žiniasklaida yra pamėkliškas mūsų šimtmečio reiškinys. Už jos žodžių ir vaizdų srauto nėra nieko. Stovi Didysis Niekas. žiniasklaida skelbia „žodį“, tačiau jis yra šaltas, be „gėrio – blogio“ prasmės. Jos skelbimas yra „be turinio“, nors nestokoja stiliaus. Net nuoširdumą, pasirodo, galima suvaidinti, o kai kada ir labai meistriškai. Laikraščių puslapiuose, televizijos ekrane, radijo imtuvuose alsuoja Bedugnės dvasia. Ji kuria, bet kuria tik kastas, sektas, partijas, klases... Ji viską, kas gyva, išardo ir sudėlioja naujai į vaiduokliškus minios darinius.
          žiniasklaidos veikiamas mūsų dėmesys yra visąlaik fiksuojamas į blogį: melą, žudymus, iškrypimus... Tarsi jėga „iš šono“ prikausto mūsų dėmesį. O blogis yra it nuodinga gyvatė, kuri užhipnotizuoja auką akių žvilgsniu ir paskiau nužudo. žiniasklaidininkai mus dvasiškai numarina ir naujai prikelia gyventi jų pačių pamėkliškame pasaulyje tarsi gyvus numirėlius.
          Iš laikraščių puslapių ir TV ekranų į mus padvelkia minios skurdas. žiniasklaida kryptingai dirba, stengdamasi visuomenėje dvasines vertybes pakeisti materialinėmis bei verčia jomis matuoti gyvenimo kokybę. įtartinai išrodo reiškinys, kai didelis žmonių būrys laikosi tos pačios „netolimos“ tiesos. Tai, ką žiniasklaida skelbia, tos tiesos, kurias ji įperša, yra įdomios, bet daug įdomiau yra ką ji slepia. Kažkas už viso to stovi...

           Kuomet paukštis vaikščioja žeme, tesimato mažos kojos, nuo kurių kūno linijos subėga į snapą. Paukštis snapu griebia maistą ir ginasi. Sunku net įtarti, kad jis turi sparnus. Bet užtenka tik akimirkos ir paukštis skrenda. Laisvei reikalinga tik viena apsisprendimo akimirka. Jei teisingai mąstau ir jaučiu, Dvasia gali ištiesti sparnus ir pakilti virš upės.
          Paukštis yra saugus, kai tupi prie atviro lango. Jis bet kada gali ištiesti sparnus. Vėjas juos pripildo ir paukštį nuneša anapus horizonto. Daug tenka kentėti, „ragauti metėles ir tulžį“, kol išsekęs ir šimtus kartų išduotas pasijaučiu tupįs ant pasaulio krašto tarsi paukštis ant palangės. Jis bet kada gali išskleisti sparnus ir palikti Prieblandos pasaulį. Tik sunku patikėti, kad turiu sparnus, ir žengti pirmąjį žingsnį.

           Dienos pavirsta savaitėmis, savaitės – mėnesiais, mėnesiai – metais... Metai prabėga ir vakarėja... Nugalėti arba mirti? – svarsčiau ryte. Užtenka ir gyventi, – supratau vakare. Dienos yra gyvenimo knygos puslapiai. Pradžioje stengiuosi rūpestingai perskaityti kiekvieną žodį ir net taisyklingai ištarti raides. Siela aistringai sekė tai pakylančią, tai subliūkštančią mintį. įpusėjus kelionei, įprantu žvelgti į ištisą puslapį vienu žvilgsniu, o žodžiai tarsi prapuola puslapio baltume, galiausiai pradedu pastebėti tik puslapio kampe parašytą skaičių. Vis labiau išgyvenu dienų tuščią baltumą. Atsiranda keista nuojauta, kad gyvenimo knygoje visi puslapiai yra vienodai balti.
          Kai paliauju vaikščioti su tais, kurie minioje ieško sau naudos, esu laisvas eiti kur noriu. Tik tada, kai palieku minios tokiais įvardytus gėrį ir blogį upėje, kai paliauju vieną aukštinti, o kitą niekinti, – pasijaučiu esąs kelyje. Blogis ateina iš sielos gelmių, išorėje gi kovoju su demonais, kurie užtvindo pasaulį per atsivėrusias sieloje duris. Minioje būdami kovojame su vaiduokliais.
          Neįmanoma gyventi geresniame pasaulyje, kol nesusikursiu jo mintyse. Būtent pirmiausia viduje privalau nugalėti šmėklas ir tik tada išoriniame pasaulyje nerasiu blogų žmonių.

           žmogus yra daugiau nei drugelis. Jis, Blogio it gyvatės žvilgsnio užhipnotizuota auka, pajėgia viršyti neprotingosios gamtos protingiausius melagius, geba ne tik apsimesti ir prisitaikyti prie aplinkos, bet melą patobulina iki rafinuotos išdavystės. Dvilinkos priesaikos, dvigubi dugnai, slaptos durys... tėra išorinė vidinio Bedugnės virsmo pusė. Mūsų priesaikos tarnauti visuomenės idealams sunkiai išlaiko pavojaus asmeniniam išlikimui bandymą. Išduoti savo kastos ar būrio reikalus priverčia net įsivaizduojamos baimės. Grasiname patys sau. O jei nesu tikras dėl grėsmės, tada belieka išduoti, o kartu ir neišduoti, taigi pasitelkiame veidmainystes, suktybes, klastas...

           Baimė ir viltis priverčia nešioti keisčiausias kvailumo kaukes. Jos taip priauga prie veido, kad tampa neįmanoma nuplėšti nenulupant veido odos. Norime priklausyti „išrinktųjų“ visuomenei, todėl nedvejodami renkamės net ir tas kaukes, kurios turi mažai žmogiškumo bruožų. O visų gerbiamos filosofo, verslininko ar valdininko pozos išprievartauja sielą susirangyti trigubai ir keturgubai. Taigi būna labai nepatogu net jei tai stilinga ir šviežia poza... Kam ne taip pasisekė – renkasi „vagies įstatyme“, šiukšlynų rausiko, elgetos pozas. Visos šios pozos turi kažką netikro ir nuduoto. žvakė be dagčio dienos metu tarsi atrodo gerai, bet nakčia pažįstame jos melą.
          čia, kur tiesomis yra vadinami prietarai, tapo įprasta spalvotus kamuoliukus mėtyti ratu ir gaudyti. Kamuoliukai visiškai nėra svarbūs. Svarbu, kad jie nenukristų ant žemės ir kad minia plotų. Melas nuodija sielą, tačiau žongliravimas tiesomis, kelių aukštų suktybės turi ir žaismingą pusę. Kitą išradingai apgauti ar suvedžioti netgi tampa gero skonio reikalu. Kaukių balius tęsiasi ir nesimato jo pabaigos

           Tik mirę gali prisikelti, gyviesiems tai būtų pernelyg sudėtinga. Kažkada lopšio erdvė buvo bekraštė. Pirmą kartą gyvenime pažiūrėjau aukštyn ir pamatęs lubas, jas palaikiau dangumi, o lopšio kraštai buvo it horizontas. Laikui bėgant lopšio pasaulis mažėjo, bet jis netapo menkniekiu, kurį galėčiau it šiukšlę nerūpestingai numesti pakelėje. Pasaulis yra didelis, o aš jame mažas. Tiek lopšio pasaulį, o ir kitus apleidžiant, tenka mirti, kad ir vėl galėčiau prisikelti jau visai kitame pasaulyje.
           Jeigu nenumirsiu kaip kviečio grūdas, negalėsiu prisikelti.

           Saulė šildo šalia vartų prie šulinio augantį medį. Jis atsigertų skaidraus šulinio vandens ir apglėbtų purviną žemę, bet veltui šaknimis skverbiasi gilyn. Medis taip pat negali žengti pro vartus į pasaulio kraštą. Todėl jis tik svajoja, tik sapnuoja laimę. Ir bijo, kad viltis pasitrauks, nes jis jau pažino, kad ši mieliausiai sukinėjasi prie kapinių vartų, kad ten jos daugiausia.
          Viskas, ką tvirtai žinau apie sodą, yra tai, kad šiandien jame yra mano geriausia diena. Aš pakvimpu gėlėmis, kai jų glėbį išdalinu kitiems. Gėlės pasilieka rankose to, kuris jas dovanoja. Kuo daugiau žmonių, žvėrių ir paukščių iš mano rankų priima gėles, tuo gyvenimas yra gelmingesnis. Kaip žvakė nieko nepraranda uždegdama kitą, taip ir aš dalindamas gyvas gėles.

           Nesvarbu kur link plaukia gyvenimo upė. Vienų sielos dar tik bunda, o kitų jau svajoja apie krantą. Vieni daro daug gerų darbų, skuba ištiesti pagalbos ranką kiekvienam sutiktajam, tačiau virš jų galvos dar nespindi Dvasios šviesa. Kiti – paklydėliai – šviečia tarsi deimantas net per storą purvo sluoksnį. Kiekvienas einame savo keliu, ir mūsų visų keliai persipina gyvenimo upėje. Keliai nėra svarbūs, nes jie visi krypsta į Nebūties vandenyną.
          Miniažmogis džiūgauja upėje ir su srove skuba į Nebūties vandenyną. Nors ir turiu plaukti kartu su upe, bet taip pat tuo pačiu metu reikia dairytis, kur yra krantas, sielos gelmėje ieškoti durų. Gyvename tarsi aklieji prieglaudoje be langų: nematome, bet visais nervais jaučiame, kad trūksta šviesos. Minios dovanotas mąstymo ir jautimo šarvas dengia trapią mūsų savastį – manąją Dvasią, kuri žino, kad „anapus“ upės yra gyvenimas.

           Rudens lietus nuplauna akis, kuriose užauga viltis. Mokytojas negali pasakyti, kur eiti, nes tokių žodžių paprasčiausiai nėra. Geras mokytojas nori mokyti tik nemokydamas. Jo neištarti žodžiai slepia giliausią prasmę.
          Dvasinio pasaulio neįmanoma net lakiausiais žodžiais apibūdinti. Tokių žodžių paprasčiausiai nėra. Kas „ten“ buvo ir pargrįžo, tas tyli lygiai kaip ir tie, kurie neįtaria apie „ten“. Jis tikrai turi apie ką patylėti. Taip pat kalbėjimas apie kūną – sielą ir Dvasią tėra kalba ne apie realiai ant Prieblandos pasaulio lentynos sukrautus dalykus. Tai greičiau kalba apie didingą vidinį judesį. žodžiais išreikštomis šventomis tiesomis tik stengiamės apčiuopti kur jis prasideda ir kada baigiasi.

           Jei kalbame apie metafizinę sutartį su Melo dvasia, vadinasi, kalbame apie judėjimą ketvirtuoju matmeniu. Pakilti „virš gėrio ir blogio“ neįmanoma. Išorinis žmogus visada pasiliks „tarp gėrio ir blogio“ gyvenimo upės vagoje, kai tuo tarpu Vidinis žmogus žvilgčioja išlipti ant kranto, kur nėra nei apsisprendimų rutinos nei apgailestavimų. Prieblandos pasaulis tarsi upės vanduo su savo audromis ir nuščiuvimais teka į Nebūtį, nes toks yra jo kelias. Išsigąsti turėčiau tik jeigu mano Savastis, įsitraukusi į didžiojo tikslo siekimo nesiskaitant su priemonėmis žaidimus, kurpia egoizmo laivą, kuriuo tenuplauks į Bedugnę.
           Visi, kol čia esame, privalome skristi kaip drugeliai į savo bendruomenės gėrį, o blogio šalintis, nors, rytojaus sulaukę, ir pastebime, kad sumaišėme kryptis. Melo dvasia uždega klaidingus švyturius, blogis puikuojasi didmiesčių neoninėmis šviesomis ir kviečia. Čia yra daug sumaišties. Kol subręsta Dvasia...

           Gyvenimo pabaigoje it pradžioje žengiame netvirtai, sumišę, pasimetę, praradę gebėjimą jausti skausmą ir pamiršę, kas yra aistra... Gyvenimą mirtis atbaigia. Manasis gyvenimas mirties glėbyje yra tarsi kūdikis motinoje. Gyvenimo sūkuriuose tarsi gimdymo skausmuose per senatvę pargrįžtame į mirtį.
          Gyvenimas yra trumpas, o pomirtinis gyvenimas – dar trumpesnis. Siaučiančiuose ir vaiduokliškuose sielos vandenyse tik akimirka tarp praeities ir ateities yra tikra. Pasimetę akimirkoje ir nesigėdydami šio savo kritimo, patiriame amžinybę. Metai sustingsta akimirkoje. Keistas pojūtis aplanko kai sustoja laikas: laikrodis tiksi, tačiau nepastebiu, kad rodyklės judėtų. Vakaras paliauja būti tamsus

          „Tu tikriausiai ir nesitikėjai, kad reikės tau mirti, šiandien…” – sugrąžina visus ir kiekvieną ant žemės. Mirti kada nors – sutinku, bet mirti šiandien, kai už lango pavasaris ir gamta bunda iš miego? Tai visada atsitinka pačioje įdomiausioje vietoje. Nors ar galėtų būti kitaip, jei mes, ieškodami gyvybės šaltinio, visą gyvenimą sau kasame ir diena po dienos giliname duobę. Kažkas įbruko į rankas kastuvą ir kitaip negalime.
           Vasara baigiasi ir artinasi naktis be sapnų. Kiekvieno mūsų laukia šio pasaulio realybės banali riba. Mirtis nėra pats geriausias būdas išeiti iš gyvenimo. O jeigu pamirščiau numirti? Kai prisiminčiau, galėtų būti jau per vėlu? Tai, be abejo, būtų blogas pavyzdys. Padorumas reikalauja, kad mano dalyvavimas žemės istorijoj būtų paženklintas paminklo akmeniu. Tai tarsi varnelė, kuri reiškia, kad čia jau buvau. Žaidimas pasibaigia, ir karaliai bei vargšai sugrįžta atgal į dėžę.

          Mano Dvasios nerimastingas blaškymasis žemesnėje egzistencijos plotmėje kiekvieną kartą užsibaigia skausmingu pabudimu akligatvyje. Šis kęsmo virsmas veda į gyvenimą. Dangus negali būti be žemės, o žemė be dangaus. Visas nedalomas žmogus it geležis kančios ugnyje pavirsta į auksą. Tai yra ne tik senovės alchemikų, bet ir visų mūsų didžiausia svajonė.
           Menininko rankos judesiai negailestingai kapoja medį ir atidengia skulptūros linijas. Pirmiausia skausmingai nukapojamos palinkimo į primityvius malonumus, tuščios garbės vaikymosi, troškimo įsigyti vis daugiau daiktų šakos, nukrenta abejingumo žievė, krenta ištisi sielos gabalai: egocentriškas pasipūtimas, smulkmeniškas rūpestis savimi... Siela kiekvieną dieną vis labiau prablaivėja iš įsipaminklinimo troškimo, vis aiškiau suvokia, kad paminklas miesto sode ir antkapis kapinėse yra padaryti iš tos pačios medžiagos. Medis mažėja ir nykdamas atskleidžia Naująjį žmogų. Vidinio žmogaus gimimą lydi kęsmas.
           Dvasią nuo lukštų atskiria „dviašmenis kalavijas”, kuris pasiekia „Dvasios ir sielos šaknį”. Nėra kito apibrėžimo, kuris pasakytų ką nors daugiau apie tai, kas yra už mąstymo ir pajautimo ribų. „Dviašmenis kalavijas” apvalo nuo sielos žemėje atkasto Deimanto Prieblandos pasaulio apnašas.

           „Visos nuodėmės bus atleistos, išskyrus prieš Dvasią“. Dvasios gimimas yra visatos ašis. Kažkuriame jos atsiskleidimo ir atsinaujinimo („Dvasia diena iš dienos atsinaujina“) kelio kilometre yra „išnykimo upei taškas“. Valgydami ir miegodami, darydami tai, ką darome, nepaliaujamai artėjame prie jo. Suklupimus ir atsikėlimus, išklydimus ir sugrįžimus upė nuneša į Nebūtį. Kiekvieną akimirką Riba keičia mane. Laikas nuo laiko man norisi pabūti virš laiko. O sugrįžęs jau negaliu atsisėsti į tą pačią kėdę. Kėdė bus ta pati, tačiau aš – vis kitoks.
           Visų tautų pasakos iš namų išėjusius laimės ieškoti vaikus apdovanoja visokiausia įsivaizduojama palaima. Taip atsitinka ir tam, kuris it pasitikintis vaikas apleidžia upės vagą. Jis palieka namus ir tampa apdovanotas. Nelaimėliai yra tie, kurie išlipa iš triukšmingos gyvenimo upės, apsidairo drumzlinomis akimis ir sugrįžta. Aklos akys taip pat verkia. Jie praranda labai daug, kai netiki, jog pasakos kalba tiesą.

          Aš ir toliau einu savo gyvenimo brasta Prieblandos pasaulyje, bet tai esu jau ne aš. Pasaulis sukasi pats ir be mano rūpestingos pagalbos. Rankos atpažįsta darbą, o kojos susiranda kelią. Tik bijantys paaugliai save drąsina šūkaliojimais. Vidinio žmogaus apleistas Išorinis žmogus eina keliu nesiblaškydamas. Gerbdamas kitą kaip save patį ir elgdamasis su kitu taip kaip norėtų, kad su juo elgtųsi. Gyvenimas Kranto pasaulyje, tai gyvenimas laisvėje, meilėje ir taikoje.
           Jei man skirta būti išminčiumi ar pranašu, toks būsiu ir toliau; jei man buvo skirta dirbti žemę, ją ir toliau dirbu... Jeigu kuris kovoja – jis kovoja, jei kuris ilsisi – ilsisi. Žinantis kelią yra nesulaikomas. Aš jau nesijaudinu, kas bus rytoj, neišgyvenu ir dėl to, kas buvo vakar, nes mano svarbiausia dalis – mano Savastis, Dvasia – sėdi ant upės kranto ir tik stebi, kaip upė plaukia. Jos vienintelis ir didžiausias rūpestis yra Vėjas ir vaivorykštės kelias.
           Vieną mano pusę Prieblandos pasaulio upė nusineša į Nebūtį, kita pasuka amžino gyvenimo keliu. Upė plaukia savo vaga, o Dvasia ieško savo kelio. Neįmanoma sustabdyti to, kas nesustabdoma. Man nereikia šio kelio ieškoti. Kai ateina laikas, pats kelias suranda mane.

           Mirties žmogaus kelias yra godumas valgyti, godumas mąstyti ir godumas kalbėti. Mano gyvenimas yra siekimas to, kas nepasiekiama, stengimasis suprasti, kas nesuprantama. Kuo daugiau man trūksta, tuo didesnėje troškimo nelaisvėje blaškausi. Nei nusipirkti daiktai, nei suplanuoti ir pavyzdingai atlikti darbai nesuteikia pilnumo jausmo. Bepuotaujančiam prie Prieblandos pasaulio stalo visada trūksta vieno patiekalo. Net jei pasiekčiau viską, greitai pamatyčiau, kad tai nėra „viskas“.
           Kuomet užsitrenkia pelėkautai, žmogiška logika liepia suvalgyti bent sūrį (nors jo ir nelabai norėjosi). Jaučiantis nuolatinį alkio jausmą kiekvieną dieną darosi vis didesnis elgeta. Kuo gilesnėje duobėje esame, tuo didesnis kankina noras iškilti. Nepadeda net besaikis valgymas, kai kankina dvasinis alkis. Patogūs baldai ir skanus valgis, net ir didelis viso to kiekis čia padėti negali. Tiek milijonierius, tiek skurdžius šioje skylėje trinasi šonais.
          Nyki sielos sotumo patirtis, persivalgymo sukeltas sunkumas ... Kodėl privalau ištisą gyvenimą rūpestingai save apžiūrinėti veidrodyje? Kodėl smulkmeniškai kiekviename žingsnyje reikalauju sau daugiau ir geriau? Smulkmenos it smėlio grūdeliai subyra į didžiulę Dvasią laidojančią krūvą. Turiu teisę nesirūpinti ką valgysiu ir kuo apsirengsiu. Aš įtariu, kad tuo pasirūpins Išorinio žmogaus protas ir rankos. Man skirtas maistas ir drabužis suras mane.

          Numirti turėtų būti nesunku, nes tai galima padaryti ir atsigulus žydinčiame sode. Tiesa, su mirtimi sumyšta truputis kartumo. Bet vargu ar šis kartumas yra aitresnis už tą tulžį, kurią kartkartėmis tekdavo ragauti gyvenant. Ir ypač mirtis yra didelė guodėja, jei laikas nepajėgia išgydyti žaizdų, ir išvaduotoja tam, kuris pradėjo pernelyg stipriai jausti kalėjimo sienas. Niekada negimstame laisvi, retai gyvename laisvi, bet mirtis visada išlaisvina.
          Mirtis kažkiek panaši į meilę, nes ir ji ateina nežinia iš kur. Jei meilė priverčia širdį stipriai plakti, tai mirtis nuramina. Mirtis gali būti saldi kaip ir meilė, jei jos lauksiu pasiruošęs teigiamą atsakymą. Pripildyta darbais diena užsibaigia giliu miegu, taip ir turtingas gyvenimas baigiasi gera mirtimi. Tikiuosi, kad kol ateis mano eilė, pradėsiu žiovauti. O dabar galiu pamiršti nerimą ir pakęsti laikinumo nepatogumą.

          Žavėjimasis daiktais palieka gilią raukšlę pasaulio veide. Mūsų sielos neturi raukšlių, jose žioji nerimo, alkoholizmo ir visokiausios atviros ar paslėptos narkomanijos, žmogžudysčių, savižudysčių ir visokio kitokio marazmo įpjovos. Neįmanoma žemiau pulti, kai į savo sielas it į šiukšliadėžes patys metame visokią bjaurastį, kai viduje pūname ir yrame. Pragaro smarvė apnuodija sielos žemę ir joje jau negali augti Dvasios gėlė.
          Skubame įsisukti į besaikio girtavimo ar kitokią mėsmalę, pradedame dar labiau neapkęsti vidinio savęs, savo Dvasios. Galiausiai sąžinė iškilmingai pristato aukščiausią atsiteisimo formą – savižudybę. Ji žada surasti gražiausią būdą, bet nepasako, kad po visko reikės sugrįžti į dar didesnę kančią. Po kiekvieno atgailos seanso vis labiau patinku Bedugnės dvasiai.

          Tai, kas vyksta upėje, nėra labai ir svarbu, dargi atrodo visiškai nereikšminga. Asmenybės svorio centrui persikėlus iš Išorinio žmogaus į Vidinį, prapuolė ir įspūdis tarsi aš mąstyčiau ar jausčiau. Mintys ir jausmai turi savo laikrodį ir ateina patys. Prieblandos pasaulyje ir mano gyvenimą persmelkia vaivorykštės kelio prasmė. Neliko egocentriškos sąmonės, tik suvokimas, kad gyvenimas yra žinanti savo kelią likimo upė. Kuomet upėje nerandame nieko svarbaus ir tikrai reikšmingo, vadinasi, veidu atsigręžiame į krantą.
          Ilgą laiką gyvename dėl grubiosios, išviršinės savo dalies, netgi visi mūsų sapnai tebūna apie ją. Tarnaujame minioje aukštai kotiruojamiems egoizmo dievams ir stengiamės išsitekti išsimelstose ežiose. Tik prieš šiuos stabus suklupę pažindavome save, suvokdavome, kad gyvename. Prieblandos pasaulyje nežinojome, kas esame, kol nepažvelgdavome į savo stabus.
          Vėjas apipučia Vidinį žmogų ir padeda „pažinti save“. Vėjas tarsi apglėbia, savo pirštais apčiupinėja mano Dvasios linijas ir pasako, kad „aš esu“. „Aš esu“, nors save jau ne kartą apleidau skubėdamas su atnašomis į Neoninio pasaulio šventoves. Esu, nors ir mielai minioje užsimiršdavau, kad esu. Pažinimo akimirką jaučiu save tokį, kokį man mane parodo Vėjas.

          Cirkas visada sudega, o klounai išlaksto. Pavargę gyventi minioje ir galiausiai supratę, jog pasiklydome, keliame akis į dangų, vildamiesi, kad iš ten nusileis Saulės miestas, kuriame „nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto”. Jaučiame, kad pasaulyje ankšta, ir stebimės paukščiais. Nežinodami, kaip gyventi toliau, vis dažniau elgiamės padoriai.
          Atklysta viltis, kad manyje bręstantis Vidinis žmogus užgims ir akys prisimerks dėl plūstelėjusios šviesos gausybės. Aš pamatysiu vaivorykštę – nuostabų tiltą virš Bedugnės ir per širdyje atsivėrusias duris iškeliausiu už dabar man žinomo pasaulio krašto. Kaip rasos lašas sutalpina saulę, taip ir mano akyse naujas pasaulis suribuliuos tūkstančiais spalvų.

          Vartojimo blūdas, prievartos aukštinimas, vitrinų kultas suteikia gyvenimo pojūčiams taip geidžiamo intensyvumo, viską tarsi matome sodriau. Vis naujos, nors ir paviršutinės patirtys pasiglemžia dėmesį ir išvaduoja nuo poreikio žvalgytis į dangų. „Aš galiu būti devintame danguje“ (nors užtektų ir aštunto). Jeigu vis dar nepasiekiau išsvajotos laimės, esu pats kaltas, esu baudžiamas skurdu dėl to, kad nebuvau pakankamai „verstas“. Kaltės jausmas paskatina „taisytis“, būtent stengtis dar greičiau išparduoti sielą.
           Mes taip pat skirtingą skaičių kartų nuskandinome mylimą šuniuką ir net siūlėme pirkti savo sielą. Jei netikime į sielą, tai dar nereiškia, kad jos ir neturime. Viduje sukylančios audros ir kęsmo gėla primena, kad ji vis dar gyva. Pamiršta, išsityčiota...

          Mėnulio šviesoje smagiai jaučiasi tik nesuprantantys kas vyksta Prieblandos pasaulyje. Jie mosuoja kardais ir svajoja pasižymėti narsa mūšio lauke. Kuomet pavargsta, jie trokšta taikos, kad galėtų kurti ir mylėti... Jie prašo lietaus, kad žemė išaugintų duonos, ir trokšta saulės, kad jos atokaitoje sušiltų...
          Pervertus didesnę gyvenimo knygos pusę, užkliūna ir dargi erzina tai, kad kiekvieną dieną darau tą patį darbą – ridenu akmenį į kalną. Tiesa, šis darbas suteikia užimtumo garantijas tam, kuris bijo sustoti. Jį vilioja pažadėtasis didelis džiaugsmas, kai bus pasiektas tikslas. Ir štai viršūnė. Įvyksta stebuklas. Ne, ne akmuo pavirsta į tūkstančius ugnelių, bet matau, kad tarsi būčiau pabudęs iš miego ir kad vėl stoviu pakalnėje. Vėl prasideda diena.
          Kiekviena pasiekta viršūnė pavirsta pakalne. Vėl kilimas viršun ir vėl pabudimas prieigose. Viskas kartojasi, tik skausmas visada pasilieka šviežias. Vis bandant ir bandant kopti viršun gimsta nuojauta, kad akmens ridinimas turi labai mažai prasmės. Gal ir neverta būtų tokį gyvenimą gyventi, bet tada ką su juo daryti? Nebent gyvenimą mylėsiu labiau nei jo prasmę...

          Nuo ryto iki vakaro rūpinuosi surasti tiesas, iš kurių pasistatyčiau tvirtų įsitikinimų pylimus, kad upė nenusineštų manęs į Nebūties jūrą. Nebūtis ir yra tuo baisi, kad ji viską pasiima ir niekada nieko negrąžina. Joje kiek aplink matosi – bekraštis „Ne“. Bedugnės tamsos šaltas grožis užburia kaip gyvatė savo grobį. Į ją upė nusineša ir pylimus ir jų statytojus.
          Visų tautų pasakos iš namų išėjusius laimės ieškoti vaikus apdovanoja visokiausia įsivaizduojama palaima. Taip atsitinka ir tam, kuris it pasitikintis vaikas apleidžia upės vagą. Jis palieka namus ir tampa apdovanotas. Nelaimėliai yra tie, kurie išlipa iš triukšmingos gyvenimo upės, apsidairo drumzlinomis akimis ir sugrįžta. Aklos akys taip pat verkia. Jie praranda labai daug, kai netiki, jog pasakos kalba tiesą.

          Man reikia labai mažai, o kartu ir labai daug: kad rusentų Dvasios ugnelė, tikros laisvės ir nemirtingumo akyse. Tegul gyvenimas dovanos daug dalykų ir grasins rytoj viską atimti, bet jei sielos žibinte liepsnos Dvasia, aš pereisiu šešėlių slėnį. Vienintelis tikras blogis, kurio turėčiau išsigąsti, yra Dvasios išsekimas ir uždusimas kompromisų pelkėje.
          Bedugnės blogis negali tapti gėriu, o gėris niekada nevirs blogiu. Tai, be abejonės, yra dvi kryptys, kurių viena veda į gyvenimą (amžiną, perkeistą – ar dar kokiais žodžiais bepavadinsiu šį nepaženklintą tamsa, kęsmu ir mirtimi buvimą), kita – į mirtį. Į Nebūtį ir Bedugnę. Pastaruoju keliu Prieblandos pasaulyje įmanoma toli nueiti, bet sugrįžti atgal jau neįmanoma. Poetų aprašyti pragaro ratai tėra skurdus ir netobulas Bedugnės pavaizdavimas. Mistiko siela jaučia šalčiu liepsnojančią jos ugnį.

          Dažnas galvojome, kad gyvenimas yra skubėjimas, o laimė – tai didinti gyvenimo greitį. Tai būna nuoširdi pastanga ištęsti ir praplatinti gyvenimą, tačiau ji atima labai daug laiko. Pasirodo, kad skubėjome tik dėl to, kad bijojome nesuspėti į savo laidotuves. Gyvenimas teprisipildo daiktų ir įvykių, tačiau gilesnis netampa. Rytoj būtinai sugrįšiu prie to, kas yra svarbu. Taigi galiausiai susiruošiu, o gyvenimo jau nėra. Tie, kurie stengėsi visada pralįsti be eilės, pasirodė esą paprasčiausi kvailiai.
          Kvailai išrodo perdėtas atsargumas žengiant keliu, kuris atveda į mirtį. Jei mano pasirinktas gyvenimas bus blankus ir jį varžys baimė nesuklysti, atėjus mirčiai pajausiu, kad taip dar ir nepradėjau gyventi. Būtent „gyvenimas futliare“ yra skubėjimas išsikasti duobę ir į ją atsigulti pirmiau nei pasirodys „baisi mirtis“. Tada tikrai nenorėsiu išgirsti man skirtą nekrologą, nes jis bus visiškai trumpas. Galbūt taip ir numirsiu nesupratęs, kad gyvenau.

          Gražios gėlės kelio pakraštyje auga trumpai. Pasaulio beprasmybė iščiulpia jų gyvybės syvus ir paverčia vaiduokliais neturinčių ką pasakyti menininkų drobėse. Daug laiko turi praeiti, kol pradedu skirti įsivaizduotą pasaulį nuo tikro. Kodėl turėčiau kartu su visais aukštinti šią sumaišties sklidiną taurę, sakyti, kad man ji yra miela, jeigu net Viešpats šalinosi žmogaus lūpomis ją ragauti?
          Galiu džiaugtis rožinėmis gyvenimo spalvomis, kol yra laiko. Visgi nuo antrosios nykios gyvenimo pusės net ir su galinga laboratorijų įranga nepabėgsime. Gyvenime yra taip viskas nepatikima, kad mieliau pirma išgerčiau saldžiąją taurės dalį, o paskiau būtų galima apsidairyti, ar neįmanoma išvengti antrosios pusės. Tačiau privalau ištuštinti ir nemielą taurės pusę laikydamasis likimo nustatyto eiliškumo.

          Apie kūną – sielą (sąmonę) kalbame tarsi apie Išorinį žmogų, o Dvasią vadiname Vidiniu. Išorinis žmogus aistromis tarsi medis šaknimis skverbiasi į Prieblandos pasaulio žemę, jis geidžia daugelio dalykų, tačiau nepajėgia tikėti. Išorinis žmogus – indas, kuris reikalingas Dvasios vynui rauginti. Žmogus, kaip skelbia visos be išimties šventos knygos, yra apsunkinta kūnu Dvasia. Kūnas – molinis ąsotis, kurio turinį nuo neatmenamų laikų įvairiausiais žodžiais kalba visas pasaulis. Molinį ąsotį pripildo aistrų ir minčių vanduo, ant kurio bangų supasi mažas laivelis. Ąsotis ir vanduo – kūnas ir siela. Vanduo nusispalvina ąsočio spalva, kūno palinkimai sielos vandeniui suteikia formą. Laivelis yra tai, ką vadiname žodžiu „aš”, tai manasis esybės centras, Dvasia.
          „Jeigu Senasis žmogus miršta, tai Vidinis diena iš dienos atsinaujina”. Diena po dienos keičiau tiesas, drabužius ir stiebiausi aukštyn. Netapau tvirtovės bokštu, bet nepavirtau ir minios prietarų ryšulį nešančiu asilu. Manyje gyvenanti Esybė jau daug kartų nusimesdavo iš mąstymo stereotipų ir jausmų šablonų sukurptą miniažmogio kūną ir apsivilkdavo naują sudvasintą apvalkalą.

          Prieblandos pasaulio keliai veda į niekur ir nė vienas į šventovę. Daug daugiau nei supermarketų pasakos pamoko čiulbantys paukščiai, čiurlenantis upelis, saulės zuikučiai ant sienos. Kiekvienas augalas žengia savo keliu ir liudija apie Saulę.
          Tas kelias, kuris veda į tikslą, nėra tikras kelias. Kelias yra vertingas ne dėl krypties, nes keliais, kurie žada nuvesti į rojų, prasideda autostrada į pragarą. Tie, kurie ilgai keliauja, pažįsta kelią, vedantį namo. Kai pasidaro ganėtinai tylu, ausys išgirsta kvietimą ir, kai tampa pakankamai tamsu, akys pradeda matyti.

          Paukštis yra saugus, kai tupi prie atviro lango. Jis bet kada gali ištiesti sparnus. Vėjas juos pripildo ir paukštį nuneša anapus horizonto. Daug tenka kentėti, „ragauti metėles ir tulžį“, kol išsekęs ir šimtus kartų išduotas pasijaučiu tupįs ant pasaulio krašto tarsi paukštis ant palangės. Jis bet kada gali išskleisti sparnus ir palikti Prieblandos pasaulį. Tik sunku patikėti, kad turiu sparnus, ir žengti pirmąjį žingsnį.
           Sėdžiu ant kranto ir žiūriu, kaip upė plaukia. Tegul mano gyvenimo dienos upėje persipildys skausmu ir ligomis, tegul būsiu sveikas; tegul gyvensiu kaip vargšas ar maudysiuosi prabangoje; tegul tversiu dar vieną dieną ir mirsiu ar tegul gyvensiu ligi žilos senatvės, – visa tai tampa ne ypač svarbu. Išlipusiam iš gyvenimo upės, išsilaisvinus iš minios kalėjimo, tai, ko visi tikisi ir geidžia, praranda prasmę.
           Vidinis žmogus ilsisi ant upės kranto. Apie šią patirtį kalbame tarsi apie gyvenimą Rojaus soduose. Sėdėdamas ant upės kranto nepajėgiu pykti. Pasitraukia tarsi naktinis košmaras „trepsėjimo kojomis“ aktyvumas. Sunkumai nedrįsta prisiartinti ir nelaimės vengia suerzinti. Sėdžiu ant kranto ir matau vaivorykštės kelią, kuris sutelpa į akimirką ir pripildo visą pasaulį.

          Štai keletas kviečio grūdų. Jų branduolyje slypi paslaptinga gyvybė. Jei paimsi vieną grūdą ir pasėsi purioje, drėgnoje ir derlingoje žemėje, veikiai pamatysi stebuklą. Reikia tik trupučio kantrybės.
          Nepasėtas grūdas, likęs sau vienas, ilgainiui sunyksta ir žūva.
          Drėgnoje ir derlingoje žemėje, su-šildytoje saulės spindulių, kažkas ima judėti: iš grūdo vidaus prasikala švelnus daigelis, skverbiasi pro žemės sluoksnį ir ima stiebtis į saulutės šviesą. Pamažėle, palengvėle žalias stiebelis ieško saulės, kyla, ilgėja ir tvirtėja. Galop kviečio viršūnėje išauga varpa. Saulės šildomas, vėjo siūbuojamas kvietys bręsta, pagelsta tarsi auksinis. Varpoje subręsta apie 70~80 naujų, pilnų gyvybės grūdų.
          Tai gyvenimo stebuklas. Jis pasikartoja kiekvieną pavasarį.
          Mums kviečio grūdo istorija ne vien tik gražus pasakojimas. Ji išreiškia mūsų tvirtą tikėjimą. Po mirties žemėje palaidotas kūnas nėra pasmerktas amžiams pasilikti kapo kalėjime. Atėjus metui Dievas prikels jį naujam gyvenimui.