršk kas svarbiausia''. Kas yra brangiausia? Ji puolė dairytis dar didesnių brangakmenių. Balsas sušuko dar kartą: "Laikas. Nepalik tai, kas tau brangiausia“. Moteris metėsi prie išėjimo. Iš paskos uolos užsivėrė, tik dabar toptelėjo mintis: "O kur kūdikis?''

Kreivais ir stačiais keliais kankinančiai kepinant saulei vienas keliauninkas nešė savo gyvenimo kryžių. Atėjus vakarui jisai prisėdo ir skundėsi: „Sunkus yra kryžius, kurį Viešpats man davė. Taip, aš žinau, kad kiekvienas turime nešti savąjį kryžių, tačiau, Viešpatie, ar negalėtum man duoti kitą kryžių". Keliautojas užmigo ir staiga mato prieš save suspindusią šviesą. Tai Dievas Jam pasirodė ir švelniu balsu prabilo: "Tu nori pakeisti savąjį kryžių į kitą?" "Taip, Viešpatie, aš esu neturtingas, senas ir silpnas, jau 60 metų aš nešu šį kryžių. Taip, aš prie jo pripratau, bet..." "Eik su manimi, mano vaike". Ir jis pamatė didelį kambarį. Viešpats sako jam: "Matai, štai čia yra visi kryžiai, kuriuos žmonės nešioja; pastatyk savąjį kryžių prie durų ir pasirink tą, kuris tau labiau patinka". Keliauninkas ėmė apžiūrinėti kryžius. Jis buvo nustebęs, matydamas tiek daug kryžių, todėl jis vaikščiojo, kiekvieną atskirai apžiūrinėjo, bandė, ar jie yra sunkūs, tai buvo pavydo kryžius, nedėkingumo, negarbės kryžiai, ligos kryžius, draugų išdavystės kryžius ir daugelis kitų. Ir prie kiekvieno jis pasakydavo: "Ne, geriau ne. Mano Viešpatie, ar aš būtinai turiu kokį nors kryžių pasirinkti?" "Jei nebus kryžiaus, nebus ir pergalėtojo karūnos", - išgirdo keliautojas Viešpaties atsakymą ir nunarino žemyn galvą. Tada Viešpats sako: "Pasižiūrėk čia". Ir jisai pamatė prie durų kryžių. Priėjęs jį apžiūrėjo iš visų pusių ir pasakė: "Man atrodo, kad aš jį galiu nešti. Jis yra sunkokas, tačiau daug lengvesnis, nei tie, kuriuos apžiūrinėjau. Ar galiu jį imti, Viešpatie?" "Imk". Jis ištiesė savo ranką ir sušuko, tai buvo tas pats kryžius, kurį Dievas jam buvo davęs pradžioje ir kurį jis norėjo išmainyti.

Keliaujantis pamišėlis ieškojo stebuklingo akmens, jo kūnas buvo liesas lyg šešėlis, plaukai - dulkėti, nurudavę, susivėlę, lūpos - kietai sučiauptos, tartum užtrenktos jo širdies durys, akys degė tartum jonvabalis, ieškantis savo palelės. Prieš jį riaumojo begalinis vandenynas. Plepūnės bangos be paliovos kalbėjo jam apie nuskendusius turtus ir tyčiojos, kai jis nesupranta bangų kalbos. Gal būt jo visos viltys jau užgeso, tačiau jis negalvojo apie poilsį, nes šis ieškojimas pavirto jo gyvenimu. Kaip vandenynas amžinai rankas į dangų tiesia ir ieško to, kas nepasiekiama. Kaip žvaigždės skrieja apskritimais ir ieško to, kas nesurandama. Taip ir tas pamišėlis dulkėtais nurudavusiais plaukais klajojo vienišam krante ir ieškojo stebuklingo akmens. Vieną kartą atėjo iš kaimo berniukas ir paklausė: "Sakyk, iš kur gavai auksinę grandinėlę, kuria tu susijuosęs?'' Pamišėlis net krūptelėjo - tikrai jo geležinė grandinėlė virto auksine, tai buvo ne sapnas, bet jis nepastebėjo, kada tai atsitiko. Jis klaikiai ėmė daužyti kumščiais savo kaktą, kur, o kur sėkmė aplankė jį, o jis nepastebėjo? Pamišėlis buvo įpratęs paimti akmenėlį, paliesti juo grandinėlę ir jį numesti, net nepažvelgęs, ar grandinėlė pasikeitė, taip rado jis, ir taip prarado stebuklingą akmenį. Saulė leidos vakaruos nuauksintu dangum. Pamišėlis sugrįžo savo pėdsakais atgal ieškoti iš naujo prarasto lobio išsekusiom jėgom, sulinkusia nugara ir palūžusia širdim. Jis buvo tartum medis, išrautas su šaknim.
R. Tagorė

Laivas plaukė per Atlanto vandenyną. Su kapitonu kartu plaukė ir jo šeima. Atsitiko taip, kad nakties metu prasidėjo stipri audra. Ji kiekvieną akimirką vis labiau augo. Keleiviai pradėjo jaudintis, bijoti ir, nujausdami nelaimę, blaškytis. Tuo metu prabudo 8 metuku kapitono duktė. Ji nustebusi paklausė: "Kas pasidarė?" Kažkas jai atsakė. Tada vaikutis paklausė: „Ar tėtis yra viršuje?" "Taip", - nuskambėjo atsakymas. "Tada viskas tvarkoje". Mergaitė lengvai atsiduso ir mostelėjus ranka dar pridūrė: "Tegul audra šėlsta".

Legenda pasakoja, kad kartą per mažą bažnytkaimį keliavo čigonų taboras. Klajūnai pastebėjo į pievas nuklydusį mažą geltonplaukį vaikutį. Jie nutarė jį pavogti, nors berniukas ir labai šaukėsi pagalbos, tačiau buvo per toli nuklydęs nuo namų, kad kas nors jį išgirstų. Jis tik tegirdėjo kviečiantį vidudienio maldai bažnytėlės varpą. Prabėgo metai. Vaikas užaugo į vyrą. Tėvų vadai jo atmintyje išbluko, pamiršo jis ir savą gimtinę. Tačiau jo atmintį buvo įsirėžęs varpo gausmas, kuris nedavė ramybės. Jis vis primindavo apie kažko labai svarbaus praradimą. Todėl žmogus paliko taborą ir leidosi ieškoti tėviškės. Jis eidavo pa kaimus ir klausydavo bažnyčios varpų skambėjimo, galiausiai ją surado. Mūsų vidinis žmogus yra tarsi tas mažas pagrobtas iš dangaus tėviškės vaikas. Jis daug pamiršo, tačiau slogi nuojauta, kad yra kažkas labai svarbaus, ko jis nežino tarsi bažnyčios varpo aidas neduoda ramybės.

Po daugelio pastangų jam pavyko įsilipti į pačią viršūnę. Smilga iš tiesų keletu centimetrų buvo iškilusi virš kitų žolių. "Dabar galiu mirti, - išdidžiai tarė jis, - tiek pasaulio mačiau, kad niekas iš mūsų gimines nė nesvajojo. Tiesa, jame nieko ir nėra, kas būtų verta dėmesio. Bitės veltui jį giria "

Netoli Amerikos krantų ant seklumos užplaukė laivas, teko ilgokai palaukti, kol atvyko pagalba. "Vandens, vandens"- tokie buvo širmieji išgelbėtojų žodžiai. Atplaukusieji nustebę žvelgė į juos. "Ar jūs nežinojot, kur buvot? "Ne. Kodėl?" „Jūs buvote Amazonės žiotyse, tereikėjo tik ranką ištiesti ir būtumėte apsčiai turėję gėlo vandens".

Kartą karalius sukvietė visų šalių išminčius ir paklausė: "Koks žmogus yra pats vargingiausias?" Buvo įvairiausių atsakymų. Vienas manė, kad liga ir skurdas senatvėje - tai didžiausias vargas. Karalius ir daugelis klausytojų su tuo sutiko. Bet čia prabilo vienas išminčius: "Man atrodo, kad iš visų žmonių pats vargingiausias yra tas, kuris būdamas mirties patale negali atsiminti nei vieno savo kilnaus darbo ar poelgio".

Kartą išplaukė žvejys žūklauti. Užmetė tinklą ir pajuto jame kažką sunkaus. "Daug bus žuvies" - pagalvojo. Ištraukė tinklą ir žiūri - jame undinė spurda. Bet jau tokia graži, tokia daili, kad žvejui kaip mat akyse aptemo ir protas apsisuko. Tą pačią akimirką žvejys undinę įsimylėjo ir, valtyje prieš ją suklupęs, ėmė maldauti: "Ak, žavioji undine! Pakerėjo mane tavo grožis. Dėl tavęs viso pasaulio galiu atsižadėti, būk mano žmona." Sumirksėjo undinė savo žalsvomis akimis, plekštelėjo uodega į valties šoną ir Prakalbo: "Matai, žvejy, aš ir taip esu labai turtinga. Man iš tavęs nieko nereikia. Tačiau aš sutinku tapti tavo žmona, jei tu įrodysi meilę man parduodamas savo sielą." Susimąstė žvejys. Kaip čia pasielgti, tačiau toji undinė jam labai patiko, kad vis tiek apsisprendė sielą parduoti, tik niekaip negali sugalvoti kam ją pasiūlyti. Ilgai svarstęs nuėjo pas kunigą ir jam pasiūlė pirkti sielą, kunigas labai daug aiškino žvejui, kad siela - tai neįkainuojamos vertės dalykas, kad jos negalima parduoti, kad ji yra amžina ir turi anksčiau ar vėliau grįžti į Dievo rankas. Nors ir kaip žvejys stengėsi įtikinti kunigą nupirkti sielą, tačiau kunigas griežtai atsisakė tai padaryti. Nieko nepešęs pas kunigą, žvejys nuėjo pas pirklį ir jam pasiūlė pirkti sielą. Išklausė pirklys žveją ir prabilo: "Ką gi tu, prieteliau, man siūlai! Kam man reikalingas toks menkavertis ir niekam nenaudingas dalykas kaip tavo siela. Iš jos košės nevirsi. Pasiūlytum tu man tikrai ką nors vertingo - materialaus ir apčiuopiamo, tada galėtume tartis. O dabar - tuščia mūsų kalba."

Chaldėjai garbina ir dievina ugnį. Kartą jiems kilo mintis surengti ugnies dievo rungtynes su kitais dievais. Kadangi kiti dievai buvo mediniai ar iš kitos degančios medžiagos, tai ugnies dievas juos nugalėjo. Apie tai nugirdo vienas Egipto pagonis kunigas ir sumanė nugalėti ugnį. Paėmė tvirtą molinį ąsotį su daugeliu mažų skylučių, naudojamą nešvariam vandeniui iškošti. Skylutes užlipdė vašku, o patį ąsotį pripylė vandens. Po to asotį pastatė ant aukšto padengto stalo, nudažė įvairiais dažais ir pavadino dievu "Kanapa''. Kai chaldėjai atėjo su savo ugnies dievu į rungtynes, stabmeldžių kunigas ąsotį pastatė į ugnį. Vaškas ištirpo, per skyles pasipylė vanduo ir ugnis smarkiai šnypšdama užgeso. Egiptiečių liaudis netverdama džiaugsmu šūkavo: "Tegyvuoja mūsų dievas "Kanapas", galingiausias iš visų dievų, stipresnis už patį chaldėjų ugnies dievą. Apakusi minia molinį ąsotį pripažino dievu.

Kartą gyveno elgeta, jis nakvodavo miške, žeminėje. Kaimiečiai niekuomet jam neatsakydavo: kas duos duonos gabalėlį, kas daržovių pasiūlys, jis visuomet dėkodavo už išmaldą ir dar pridėdavo: "Ką man darai, tai darai sau." Tik į vieną labai gražų namą, kur gyveno turtinga šeima, nesiryždavo vargšas užeiti. Tačiau kartą nutarė pasibelsti ir į šias duris, namų šeimininkė dažnai pro langą matydavo, kaip elgeta praeidavo pro jos namus, kiekvieną kartą su pasišlykštėjimu nusigręždavo nuo šio ubago, kaip jį vadino. O kai pamatė jį savo namų priemenėje, tai pirmą akimirką norėjo nuvaryti elgetą nuo savo namų. Tik staiga idėja apšvietė jos rūstų veidą ir, atvėrusi duris, pakvietė jį į namus. Tuo laiku ji kepė pyragėlius. Pasodinusi "svečią" už stalo, pradėjo vaišinti šviežiais pyragėliais. Po to paėmė senelio krepšelį ir ėmė į jį krauti pyragėlius. jis padėkojo už vaišes ir pridėjo: "Viską, ką bedarytum, sau darai". Grįždamas į savo žeminę miške, sutiko jaunuolį, besinešantį šautuvą ir nebegyvą antį. Jaunuolis buvo sūnus moters, pamaitinusios jį pyragėliais. Vaikinas miške pasiklydo ir labai džiaugėsi sutikės elgetą. Papasakojo, kad jau seniai vaikštinėja miške, pavargo ir išalko. Paklausė, ar neturi elgeta ko nors valgomo. Senelis atidavė visus pyragėlius, gautus iš vaikino motinos, ir išvedė jį į kelią. Šaunuolis eidamas greitai "sunaikino" skanius pyragėlius, o senelis pasuko savo būsto link. Vaikinas sėkmingai pasiekė namus, tačiau netrukus pasijuto blogai. Susirūpinusi motina sukosi aplinkui, siūlydama įvairias priemones, tačiau niekas nepadėjo. Sūnui darėsi vis blogiau ir blogiau. Atvežė iš šalia esančio kaimo žiniuonę su įvairiais antpilais ir užkalbėjimais: Ši virš jaunuolio šnabždėjo, šlakstė šventintu vandeniu, tik ligoniui darėsi vis blogiau... Buvo priversti kreiptis į gydytoją, gydytojas paklausė ligonio, ką ir kada jis paskutinį kartą valgė. Jaunuolis atsakė: "Nieko, išskyrus skanius pyragėlius, kuriuos davė elgeta". Tai išgirdusi motina suplojo rankomis: "Tai mano pyragėliai. Aš į juos buvau įdėjusi žiurkių nuodų". Ji ėmė raudoti ir atsisėdo vaitodama: "Tai mano nuodėmė.. Apnuodijau savo vienintelį vaikelį". Ligonį išvežė į miestą pas geriausius gydytojus, kurie stengėsi išgelbėti jauną gyvybe, naudodami visas šiuolaikines priemones... Tačiau jo išgelbėti nepavyko.

Vienas kinas, vardu Chi, įsigeidė kartą įsigyti aukso, kadangi jis buvo neturtingas, tai auksą nutarė pavogti. Jis nuėjo į miesto turgavietę ir, pagriebęs nuo brangakmenių pardavėjo auksą, pasileido bėgti. Bet netrukus jis buvo policijos sulaikytas. Policijos valdininkas klausinėjo: "Kodėl tu vogei auksą vidury dienos, kada aplinkui turgavietėje buvo daug žmonių?" Chi atsakė: "Labai gaila, aš nepastebėjau žmonių, aš mačiau tiktai auksą".

Kūdikis gimė prieš pat Kalėdų šventes. Kalėdų naktį motina sėdėjo prie lopšio ir jį supdama klausėsi kaukiančio lauke vėjo. Ji mąstė apie savo gyvenimą, apie gyvenimą savo sūnaus, kurs nerūpestingai ir romiai miegojo. Kokia jo laukia ateitis? Kas jis bus? Išblėso židinyje žarijos. Išmušus 12 - tą, iš gęstančio židinio pasirodė fėja ir tarė motinai: "Kiekvienais metais tokią naktį aš išpildau kieno nors pageidavimą. Prašyk, ko nori, ir tau viską padarysiu". Moteris tarė: "Padaryk, kad mano sūnus užaugtų sveikas, stiprus ir laimingas". Fėja atsakė: "Prižadu tau, tavo sūnus bus sveikas, stiprus ir laimingas". „O ar tu gali padaryti, kad jis būtų pats turtingiausias visoje šalyje?" "Prižadu tau: tavo sūnus bus turtingiausias visoje šalyje". - "Aš noriu, kad jis vestų žmoną, pačią gražiausią visame mieste". „Prižadu, gražesnės žmonos niekas neturės". "Taip pat noriu, kad iš jo akių neiškristų nei vieną ašara". Nuleidusi galvą, fėja tylėjo. Motina vėl kreipėsi į ją: „Ko tyli? Juk tu pasakei, kad galiu reikalauti, ko tik noriu". "Neprašyk negalimo. Be ašarų negalima gyventi". Motina sušuko. "Aš noriu, kad mano sūnus niekada neverktų. Mano norą tu turi išpildyti.". Fėja dar žemiau nuleido galvą. "Argi tu atsisakai? Tu mane apgaudinėji?" „Pagalvok, ko reikalauji...“ „Aš žinau, ko reikalauju. Perdaug pati esu išliejusi ašarų dėl to sūnui trokštu kitokio likimo". Fėja tyliai tarė: "Tavo noras bus išpildytas". Tuos žodžius tarusi, fėja išnyko, liepsna prieš užgesdama židinyje skaisčiai švystelėjo... Motina palinko prie lopšio ir pamatė kūdikį mirusį, jis daugiau niekada neverkė.

Vargšas Kalėdų išvakarėse vienų vienas sėdėjo savo trobelėje. Kai išmušė dvylika, staiga jam pasirodė angelas ir padėjo priešais kapšą, pilną aukso, tardamas: "Viskas yra tavo. Mokėk pasinaudoti ir būk laimingas". Paskui angelas vėl pranyko, vargšas nustebo, nenorėjo tikėti savo akimis. Išsyk ir pats dar gerai nesusigaudė: sapnas tai ar tikrovė? Tačiau galų gale įsitikino, kad tai yra tiesa, auksas tikrai gulėjo ant stalo. Tad sau tarė: "Su šiais pinigais pirmiausia užsimokėsiu skolas, o iš tų, kurie dar liks, protingai tvarkysiu savo ūkį". Skurdžiais esame mes patys. Likusis gyvenimas, kurį dieviškoji Apvaizda yra mums skyrusi, yra nepaprastos vertės, tiesiog neįkainojamas turtas. Kaip reikia su juo tvarkytis? Pirmiausia užsimokėkime savo skolas, o su tuo, kas dar liks, protingai šeimininkaukime.

Ąžuolo viršūnėje erelis susikrovė lizdą, katė pasirinko vidurį to paties išdubusio ąžuolo. O šernas žemai prie šaknų to medžio. Katė užlipo į medžio viršūnę pas erelį ir jam taip kalbėjo: "Karaliau paukščių! Ar matai, ką daro žemai šernas? Jis visados knisa ir šaknis medžio graužia, jis nori ąžuolą parversti... Kas bus... Ir tavo, ir mano vaikučiai sveiki prapuolę!" Erelis patikėjo katės kalba ir nuo to laiko tupi ir tupi savo lizde, bijodamas, kad šernas ąžuolo neparverstų. Taip ereliui pašnekėjusi katė nulipo žemyn pas šerną ir jam taip kalbėjo: "Ar tu nesusipranti, šerne? Aukštyn žiūrėk, ana erelis laukia. Kada tu išeisi į ganyklą, jis tavo vaikučius pagriebs, ir, į lizdą nunešęs, sudraskys. Savo vaikams juos sumaitins; saugok savo vaikus. Patikėjo šernas kate ir, atsigulės po ąžuolu, laukė dieną, ir kitą, kada išlėks erelis iš lizdo, taip praėjo daugelis dienų. Erelis ir šernas, besaugodami vienas kitą, peralko ir abudu apsirgo, sirgo ir nugaišo su vaikais savo. Dabar katė, uodegą aukštyn pastačius, iš abiejų juokėsi ir pokyliavo kaip netikę žmones, prisišvietė visokios mėsos per Užgavėnes.

Kartą Sokratas Atėnuose, eidamas pro vieną namą, išgirdo viduje šauksmą ir atsitiktinai pastebėjo ten savo mokinį. Jis žengė į prieangį ir pasišaukė savo mokinį. Jis lyg nusidėjęs Adomas pasislėpė. Tačiau kaip Adomui, taip ir jam nepavyko pabėgti, teko atsistoti prieš mokytojo veidą. Nuteistomis akimis raudonavo ir laukė griežto pabarimo, tačiau Sokratas tiek tepasakė: "Sūnau, prašau išeik iš čia, išeik, šiuos namus apleisti tau neturi būti gėda, begėdiška yra tik į juos įeiti“.

Sena, pikta moteriškė, gyvenime pasižymėjusi gobšumu, po mirties pateko į pragarą. Kai į ją pažvelgė teisingumo angelas, pasiskundė moteriškė savo neteisingu likimu - ji juk mažiausiai bent kartą kažką gero gyvenime padariusi. Angelas ištyrė ir nustatė, kad ji tikrai, nors ir buvo nepaprastai šykšti, kartą padarė gerą darbą: iš gailesčio elgetai, ėjusiai pro jos sodą, numetė svogūną. Dievas įsakė angelui, kad šis atneštų moteriškės svogūną, su kuriuo ją ištrauktų iš liepsnų, godžiai įsikabino išteisintoji į silpną augalą, ir angelas be vargo kėlė ją į aukštumas, link Dievo. Pakeliui prie moteriškės kabinosi daug nelaimingųjų, tikėdamiesi per ją išsigelbėti. Tačiau moteriškės širdis sukietėjo: ji vieną po kito nelaiminguosius stūmė nuo savęs į amžinąją ugnį. O angelas vis lėčiau ir lėčiau kito į viršų - našta darėsi vis sunkesnė. Pagaliau moteriškė atsikratė paskutiniojo, norinčio išsigelbėti. Tą pačią akimirką neišlaikė jos svogūnas, ji atitrūko ir vėl nukrito į pragarą.

Kartą ūkininkas, keliaudamas su maišu, pilnu kviečių, susitiko Dievą. Viešpats tarė jam: "Padovanok man savo kviečius". Pažvelgė ūkininkas į maišą, ištraukė patį mažiausią kviečių grūdelį ir padovanojo jį Dievui. Tačiau Dievas pavertė šį grūdelį auksu ir grąžino keliautojui. Ir tada ūkininkas gailėjosi, kad jis nepadovanojo Dievui didžiausio grūdo ar net viso maišo.

Dar senovėje vienas Azijos sultonas priėmė savo rūmuose keliautojus iš Europos. Keliauninkai šeimininkui pasakojo, kad vanduo Europoje sustingsta į ledą ir žiemą vanduo būna toksai kietas, kad gali ant jo vaikščioti. Sultonas nusijuokė: Vaikščioti kojomis ant vandens! Nejaugi manote, kad mes tokie kvaili, jog patikėtume, ką jūs sakote.

Senas batsiuvys susapnavo, kad kitą dieną jį aplankys Kristus. Sekančią dieną jis įsitempęs žvelgė pro langą, ar nepasirodys Kristus? Staiga pamatė moterį su vaiku. Ji norėjo patikti vargingą gyvenimą, nusižudyti. Batsiuvys pakvietė ją vidun, paguodė, padėjo kuo galėjo. Pasirodė ir sušalęs, išalkęs vyriškis. Ir jį žmogus pakvietė vidun, pamaitino, sušildė. Ir taip atėjo vakaras, o jau ir vidurnaktis, bet Jėzaus kaip nėra, taip nėra. Pavargęs ir nusivylęs senasis žmogus ruošėsi poilsiui, bet prieš tai iš įpročio atsivertė šv. Raštą ir jo akys užkliuvo už posakio: "Ką padarėte vienam mažiausiųjų mano brolių, tai man padarėte", batsiuvys suprato, kad Jėzus jį aplankė kaip tik šiandien, nes jis priėmė ir paguodė kenčiančius brolius.

Trys keliauninkai sustojo prie mažo šaltinėlio pailsėti. Ant akmens, iš po kurio tryško versmė buvo iškaltos raidės: "Tegul aš tau būsiu pavyzdžiu". Keliauninkai pailsėję ėmė ginčytis, ką reiškia užrašas. Vienas iš jų sakė: "Jis, šaltinėlis, leidžiasi į ilgą kelią per kalvotos lygumas, jis priima į save upelius, kol tampa didžiule srove. Užrašas mus moko, kad mes nepailsdami dirbtume ir taptume idealiais žmonėmis“. „Aš", pasakė kitas, "manau, kad užrašas turi kitą prasmę, šaltinis suteikia kiekvienam atgaivos, kas tiktai iš jo atsigeria. Jo pavyzdys moko mus, kad mes kitiems žmonėms būtume taip pat kaip ir jis naudingi", trečiasis žmogus, ilgai galvojęs, pasakė: "Mums šaltinio vanduo nieko nepagelbės, jeigu jis nebus tyras, todėl šaltinis nori mums pasakyt: „Jeigu nori būti naudingas, pasilik tyras".

Išmintingasis Sadi, pasakoja persų legenda, penkiasdešimt metų keliavo po pasaulį, ieškodamas laimės. Jis lankėsi didžiūnų rūmuose ir vargšų lūšnelėse. Jis ieškojo turtų ir malonumų, žmonių molės ir pagarbos, meno ir mokslo. Bet niekur jis nerado laimės. Kur tik nueidavo, visur rasdavo daug kentėjimų ir maža džiaugsmo. Sadi paseno ir pailso beieškodamas laimės. Pagaliau priėjo didelę šventyklą ir čia pamatė užrašą: „Negirdėti čia jokių verksmų, negraužia čia joks skausmas, čia gyvena laimė, čia randa širdis ramybę'. Linksmas įžengė Sadi marmuro laiptais į didingą šventyklą, drebančiomis rankomis atidarė duris, rengdamasis džiaugsmingai pasveikinti taip seniai jo ieškomą laimę. Bet, atidaręs duris, jis pamatė ne ką kitą, tik... karstą.

Pasakojama, kad kadaise vienoje Egipto vietovėje ūkininkas meldėsi, prašydamas išdžiūvusiai žemei lietaus. Jo malda kilo į dangų paukščio pavidalu. Kitoje Egipto dalyje ūkininkas meldė Dievą, kad sustabdytų lietų, jo malda irgi sklido į dangų paukščio pavidalu, trečioje vietoje kaimietis meldė kraštui taikos ir ramybės, ketvirtoje karininkas prašė Dievą karo, nes jis norėjo garbės kovos lauke. Tiktai vienoje vietoje mažas neturtingas vaikutis šalia savo motinos meldėsi, dėkodamas Dievui už savo ir savo motinos sveikatą, už kuklius žaisliukus ir laimę, kurią jam Dievas suteikia. Visų kitų maldos krito iš dangaus negyvais paukščiais, ir tik vieno šito vaikučio paukštį Dievas maloniai priėmė ir leido pasilikti šalia jo sosto.

Šalia upės krantų skambėjo linksmas motinos balsas, kuri žaidė su savo mylimu juodaplaukiu vaikeliu. Praeiviai neatsigėrėdami stebėjosi abiejų linksmumu. Bet neilgai truko motinos laimė: vaikelis mirė, ir motina apsipylė didžiausio skausmo ašaromis. Nusiminusi bėga pas Budą ir griežtai reikalauja prikelti jos kūdikį. Buda atsako: „Atnešk man tokį lotoso žiedelį, kurio stiebelis būtų apvyniotas gija, gauta iš namų, kuriuose nėra buvę mirties. "Nudžiugusi motina bėga prie Gango kranto, nuskina lotoso žiedelį ir lekia nuo trobos prie trobos, nuo lūšneles prie rūmų, bet, deja, niekur nesuranda tokių namų, kuriuose nebūtų lankiusis mirtis. Išvargusi ir nusivylusi nelaimingoji motina grįžta į Budos šventyklą ir išgirsta iš aukšto balsą: "Neužmiršk mokslo, mano dukra, kad reikia pratintis viską iškentėti". Ir motina padėjo kūdikio lavoną kaip auką prie Budos kojų

Pas išminčių atėjo laimingas studentas ir gyrėsi sėkmingai išlaikęs teisės egzaminą. Išminčius draugiškai pažvelgė į jį ir paklausė: „O kas toliau? " „Aš tapsiu geru teisininku..." „O kas toliau? „Įsigysiu turtų, namą..." „O kas toliau?" „Žadu vesti mylimą moterį, sukursiu šeimą". „O kas toliau?" „Vėliau pasensiu". „O tada?" Jaunuolis nutilo, suprasdamas, ką norėjo pasakyti išminčius.

Kartą ateistui prisisapnavo, kad jis kažkokiu būdu pateko į dangų. Jis keliavo dangaus erdvėje ir stebėjosi įvairiais stebuklais. Prieina jis kryžkelę, pasirenka gražesnį kelią ir leidžiasi juo. Prieš jį atsivėrė platus ir gražus kelias su daugybe spalvotų reklamų: "Sveiki Atvykę“. Kuo labiau jis artėjo, tuo labiau girdėjosi muzika, o jo sutikti išėjo madingai apsirengusios damos. Jos ateistui siūlė nemokamai išgerti įvairių gėrimų, bedievis buvo patenkintas. Priekyje jis pamatė vartus, šalia kurių gulėjo visi pasaulio lobiai. Visa ši prabanga buvo nemokama. Ant vartų kabėjo didžiulis plakatas: "Pragaras. Įėjimas laisvas". Bedievio siela džiūgavo, jis žemai nusilenkė ir įėjo pro didžiuosius vartus... O siaube, jį sugavo piktosios dvasios ir ėmė tempti žeme. Rūbai suplyšo. Iš kūno ėmė bėgti kraujas. Už nenorą paklusti jį mušė. Verkdamas bedievis įrodinėjo, kad jam žadėjo laimingą gyvenimą. Jis norėjo grįžti, kad dar kartą perskaitytų anas gražias reklamas, kurios buvo pakeliui, šalia vartų. Viena iš dvasių paklausė: "Ką tu dirbai žemėje?" "Buvau agitatorius," – atsakė bedievis. "Tai užtai, drauguži, tau gerai žinoma, kas yra agitacija... O pats pragaras – štai jis. Tu jį pasirinkai savanoriškai. „Bedievis graudžiai pravirko, tačiau jau buvo vėlu. Jį nusivedė į pragaro gelmes.

Kartą žmogus, pastebėjęs puolant žvaigždelę, sušukęs: "Suteik man laimę". "Rytoj, kai tik pirmą kartą suskambins varpai, eik į rytus ir sutiksi ją", - atsakė kažin kas aiškiu balsu. Jis taip ir padarė. Visą dieną keliavo per laukus, per pievas ir miškus, vis į rytus. Atidžiai dairėsi į visas puses, bet laimės nesutiko. Nuvargęs, sudulkėjęs ir alkanas grįžo vakare namo. Naktį jis vėl stebėjo dangų. Ir vėl pamatė puolančią žemyn blankią žvaigždutę. "Suteik man laimės ", - dar garsiau sušuko. Tada visai prieš save pamatė jis aukso vainiku pasipuošusį angelą. "Neišmanėli, šį tavo norą aš išpildžiau vakar", - tarė jis. "Atleisk, jei prieštarausiu. Viską, kaip buvai sakęs, atlikau, bet laimės nesutikau", - išdidžiai atsakė žmogus. "Tu laimės nematei ir negirdėjai, nes buvai jai aklas ir kurčias. Ji tave visokiais būdais sveikino",- tęsė angelas. "Ne, šito ji tikrai nedarė", prieštaravo žmogus. „Tik prisimink. Ar nebuvai tu stiprus ir sveikas rytą? Ar nesijautei patenkintas? Ar nedžiugino tavęs dienos šviesa? Ar neblizgėjo žolėje rasa, kaip brangakmeniai? Ar nebuvo gėlių pakelėse ir ar nekvepėjo šilas? Ar negiedojo paukščiai gražiausių savo giesmių? Ir visa tai buvo tavo. Ar tai nėra turtai ir laimė? Tu betgi troškai to, ko tikrovėje būti negali, gyvenimo laimę sudarančių dalykų visai nepastebėdamas. Įsidėmėk: lašeliai sudaro jūras, valandėlės - metus, malonūs mažmožiai - žemišką žmogaus laimę". Tą pasakęs, angelas pranyko.

Okupuotame krašte kareivis ieškojo maisto, įsilaužė į našlės namus. Bet jie buvo tušti ir išplėšti. Našlei buvo paliktas tik veršelis. Kareivis negaišdamas jį atrišo ir vedasi. Moteris atsiklaupusi ant kelių maldavo kareivį, kad jis paliktų veršelį. Kareivis piktai atsakė: „Jei aš nepaimsiu, tai kitas paims". Po kiek laiko tas kareivis buvo sunkiai sužeistas. Nugabeno jį į lauko ligoninę. Per sapnus karščiuodamas jis matė velnią, kuris jį badė, mušė ir visaip kankino. Kareivis bailiai ir silpnai užklausė: "Kam mane muši?" Velnias atsakė: „Jei ne aš, tai kitas tave muš".

Vienas pavargęs senelis prisirinko ryšulį malkų ir, užsidėjęs ant pečių, iš girios ėjo namo. Kai pavargo, bekeliaudamas ir sunkią naštą benešdamas, pasidėjo ryšulį ir atsisėdo pailsėti. Tada, apmąstydamas savo vargus, bėdas, skurdą ir senatvės ligas, graudžiai apsiverkė ir, pats nežinodamas ant ko pykti, garsiai pradėjo šauktis mirties, kad ji išvaduotų jį nuo visų vargų. Mirtis išgirdo, atėjo pas senelį ir paklausė, ko jam reikia. Tada senelis nusigando, pradėjo iš baimes drebėti ir atsakė: "Aš, giltinėle, dar mirti nenoriu, bet šaukiausi, kad koks geras žmogelis padėtų man tą sunkų malkų ryšulį užsidėti ant nugaros".

Vienas žmogus vaikystėje, vaikščiodamas gatvėmis, staiga pamatė sieną, o joje žalios spalvos duris. Priėjęs duris stumtelėjo, ir šios lengvai atsivėrė. Įėjęs pamatė nuostabų sodą, kokio dar niekuomet savo trumpame amžiuje nebuvo regėjęs. Ten augo nepaprastos gėlės, bėgtojo nematyti žvėrys, giedojo ypatingi paukščiai, o jį sutiko negirdėto gerumo moterys. Kaip iš sapno žmogus išėjo iš šio sodo. Išeiti labai nesinorėjo, tačiau sodo saugotoja jam pasakė: „Tu pas mus sugrįši, jei tik panorėsi". Ir štai praėjus daug metų, kada žmogus jau tapo studentu ir važiavo ta pačia gatve, netikėtai išvydo tą pačią sieną bei žaliuosius vartelius. Jis norėjo sušukti vairuotojui: „Stok!“ - bet po akimirkos pagalvojo: „Juk pavėluosiu į egzaminą, nespėsiu laiku nuvykti į institutą" ir nuvažiavo tolyn, svarstydamas: "Kai grįšiu, sustosiu ir pasibelsiu į vartelius". Tačiau, kada jis grįžo, vartelių nebepamatė: stovėjo namai, matėsi siena, tačiau vartelių niekur nebuvo. Ir taip jo gyvenime buvo atsitikę keletą kartų: kai skubėdavo reikalų genamas, netikėtai prieš jo akis iškildavo siena su paslaptingais žaliaisiais varteliais ir nuostabiu sodu. Tada jis kalbėdavo sau: „Dabar aš neturiu laiko, man reikia skubėti. Užeisiu grįždamas atgal". Tačiau kelio atgal nebūdavo. O kada žmogus paseno, staiga suprato, kad veltui visą laiką skubėjo, kad viskas buvo netikra ir tuščia, kad vaikėsi tik gyvenimo šešėlius, o svarbiausią tikslą bei laimę jau prarado. Tada atsikėlė naktį, pilnas nevilties, ir ėmė klajoti ta pačia gatve vildamasis, kad pamatys tą pačią sieną bei vartelius. Ryte žmogų rado nebegyvą, tamsoj parpuolusį gilioje duobėje.

Vilkas už padarytas neteisybes pajuto savo širdyje didelį sąžinės graužimą. Todėl apverkęs nuodėmes savo, prižadėjo Dievui geriau numirti, negu nuodėmę padaryti, ir dar to negana: tvirtai pasiryžo per visą gyvenimą pasninkauti, tai yra mėsos neparagauti, bet tiktai žolėmis maitintis, ir tai su saiku, kaip visi atgailautojai daro, norėdami už savo nuodėmes atsiteisti. Taip vilkas už gražius pasiryžimus daryti gera ir vengti bloga pagirtas buvo. Bet netyčia tas atgailautojas sutiko kitą vilką, kuris ėjo į medžioklį. Galvoja sau: „Padėti artimui dideliame reikale nėra piktas darbas..." Papjovus galviją, draugas siūlo paragauti. Atgailautojas galvoja sau: „Nepritinka išmaldą paniekinti" ir paėdė mėsos. Eina toliau, susitinka paklydusį avinėlį, galvoja sau: „Tas neklaužada neklauso savo gimdytojų, reikia jį pagąsdinti", tačiau begąsdindamas pasmaugė avinėlį, ir dabar vėl galvoja: „Dievo dovaną išmesti netinka..." Nenorėdamas suėdė jį. Eina toliau, žiūri... štai riebus veršiukas, karvutę palikęs, eina vienas, o šis tokių nuodėmių negali pakęsti... ir tą suėdė. Eina dar toliau, žiūri - senas jautis, galvoja sau: „Tegul ilgiau nesikankina..." Pasipjovė ir suėdė. Ir taip vilkas beatgailaudamas nutuko, nors kol buvo nusidėjėlis, liesas ir sunykęs valkiodavosi.

Kartą gyveno turtingas žmogus. Jo rūmus supo didžiulis sodas, kuriame mielai žaisdavo vaikai. Turtuolis negalėjo pakęsti, kad ir svetimieji gali pasigėrėti sodo grožybėmis. Pavydo kankinamas, aptvėrė sodą aukšta, mūrine tvora, kad nė vienas žmogus į sodą nepatektų. Ir kas atsitiko? Kai gėlių negaivino vaikų juokas, nusviro ir nuvyto žiedai, suvyto ir medžių lapai. Atėjo ruduo, užgriuvo žiema. Bėgo mėnesiai. Bet pavasaris sode nesirodė. Kitur žydėjo medžiai, tik turtuolio sode tebesiautėjo žiema. Veltui jis laukė ir laukė pavasario. Pagaliau pavasaris atėjo, bet tik tada, kai šykštuolis suprato savo klaidą ir nuardė mūrinę tvorą, kai vėl leido vaikams žaisti sode...

Vienas jaunuolis išėjo iš namų pažinimo ieškoti. Užeina jis pas vieną išminčių ir klausia, kaip jam tą tiesą pažinti. Išminčius atsako, kad tai paprasta: “Pareik kiekvieną vakarą namo, atsisėsk prie veidrodžio ir trisdešimt minučių kartas nuo karto kartok “Kas aš toks?”. Jaunuoliui tai pasirodė per lengvas būdas ir jis nusprendė ieškoti kito išminčiaus. Kitas jam pasakė, kad tiesos pažinimas yra sudėtingas būdas. Tam reikia drauge su kitais pašvęstaisiais dirbti neatlygintinus darbus. Jaunuolis sutiko. Penkis metus mėžė senolio tvartus, visgi jaunuolis kažkaip susivokė, kad tiesa prie jo nepriartėjo. Tada nuėjo pas išminčių, sako taip ir taip, o tiesos vis nėra. “Na ką, -sako šis, -tu jau subrendai ir dabar aš tau pasakysiu ką reikia daryti. Pareik kiekvieną vakarą namo, atsisėsk prie veidrodžio ir trisdešimt minučių kartas nuo karto kartok “Kas aš toks? Kas aš toks?”. Jaunuolis sutriko. “O tai kodėl aš visą laiką tuos tvartus mėžiau?!”. Išminčiaus atsakymas buvo trumpas: “Kvailas esi, todėl”

Du keliaujantys angelai sustojo pernakvoti turtingos šeimos namuose. Šeima buvo gana šiurkšti ir atsisakė juos priimti nakvoti svečių kambaryje. Vietoj to angelams buvo duotas mažas plotelis šaltame rūsyje. Kai ant kietų grindų jie pasiklojo gultus, vyresnis angelas pamatė sienoje skylę ir ją užtaisė. Kai jaunesnysis paklausė kodėl, vyresnis atsakė, "Ne visada yra taip kaip atrodo." Kita naktį pora apsilankė labai neturtingo, bet paslaugaus ūkininko ir jo žmonos namuose. Malonus žmonės pasidalino trupučiu turėto maisto ir leido angelams miegoti jų lovoje, kad galėtų tinkamai pailsėti. Kitą rytą tik pakilus saulei, angelai rado ūkininką ir jo žmoną skaudžiai verkiančius. Vienintelė jų karvė, kurios pienas buvo vienintelis jų pragyvenimo šaltinis, gulėjo lauke negyva. Jaunesnysis angelas susinervino ir paklausė vyresniojo, kodėl jis leido, kad taip atsitiktų? Pirmasis žmogus turėjo viską, o tu dar jam padėjai. Antroji šeima turėjo labai mažai, bet noriai su mumis pasidalino, o tu leidai jų karvei numirti. "Ne visada yra kaip atrodo", vyresnėlis atsakė. "Kai mes nakvojome rūsyje, aš pastebėjau, kad toje sienoje buvo paslėptas lobis. Kadangi šeimininkas buvo didelis gobšuolis ir nenorėjo su mumis dalintis savo sėkme, aš užtaisiau skylę, tam, kad jis nieko nerastų”. Kuomet mes miegojome ūkininko lovoje, mirties angelas atėjo jo žmonos. Aš vietoj jos jam atidaviau karvę. Ne visada yra taip, kaip atrodo." Kartais būtent taip būna, kuomet kai kurie dalykai neišsisprendžia, kaip turėtų. Jei turi tikėjimą, tau tiesiog reikia tikėti, kad kiekvienas rezultatas yra tavo naudai. To gali net kuri laika nežinoti...

          Potvynis. Visi nori susirasti sausesnę vietelę, tik vienas senas žydas sėdi krėsle. “Eikš čia”-šaukia jam iš paskutinio sunkvežimio. “Dievas man padės,” - ramiai atsako senis ir meldžiasi.
          Vanduo vis kyla, užlieja kambarį. Pro namą plaukia valtis. Kažkas šaukia: “Šok čia. Dar liko viena vieta.”. “Dievas man padės”, - nė kiek nesutrikęs atšauna senis ir meldžiasi toliau.
          Užsiropštė ant stogo, bet ir ten vanduo jį pasiekė. Virš namo pakimba malūnsparnis, nusileidžia virvinės kopėčios. “Kabinkis. Tai tavo paskutinis šansas.”
          Bet senis kaip ir anksčiau tvirtina: “Dievas man padės”.
          Staiga kyla baisi banga ir nušluoja jį nuo stogo. Rojuje senis sutinka Dievą ir priekaištauja jam: “Viešpatie, aš taip karštai tau meldžiausi. Kodėl nepadėjai man sunkią valandą?”
          “Kvaily! Kaip tu manai, kas gi tau atsiuntė sunkvežimį, valtį ir malūnsparnį?”

          Kodėl teisingo ir galingo Dievo sutvertame pasaulyje tiek blogio ir skausmo? Nekaltųjų kančios? Kodėl tiek vienatvės ir vidinės sausros, kodėl tiek slegiančių naktų kai miršta viltis?
          Tada susapnavau sapną.
          Ėjau paplūdimiu šalia Viešpaties. Mūsų žingsniai spaudėsi į smėlį, palikdami dvi pėdų eiles: mano ir Viešpaties.
          Sapne man dingtelėjo mintis, kad kiekvienas iš šių žingsnių reiškia vieną mano gyvenimo dieną. Tada sustojau ir atsigręžiau pažiūrėti į tolumoje nusidriekusias pėdas. Ir pastebėjau, kad kai kuriose kelio atkarpose vietoj dviejų pėdų eilių tebuvo viena.
          Apmąsčiau visą savo gyvenimo kelią. Ir koks netikėtumas! - viena pėdų eilė sutapo su liūdniausiais mano gyvenimo tarpsniais. Tai buvo nerimo ir nekantraus laukimo dienos, egoizmo ir blogos nuotaikos dienos, išbandymų ir dvejonių dienos, nesuprantamos, persmelktos kančia dienos.
          Tuomet pasisukau į Viešpatį ir ėmiau jam priekaištauti:
          - Tu žadėjai, kad būsi su mumis kasdien. Kodėl pažado neišpildei? Kodėl palikai mane vienišą pačiomis sunkiausiomis mano gyvenimo dienomis, tada, kai man ypač reikėjo tavo artumo?
          Viešpats nusišypsojo:
          -Mano mielasis sūnau, aš nė akimirkai nepalioviau tave mylėjęs. Viena pėdų eilė sunkiausiomis tavo gyvenimo dienomis yra mano... Tomis dienomis nešiau tave ant rankų.